Jurgita
Verbų sekmadienį buvo labai įdomu nueiti į vietinę Punta Arenaso bažnytėlę. Bažnyčioje nėra jokios pompastikos, jokios prabangos. Jauku, gražu, paprasta. Vietoje verbos čiliečiai šventina nacionalinio medžio lengos šakelę.
Jas dalija tiesiog bažnyčioje. Vieną ir mes būtinai parsivežėme į laivą. Po pamaldų pataikėme į miestelio linksmybes. Pagrindinėje miesto aikštėje prasidėjo lyg karinis paradas, lyg miesto šventė. Eisenoje žygiavo ne tik kariai. Visos Punta Arenaso mokyklos ir darželiai ėjo per miestą.
Įdomu – moksleiviai ir darželinukai turi uniformas. Visi iki vieno. Net kai kurios auklėtojos buvo panašiai apsirengusios. Vos tik pasibaigė eisena, išgirdome šauksmus, dainas. Greitai paaiškėjo, jog vietinė, visų mylima futbolo komanda Cola-cola laimėjo varžybas. Tokio visuotinio nuprotėjimo man dar neteko matyti. Lietuvos krepšinio sirgaliams būtų ko pasimokyti.
Visas miestas gaudė iki pat vakaro. Didžiulės eitynės per miestą, dainos prie Fernando de Magallaneso paminklo, mašinų kolonos gatvėse. Automobiliai būtinai su įjungtu garso signalu. Visur komandos vėliavos, marškinėliai, išdažyti veidai. Net maži vaikai ir kūdikiai aprengti Cola-cola atributika. Sakomos kalbos, šokamas kažkoks ypatingas šokis, mėtomos signalinės dūminės raketos.
Beveik visi sporto aistruoliai turi didžiulius šiukšlių maišus, pripūstus oro. Ką jie reiškia, taip ir nesupratome. Bet matant tokį miestelėnų džiaugsmą net mes pasijutome pačiais didžiausiais komandos gerbėjais. Ir visai nesvarbu, kad nemėgstame futbolo.
Tokių Velykų tradicijų kaip Lietuvoje, ko gero, nerasi niekur. Čilės gyventojai patys pripažįsta, jog jau senai suamerikonėjo. Visur parduodami tik šokoladiniai kiaušiniai bei pliušiniai viščiukai. O kodėl švenčiamos Velykos, mažai kas bežino. Mieste nesijaučia jokios šventinės atmosferos. Nors nedarbo dienos – jau nuo ketvirtadienio.
Manęs laukė tikras iššūkis. Kaip nudažyti kiaušinius, jei šioje pasaulio vietoje niekas net neįsivaizduoja, kad tai įmanoma. Žinoma, internetas visagalis. Prisirinkau liaudiškų patarimų, kaip be chemijos nudažyti margučius. Ir ką jūs galvojate!? Pasirodo tai praktiškai neįmanoma. Visų pirma – kiaušiniai tik rudi (kiekviena Lietuvos šeimininkė žino, kad reikia baltų).
Parduotuvėje nėra nei raudono kopūsto, nei burokėlių, nei žalios arbatos. Net normalios kavos nerasite. Tik tirpi. Apie žibuokles net nekalbu. Lieka vien svogūno lukštai. Paaukojusi mūsų žalią arbatą ir tikros kavos dalį pusę nakties „kankinau“ kiaušinius. Vienu žodžiu, mūsų velykiniai margučiai labiau panašėjo į neaiškius rudučius, bet šventinė nuotaika vis dėlto buvo.
Pas banginių mylėtojus mums dar teko praleisti beveik mėnesį. Vietoje Luiso šeimininkavo Rodrigasas ir Chuanas Pedro. Tai „Whale Sound“ darbuotojai, kurių pagrindinė pareiga – maitinti turistus. Man buvo labai įdomu pasimokyti naujų patiekalų. Nors, turiu pastebėti, fantazija tikrai netrykštama.
Viskas gaminama labai paprastai ir greitai. Didžiausią įspūdį padarė „čiuraskos“. Tai -duona kepta keptuvėje. Tešla labai panaši į mūsų balto ragaišio, tik dedama daugiau druskos, įvairių prieskonių. Kol šilta, neįmanoma sustoti valgyti.
Daug laiko praleidome šioje saloje viduryje Magelano sąsiaurio. Vis negaliu atsistebėti čia sutiktų žmonių nuoširdumu bei paprastumu. Stengėmės ir mes atsilyginti tuo. Grįžę iš Punta Arenaso saloje radome sergantį banginių profesorių Chuaną. Jis susitrenkė nugarą griūdamas. Man, kaip medikei, sąžinė neleido jo palikti likimo valiai. Chuanui, matyt, labai skaudėjo, jei jis atsidavė į pirmą kartą matomos, nežinia iš kur atkeliavusios, medikės rankas. Pasidalinau vaistais, tepalais.
Tokiomis laukinėmis sąlygomis ir masažai bei spiritiniai kompresai labai tiko. Mokslininkas jau 20 metų paskyrė šių gyvūnų tyrinėjimui. Net negali patikėti, kad įmanoma visus banginius atpažinti tik iš uodegos ar nugaros peleko. Ne tik atpažinti, bet ir vardus prisiminti. Kadangi aš ne mokslininkė, visus pamatytus banginius vadinau Miša arba Carmen (tik tiek vardų ir atsiminiau).
Išplaukdami iš Karlo III salos, aš ir Audrius išsivežėme daugybę gerų prisiminimų ir įspūdžių. Tikiuosi, mūsų sutikti čiliečiai apie Lietuvą ir lietuvius taip pat susidarė gerą nuomonę.
Bus daugiau.
