Dabar jos gali švęsti du gimtadienius – liepos 30-ąją, kai 1987-aisiais tą dieną gimė, ir liepos 6-ąją, kai 1989-aisiais po 16 valandų trukusios neurochirurginės operacijos Maskvoje buvo atskirtos. Tačiau garsiausios seserys kuklinosi: „Esame paprastos merginos, tik nepaprastas mūsų likimas.“
Kad dukterys gimė suaugusios viršugalviais, gydytojai alytiškei Daivai Tamulevičienei išdrįso pasakyti tik praėjus trims dienoms po sunkaus ir komplikuoto gimdymo. Abi mergaitės buvo silpnos, nedaug svėrė, rašo „Lietuvos ryto“ šeštadienio žurnalas „Gyvenimo būdas“.
Motinai ši žinia sukėlė šoką, nors gydytojai prieš tokį pokalbį buvo suleidę raminamųjų. Vėliau ji dukroms pasakojo, kad gimdant gydytojai pirmiausia pamatė tris kojas ir susiėmė už galvų. Alytaus ligoninėje praleidusios 10 parų, naujagimės buvo išvežtos į Santariškių ligoninės Vaikų neurochirurgijos skyrių. Vėliau jos atsidūrė tuometinėse Kauno akademinėse klinikose.
Dveji pirmieji metai Siamo dvynėms buvo tikra kova už gyvybę. Net medikai nebuvo vieningi – vieni pasisakė už tai, kad dvynės būtų atskirtos, kiti abejojo tokio chirurginio gydymo sėkme.
Į savo namus, kur jų laukė brolis Povilas, Vilija ir Vitalija sugrįžo tik būdamos pustrečių metų. Tada kiekviena jų jau galėjo savarankiškai judėti, nes maskvietis profesorius Aleksandras Konovalovas kartu su medikų brigada atliko dvynių atskyrimo operaciją. Beveik prieš tris dešimtmečius tai buvo tikra sensacija.
Užaugusi Vitalija baigė bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Kūrė papuošalus, ėmėsi fotografavimo, rašė eilėraščius.
Polinkį kurti ji pajuto dar mokydamasi Alytaus dailės mokykloje, bet vėliau domėjimasis menu šiek tiek nuslūgo ir ji susirado darbą knygyne.
Po kelerių metų paragino čia įsidarbinti ir savo seserį Viliją, kuri krimto istorijos mokslus Lietuvos edukologijos universitete.
– Kuo jūs skiriatės?
Vilija: Labai nemėgstu viešumos, nors mane daug kas atpažįsta gatvėje.
Vitalija: Aš iš tiesų esu atviresnė, man bendravimas teikia daug džiaugsmo, o Vilija – uždaresnė, tylesnė. Bet ji sugeba geriau viską organizuoti.
– O kaip širdies reikalai? Ar vyrai jūsų nepainioja?
Vitalija: Neturiu mylimo žmogaus, kol kas mėgaujuosi vienišės gyvenimu. O Vilija turi simpatiją.
– Jus turėtų sieti stiprus ryšys. Ar kartu gyvenate?
Vitalija: Daug kas idealizuoja šį ryšį – nėra taip, kad viena be kitos negalėtume žengti nė žingsnio. Gyvename atskirai, bet mus skiria vos kelios autobuso stotelės. Aš nuomojuosi kambarį, Vilija dar įsikūrusi bendrabutyje, nes studijuoja magistrantūroje, nors šiuo metu ir yra pasiėmusi akademines atostogas.
Per savaitę susitinkame kelis kartus, bet gali būti ir taip, kad nesimatome kelias savaites.
– Ar gatvėje jus atpažįsta kaip vieninteles Siamo dvynes Lietuvoje?
Vitalija: Būna, kad atėję į knygyną žmonės sveikinasi, teiraujasi, kaip mes gyvename. Bet dažnai žmonės mano, kad dirba tik kuri nors viena iš mūsų, bet dviem etatais.
Aš išraustu, jei koks nors žmogus prisipažįsta, kad yra skaitęs apie mane. Išklausau komplimentus ir prašymą perduoti seseriai linkėjimų.
Vilija: Prisipažinsiu, kartais tai labai nervina. Norėčiau būti tokia kaip visi.
– Ką prisimenate iš savo vaikystės?
Vilija: Niekada nepamiršiu to, kad daug laiko teko praleisti įvairiose ligoninėse. Tik Maskvoje atlikus neurochirurginę operaciją tapome savarankiškos. Tai buvo padaryta likus 24 dienoms iki mūsų antrojo gimtadienio.
Tada laukė daug rekonstrukcinių operacijų, kurios buvo atliktos Amerikoje. Ten išvykome, kai mums buvo treji, o grįžome į Lietuvą po metų. 1990-ųjų Kalėdas dar sutikome už Atlanto, o 1991-uosius jau gimtinėje.
– Nuo mažų dienų jus supo daug nepažįstamų žmonių, tarsi neturėjote namų.
Vilija: Bet buvome visų lepinamos. Negalėčiau niekuo skųstis, mums buvo smagu, prisimenu, kad mus lankė daug žmonių, dovanodavo daug žaislų.
Iš JAV į Lietuvą vien žaislų du lagaminus parsivežėme. Tais laikais tai buvo neregėtas dalykas.
Vitalija: Mūsų vaikystė buvo šiek tiek neįprasta, daug laiko leidome ligoninėse, daug kartų reikėdavo kur nors važiuoti, palikti namus.
