Jauniausia atžala pasaulį išvydo Izraelyje
Trečiasis nėštumas buvo sunkus.
Maestro duktė įsčiose užsimezgusią gyvybę kone visą laiką saugojo tarsi aukso kiaušinį ir beveik nekėlė kojos iš namų.
Jau keturis mėnesius verslo analitiko Davido Moseso (33 m.) ir jo žmonos Silvijos namuose krykštauja trečioji poros dukra Eliana. Ji – šviesiaplaukė, mėlynakė, kaip ir vidurinė – keturmetė Avija. Tiktai vyriausia šešiametė Rūta – tamsiaplaukė, tėvo kopija.
„Abu su vyru esame tamsesni – ypač vyras. Tad juokauju, kad lietuviški genai vis dėlto stipresni!“ – aiškino tris dukteris auginanti S.Moses.
Abi vyresnėlės gimė Teksaso valstijoje, Hjustone. Jauniausia pasaulį išvydo Izraelyje.
2010 metų rugpjūčio 10-ąją nuo gerklės vėžio miręs G.Abarius spėjo pasidžiaugti tiktai pirmąja anūke Rūta. Jos gimimas 2009-ųjų gegužės 25-ąją žinomą pianistą ir kompozitorių tarsi buvo pakylėjęs naujam gyvenimui.
„Jokio senatvės pojūčio. Atvirkščiai – tarsi kas šviežio kraujo būtų įpylęs. Toks gyvenimo grožio jausmas! Juk tai įvyko per patį pavasario gražumą, tarsi dangus ir žemė kalbėtų: štai jūsų pavasaris pratęsiamas...“ – tokį laišką, gimus Silvijos ir Davido pirmagimei, buvo parašęs G.Abarius, tuomet grūmęsis su klastinga liga.
Šiaurės Karolinoje, Rolio mieste, su žmona Violeta ir sūnumi Dovydu gyvenęs G.Abarius net ir ligos patale ketino parašyti naujų dainų ne tik Rūtai, bet ir visiems Lietuvos vaikams. Bet kompozitorius to padaryti nebesuspėjo – kaip veikiausiai nenujautė būsiant ir kitas dvi vaikaites.
Viena anūkė – tarsi senelio portretas
„Avijos susilaukėme tais pačiais metais, kai tėvelis išėjo. Tiesą sakant, naujieną, kad laukiuosi antro kūdikio, sužinojau tą pačią savaitę, kai mirė tėtis.
Jos vardas, išvertus iš hebrajų kalbos, reiškia „Dievas mano tėvas“, ji suteikia mums daug paguodos.
Visi sako, kad Avija – senelio portretas: ta pati duobutė skruoste, užkrečiamas juokas, šviesių bruožų, nuostabi muzikinė klausa, visuomet trykštanti džiaugsmu ir pokštaujanti. Aš daugiausia laiko ir praleidžiu paskui ją lakstydama!“ – apie antrosios dukters ir šviesaus atminimo tėvo panašumus pasakojo S.Moses.
Silvijos senelis, žinomas choro dirigentas, pedagogas ir kompozitorius Lionginas Abarius, norėjo, kad antroji Silvijos atžala būtų pavadinta Lelija. Tuo metu jis jau turėjo dvi proanūkes – Rūtą ir Mėtą, tad tikino, kad jam labai trūksta tik Lelijos.
„Tačiau mums nepavyko jam padovanoti visos lietuviškos puokštės“, – pasakojo S.Moses.
Tėvo dienoraščiuose – įžvalgos apie dukters persikėlimą į Izraelį
Hjustoną Teksaso valstijoje į nedidelį Izraelio miestelį Beit Šemešą žydo ir lietuvės šeima iškeitė prieš trejus metus.
Jungtinėse Valstijose, kur su tėvais ir broliu iš Lietuvos išvyko būdama penkiolikametė, Silvija nesijautė prigijusi. Ir nors jos vyras gimė JAV, jis kartu su šeima nutarė palikti tėvynę.
JAV Davidas visąlaik gyveno apsuptas žydų bendruomenės. Nemaža jos dalis pastaraisiais metais persikėlė į Izraelį, draugai kvietė Davidą su šeima taip pat ten įsikurti.
S.Moses pritarė vyro sprendimui kraustytis į miestelį, esantį netoli Jeruzalės. Arčiau Lietuvos, arčiau savo šaknų.
Silvija neseniai sužinojo, kad ir jos šviesaus atminimo tėvas norėjo ją su šeima matyti gyvenančius Izraelyje. Apie šią viziją G.Abarius užsiminė sąsiuvinuose-dienoraščiuose, kuriuos rašė sunkiai susirgęs. Šiuos sąsiuvinius dukrai po tėvo mirties perdavė jos motina. Silvijai tai reiškė didelį tėčio pritarimą ir netgi savotišką globą.
„Visuomet labai norėjau grįžti namo, tačiau po tėvelio mirties tai tapo per sunku. Man Vilnius – tai tėtė. Kai buvome atvykę jo laidoti, Lietuvoje praleidome tik kelias dienas, bet aš ir jas vos ištvėriau.
Atrodė, kur tik pasisuku, viskas primena jį. Kiekviena gatvelė išvaikščiota kartu su juo. Mintys apie grįžimą į Lietuvą man kol kas dar atrodė nepakeliamos. Taigi atradome oazę Izraelyje“, – pasakojo S.Moses.
