Skinasi kelią operoje
Jauna panevėžietė operos solistė Milda Tubelytė vos tik baigusi mokslus darbą gavo Vokietijoje, Braunšveigo miesto valstybiniame teatre. Svečioje šalyje lietuvė jau apšilo kojas, apsiprato su vokiška darbo tvarka, gavo puikių vaidmenų ir iki svajonių išsipildymo jau tik šio bei to trūksta.
29 metų M.Tubelytė operoje dar tik skinasi kelią, džiaugiasi ir mažesniais, ir didesniais vaidmenimis, mokosi iš labiau patyrusių kolegų ir tiki, kad rinkdamasi nesuklydo.
Tai, kad panevėžietė buvo priimta į visoje šalyje žinomą Žemutinės Saksonijos didmiesčio scenos menų šventovę, yra ne atsitiktinumas.
Braunšveigas turi apie 250 tūkstančių gyventojų, jis yra metropolinio regiono dalis, čia vyksta intensyvus ekonominis ir kultūrinis gyvenimas. Miestas turi itin gilias ir turtingas istorines šaknis, šimtmečius ypatingą aurą išlaikiusį senamiestį, tad pretendentų kurti vaidmenis šio miesto operoje netrūksta.
Sakoma, kad didžiausioji Braunšveigo miesto širdies dalis tenka menui – ypatingą senųjų menų kolekciją sukaupusiam muziejui ir novatoriškam Valstybiniam teatrui.
Svajoja apie „Rožių kavalierių“
Jauna atlikėja šiame teatre yra pastebėta ir vertinama. M.Ravelio operoje „Vaikas ir burtai“ jai jau buvo patikėta pagrindinė partija. I.Stravinskio „Palaidūno karjeroje“ panevėžietė atliko vokalinių iššūkių kupiną barzdotosios cirko moters rolę.
Mecosopranas puikiai tiko jaunuolio Cherubino vaidmeniui garsiojoje V.A.Mocarto operoje „Figaro vedybos“.
To paties kompozitoriaus „Visos jos tokios“ operoje M.Tubelytė atliko didelę ir sudėtingą Dorabelos rolę.
A.Vivaldžio operoje „Farnasas“ lietuvės balsu dainavo Selindos personažas.
„Gražiausia man yra Ariadnės partija R.Štrauso operoje „Ariadnė Nakse“, bet, deja, tai ne mano balso tipas. Esu didelė R.Štrauso gerbėja, jis parašė pakankamai didelių kūrinių ir mecosopranui, svajoju sudainuoti Oktaviano partiją jo operoje „Rožių kavalierius“, – savo kūrybinėmis svajonėmis pasidalijo panevėžietė.
Kūrybinė mašina – kokybiška
Keli mėnesiai intensyvaus kasdienio darbo ir kasmetės atostogos nuo birželio galo iki rugsėjo pradžios – tokiu grafiku M.Tubelytė gyvena jau penkti metai.
Po Braunšveigo valstybinio teatro stogu išsitenka trys mūzos, viename pastate yra opera, šokis ir drama. Vokiečiai labai vertina šias meno rūšis. Šalyje kiekviename mieste yra po kelis privačius teatrus ir po vieną didesnį, valstybinį, laikomą aukščiausio lygio kultūrine įstaiga. Braunšveigo teatras sutraukia žiūrovus iš visos šalies.
„Tokiame aukščiausios prabos teatre aš ir dirbu“, – džiaugiasi panevėžietė.
Mergina vardija lietuviško ir vokiško teatro skirtumus.
„Čia, gimtinėje, gali pažiūrėti penkerių metų senumo pastatymus, o Vokietijoje, ten, kur aš dainuoju, opera kasmet turi po 8 premjeras ir tik vieną ar du labiausiai žiūrovų įvertintus spektaklius iš pernykščio sezono. Tas pats ir su šokiu bei drama, senų variantų nepamatysi, kasmet po keletą naujų pastatymų. Vokietijoje scenos meno mašina didelė, darbo daug, viskas vyksta greit ir išlaikomas lygis“, – pasakoja M.Tubelytė.
Dainuoti Braunšveigo operoje panevėžietė pradėjo būdama 26-erių. Pirmaisiais metais uždarbis buvo menkas.
„Pradedančiajam niekas daug nemoka, atlyginimas auga su patirtimi“, – kalbėjo mergina.
Šveicarui prie širdies ramus lietuviškas kaimas
Pokalbiui susėdame medinės pirtelės terasoje ant Lėvens kranto.
Paviešėti pas tėvus į šalia Panevėžio esantį Velželio kaimą šiemet ji parvyko su gyvenimo draugu ir darbo kolega aktoriumi šveicaru Rafaeliu Traubu.