Į atmintį įsirėžė Helovino šventė vienoje JAV ligoninėje, kai sesė Vilija atėjo į palatą lankyti manęs apsirengusi drugelio kostiumu.
Nelengva būdavo atsigauti po operacijų – dėl narkozės dažnai smarkiai užtindavo akys, negalėdavau jų atmerkti kelias dienas. Laimė, nemalonūs dalykai pasimiršta.
Mes metais vėliau ir mokyklą pradėjome lankyti. Kartu su broliu Povilu ėjome į tą pačią klasę. Buvome trys Tamulevičiai.
Aplinkiniai jau įprato, kad visur esame trise – aš, sesuo ir brolis. Kai baigėme gimnaziją, direktorius, matyt, nenorėdamas supainioti, mūsų su seserimi atestatus atidavė broliui.
– Kokia kalba pradėjote kalbėti?
Vitalija: Buvo visko, painiojosi skirtingų kalbų žodžiai. Mama sakė, kad mes vienu metu kalbėjome keliomis kalbomis, nes į Maskvą išvykome beveik dvejų metų.
Vilija: Vien Maskvoje lankėmės 7 kartus. Ypač smagus buvo apsilankymas Rusijos sostinėje, kai dar mokėmės trečioje klasėje, 1997-aisiais. Buvo sukakę 10 metų nuo atskyrimo operacijos. Profesorius A.Konovalovas, kuris mus atskyrė, tąsyk nebuvo įspėtas apie šį vizitą.
Vykome su tėvais ir broliu. Niekada nepamiršiu, kaip gavome du didelius meškinus, iki šiol juos saugome. O broliui Povilui, kad neliktų nuskriaustas, padovanojo konstruktorių. Kai rusų medikui sukako 75-eri, mes vėl vykome į Maskvą. Mus pamatęs jis buvo be žado. Jam tai buvo didelė staigmena.
– Ar jis jus prisimena?
Vitalija: O kaip galima mūsų neprisiminti?
Vilija: Jis atliko vieną sudėtingiausių operacijų savo gyvenime. 1989-aisiais Sovietų Sąjungoje tai buvo didelis įvykis. Visa mudviejų su seserimi atskyrimo operacija buvo filmuojama. Ji prasidėjo 9 valandą ryto ir truko 16 valandų.
Vitalija: Mes buvome suaugusios viršugalviais, bet mūsų kraujotaka buvo atskira.
Tačiau prasidėjus neurochirurginei operacijai paaiškėjo tikroji padėtis – mūsų abiejų smegenų žievė buvo susiliejusi daugiau nei 5 centimetrus. 8 valandas A.Konovalovas dirbo vien stengdamasis atskirti smegenų žievę, nes kelio atgal nebuvo.
Garsus rusų gydytojas vėliau prisipažino – jei būtų žinojęs tikrą situaciją, nebūtų rizikavęs.
Vilija: Mes galėjome mirti ant operacinės stalo, mūsų tėvams buvo pasakyta: „Gali abi gyventi, gali abi mirti, gali numirti kuri nors viena.“ Mūsų mama ir tėtis nutarė rizikuoti.
– Kada vėl ketinate vykti į Maskvą?
Vitalija: A.Konovalovui – jau 81-eri, jeigu mus pakvies, būtinai nuvyksime. Mama dažnai jam nusiunčia atviruką. Juk jis įteikė mums didžiausią dovaną – dovanojo gyvenimą.
– Kokie ateities planai?
Vilija: Kuo mažiau planuoju, tuo man geriau. Galbūt reikėtų susiimti ir Lietuvos edukologijos universitete pabaigti istorijos magistro studijas.
Vitalija: Mano draugės sako: „Neįsivaizduojame tavęs dirbančios kokiame nors biure.“
Man patinka bendrauti su žmonėmis, todėl darbas knygyne man įdomus.
Visi net žino, kokios dovanos aš labiausiai noriu gimtadienio proga, – tai knyga. Esu jų kaupikė. Jau galėčiau atidaryti knygų nuomos punktą. Mes su seserimi juokavome, kad jis galėtų būti pavadintas Vitalijos Tamulevičiūtės knygų nuomos punktu.
Beprotiškai mėgstu skaityti, be knygos net neišeinu iš namų. Kai turiu laisvą popietę, visada skaitau. Mano rankinėje visada yra knyga, nebent eičiau į klubą šokti.
Kai tik išmokau skaityti, baigiant pirmąją klasę mus atvedė į biblioteką. Mane taip pakerėjo kvapas, nuotaika, kad iki šiol eiti į biblioteką man – geriausia pramoga.
Vilija: Aš taip pat mėgstu skaityti, todėl man irgi patinka darbas knygyne.
Vitalija: Šiuo metu draugo neturiu, vaikų neturiu, bet gyvenimas vis tiek nuostabus.
Šiais laikais ir 30-ies ištekėjus niekas nieko nesakys. Aš nesijaudinu, jei kas nors pavadins senmerge. Mano senelė ištekėjo sulaukusi 35-erių, aš dar turiu laiko. O gal aš laimę rasiu būdama 40-ies?
Į darbą einu dažniausiai vilkėdama megztinį ir mūvėdama kelnes, o kai užeina noras pasipuošti, apsirengiu suknelę. Tada man bendradarbiai sako: „Vitalija, kokia tu graži.“
Bet sesuo Vilija labiau mėgsta puoštis.