Silvija džiaugėsi įsikūrusi arčiau Lietuvos, bent jau toje pačioje laiko juostoje.
Į tėvynę – nors ir rytoj
Nors kelionė į gimtąjį Vilnių lėktuvu truktų apie keturias valandas, G.Abariaus duktė su dukrelėmis nesiryžta skrydžiui – jauniausia dar per maža.
„Į tėvynę norėčiau nors ir rytoj. Tikiuosi, atvyksime, kai mažoji šiek tiek paaugs.
Pastaroji mano viešnagė Lietuvoje buvo liūdna. Būtų puiku apsilankyti ir linksmesnėmis aplinkybėmis. Vis kaupiu drąsą“, – patikino S.Moses.
Silvija vyresnėlėms dažnai pasakoja apie Lietuvą ir jų senelį, kalbasi su atžalomis lietuviškai. Dukterys netgi prašo motinos pamokyti daugiau lietuvių kalbos, nes ji joms patinka.
Nors šeimoje dažniausiai bendraujama angliškai, Rūta ir Avija vaikų darželyje gerai išmoko hebrajų kalbą.
Kadangi netoliese gyvena ir rusakalbių šeimų, mergaitės kieme pramoko rusiškai.
„Miestelyje, kuriame įsikūrėme, – vien jaunos šeimos, daugybė parkų vaikams, visur trumpi atstumai, gyvename apsupti žalumos ir sielą gaivinančių kalvų. Iš karto pamatėme, kad vaikai čia laimingesni nei augdami didmiestyje, supami asfalto“, – permainomis džiaugėsi moteris.
Lietuvei nauja vietovė patinka dėl to, kad visur galima pėsčiomis nueiti, o Amerikoje tai faktiškai neįmanoma. Jeigu Hjustone pritrūkdavo pieno, reikėdavo sėsti į automobilį ir važiuoti jo pirkti.
„Be to, Teksaso valstijoje vos ne ištisus metus labai karšta, – pasakojo Silvija. – Izraelyje vasaros sausos ir karštos, tačiau rudeniop pradeda lynoti ir lyja visą žiemą. Kartais nutinka stebuklų – pasninga, kaip kad pastarąją žiemą. Man taip smagu vėl matyti įvairias debesų struktūras, sniegą už lango, pasivaikščioti per gaivią liūtį, o ne vien automobilyje gyventi, jo mes čia net neturime.“
Miestelyje vyrauja labiau europietiškas gyvenimo būdas, todėl Izraelyje lietuvė jaučiasi geriau nei Amerikoje. Kasdienybė nesisuka tokiu vartotojišku ritmu, kaip būdavo Hjustone.
Tėvo atminimą kasdien nešiojasi širdyje
Anksčiau verslo administratore dirbusi S.Moses svarbiausiu savo darbu dabar vadina motinystę.
Šeima neturi auklės – Silvijai prižiūrėti vaikus padeda tik sutuoktinis. Lietuvė džiaugiasi, kad vyras vakarus visada leidžia su dukromis.
„Jaučiu didžiausią palaimą ir dėkingumą, kad galiu būti namie ir auginti vaikus“, – teigė Silvija, neslepianti noro susilaukti ir daugiau atžalų.
Nesvarbu, kur gyventų muziko duktė, tėvo atminimą ji kasdien nešiojasi širdyje.
Silvijos atmintyje tėvas visada išliks džiaugsmo kupinas, nes ir sunkiai sirgdamas niekam nerodė savo kančios.
„Rūta dažnai apie jį kalba. Vis pasakoja jaunesnei sesutei, kaip senelis ją laikė ir kaip su ja grojo. Kai juodu pirmą kartą susipažino, tėtė jau nebešnekėjo ir pats nevalgė, tačiau tai jo nesustabdė nuo bendravimo su anūke.
Kadangi negalėjo kūdikio pakalbinti, jis ją linksmindavo mušdamas ritmus rankomis, šypsodamasis akimis. Tėtė prieš pat mirtį jai buvo nupirkęs mažą žaislinį katino formos pianiną. Būdavo gana juokinga, nes jis kažkaip sugebėdavo pirštus sutalpinti ant klavišų ir mus visus palinksminti melodijomis.
Iki šiol išsaugojome šį instrumentą – širdžiai brangią senelio dovaną“, – prisiminimais apie tėvą dalijosi S.Moses.
Penkerius metus su gerklės vėžiu kovojęs G.Abarius net ir paskutinėmis gyvenimo savaitėmis stengėsi neliūdinti nei artimųjų, nei medikų.
„Tėtis buvo be galo linksmas, nors ir daug juodų, beviltiškų dienų išgyvenęs. Pamenu, kaip likus kelioms savaitėms iki mirties ateidavo pas jį medicinos seserys. Vieną tokių dienų atėjusi seselė rado ligonį lovoje besiklausantį rokenrolo taip garsiai, kad griaudėjo visi namai. Tikriausiai niekuomet nepamiršiu jos veido išraiškos ir klausimo: „O čia... ligonis?!“ – pasakodama šią istoriją netikėtai nusijuokė Silvija, ilgesingai prisimenanti tėvų namus už Atlanto.
Kai S.Moses su šeima persikraustė į Izraelį, su artimaisiais dar nesimatė. Vasaros pabaigoje Silvija pagaliau galės apkabinti savo motiną – JAV likusi V.Abarienė ruošiasi dešimties dienų kelionei į Izraelį.