Jiedu susipažino teatre. Panevėžietė buvo ką tik pradėjusi dirbti operoje, kai Rafaelis pirmą kartą ją pamatė dainuojančią scenoje ir įsimylėjo. Kol jiedu susipažino, praėjo šiek tiek laiko, vaikinui teko išlaukti bendro teatro vakarėlio, kad į širdį kritusią merginą galėtų užkalbinti.
Jiedu su Rafaeliu dabar ir darbo partneriai, ir gyvenimo draugai.
Rafaelis vaidina teatre, filmuojasi kine ir televizijoje bei yra metalo grupės „Eremic“ pagrindinis dainininkas.
Jis gimė, augo, mokėsi ir kurį laiką dirbo Šveicarijoje, Bazelio mieste. Tėvų namus paliko tuomet, kai atsibodo Bazelio teatras ir norėdamas permainų sumanė pasižvalgyti svetur. Kaip tik tuomet gavo pakvietimą į Braunšveigo teatrą.
Lietuvoje Rafaelis vieši jau trečią kartą.
Pora mėgaujasi gamta, kaimo ramybe ir lietuviškais valgiais. Rafaeliui labai patinka šaltibarščiai, cepelinai, kugelis ir bulviniai blynai.
„Kaimas manęs negąsdina, proseneliai buvo žemdirbiai. Jūsų labai graži šalis, tikri, nesugadinti žmonės“, – šypsosi šveicaras.
Vilnius jam atrodo europietiškas, jautiesi kaip bet kur kitur, bet Panevėžys dvelkia atsilikėlišku sąstingiu.
„Įspūdis toks, lyg sovietinis vadovavimas dingo per naktį ir viskas tame laike sustojo. Jaučiasi sovietų kvapas pastatuose, aplinkoje. Matyti, kad miestas neturi savo veido ir idėjos, labai trūksta investicijų ir tos rankos, kuri galėtų pastūmėti reikiama linkme. Galbūt moderniau galvojančio vadovo. Dabar miestas atrodo merdintis, nykstantis ir kasmet vis į blogąją pusę. Matyti, kad nėra jaunosios kartos. Čia ne žmonės kalti, jiems tenka mokytis pereiti į kitą lygį. Labai tikiuosi, kad jūsų valdžia sukurs gerą idėją, ką pasiūlyti investuotojams“, – įspūdžiais dalijosi R.Traubas.
Dainavo ir skaitė R.M.Rilkę
Atostogaudama gimtinėje M.Tubelytė vis tiek repetavo. Ji ruošėsi pasirodymui Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos renginyje „Sugrįžimai“.
Pernai ji ten pat panevėžiečiams dainavo arijas iš operų, kurias atliko savame teatre, pademonstravo gausų repertuarą, o šiemet klausytojams parengė specialią programą.
„Išėjo kalba, kad Panevėžyje yra R.M.Rilkės gerbėjų, už to užsikabinau, ėmiau domėtis, kiek R.M.Rilkės tekstams parašyta muzikos. Biblioteka iš savo Muzikos skyriaus atsiuntė medžiagos. Rafaelis irgi domisi R.M.Rilke, visą gyvenimą svajojo jį paskaityti publikai“, – kaip gimė koncertinis dainavimo ir poezijos duetas, pasakojo M.Tubelytė.
„Kitur Lietuvoje dainuoti neturiu kada, sezono metu įtemptas darbo grafikas. Kasmet turime naujamečius koncertus, daug važinėjame koncertuoti, per savaitę būna 6–8 koncertai. Teatre būna „Teatro balius“, kažkas panašaus į Vienos pokylį, tik jis trunka dvi dienas, nes visi norintieji netilptų“, – pasakojo jaunoji dainininkė.
Vis dėlto kada nors padainuoti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre M.Tubelytė norėtų. Jai būtų įdomu iš arti pamatyti mūsų teatro užkulisius ir darbo specifiką.
Mokytis pas žvaigždes nesiveržė
Dirbdama Braunšveigo teatre M.Tubelytė nesistengia dalyvauti konkursuose.
„Nesu karjeros ir konkursinis žmogus. Dar mokydamasi Hamburge dalyvavau įvairiuose konkursuose, užimdavau prizines vietas, bet į juos ėjau vien dėl piniginių prizų. Kaip ir visiems studentams, tai buvo tik gera motyvacija“, – šypsosi pašnekovė.
Kai kuriems M.Tubelytės kolegoms konkursai yra jų gyvenimo variklis, be jų jie sako negalį gyventi.
Apie nuolatines viešas varžybas panevėžietė turi savo nuomonę: konkursai ne visada atveria duris į didžiuosius teatrus, jiems laiką gaišta tikrai ne patys gabiausi dainininkai.
„Aš esu daugiau teatro žmogus, man patinka vaidmens kūrimo procesas. Įsitikinau, kad maloniausia dainuoti su kolegomis, kuriuos pažįsti, daug bendrauji ir sieki bendro rezultato. Norėčiau likti gero teatro ansamblio narė, ten, kur manęs reikėtų ir būčiau vertinama. Man daug svarbesnė darbo atmosfera, o ne pastato pavadinimas“, – savo prioritetus vardija mergina.
M.Tubelytė niekad nesiveržė tapti operos įžymybių mokine. Ji įsitikinusi, kad didžiosios žvaigždės ne visada yra geriausi mokytojai.
„Patys dainininkai save skirsto į dvi kategorijas: talentai „iš gamtos“ ir darbininkai. Gamtos apdovanotiesiems nereikia tiek daug ir kruopščiai dirbti, tiesiog jų „instrumentas“ skamba. Tad ir kai kurios žvaigždės kartais nieko nenusimano apie techninius dainavimo aspektus. Jie sako: išsižiok ir dainuok. Jų balsas skamba ir jie nesupranta, kad kitam nėra taip pat“, – įžvalgomis dalijosi dainininkė.
Svarbu susirasti tinkamą mokytoją, nebūtinai įžymybę. M.Tubelytė daug ko mokėsi iš savo kolegės Jaminos Maamar. Lietuvei patiko šios technika ir kaip ji racionaliai išnaudoja balsą.
„Man buvo svarbu, kad ji taip pat kaip ir aš yra aukšta moteris. Aukšto žmogaus kvėpavimo specifika kitokia, oro kelias ilgesnis, o pauzės visiems dainininkams vienodos. Kolegės pamokos man labai padėjo.
Taip pat seku ir žaviuosi, kaip nuostabiai dainuoja latvė Elina Garanča“, – žiūrovams nežinomas subtilybes aiškino M.Tubelytė.
Muzika prasidėjo nuo smuiko
Kaip panevėžietė atsidūrė svečios šalies teatre?
„Niekada negalvojau apie operą“, – kvatoja aukštaūgė dainininkė ir pasakoja, kad nuo mažų dienų draugavo su muzika, bet neketino iš jos pelnytis duonos.
Nuo pirmos klasės Milda mokėsi Panevėžio konservatorijoje, grojo smuiku.
Dainuoti visad patiko, bet konservatorijoje dainavimo klasės nebuvo, tik papildoma veikla chore, ansamblyje, juos Milda ir lankė.
Kad balsas skamba geriau nei bendramokslių, mokinukė suprato gan anksti, kai buvo atrinkta į ansamblį televiziniam „Dainų dainelės“ konkursui.
Tėvai dukrą nusprendė parodyti dainavimo mokytojai, toji įžvelgė perspektyvas ir Milda ėmė lankyti privačias dainavimo pamokas.
Baigusi konservatorijos dešimtą klasę Milda staiga sumanė nutraukti visus ryšius su muzika, užsispyrė, kad nori eiti į normalią mokyklą, o ją baigusi stoti studijuoti reklamos verslo.
Taip ji atsidūrė Juozo Miltinio vidurinėje mokykloje.
„Iš karto pajutau didžiulį skirtumą. Konservatorijoje visai kitokia aplinka, visi visus pažįsta, daugybė bendros veiklos, kartu ruošiamų renginių, mokiniai gyveno tarsi vienu ritmu, juos jungė muzika. O paprastoje mokykloje atrodė, kad kiekvienas mokinys sau, nėra artumo ir bendrumo jausmo, teatrinė veikla nesuvienija, nes klasių daug“, – prisiminė Milda.
Balsas ir muzikiniai gebėjimai niekur nedingo, tad Mildos dažnai prašydavo padainuoti, už mokyklą sudalyvauti vienokiame ar kitokiame renginyje.
V.Noreika ragino mokytis
Vieno renginio metu, kai teko atstovauti Juozo Miltinio vidurinei mokyklai, Milda dainavo Bendruomenių rūmų scenoje. Į šventę buvo atvažiavęs V.Noreika, ryškiausia mūsų operos žvaigždė.
Po koncerto V.Noreika užkalbino skardžiabalsę moksleivę, pagyrė ir paklausė, kas ją moko dainavimo.
„Atsakiau, kad pas nieką“, – prisimena Milda.
Profesorius kamantinėjo toliau, ar ši stos į Muzikos akademiją. Milda atsakė, kad ne, turi kitokių planų.
„Tai stok“, – muzikiniu pašaukimu neleido abejoti V.Noreika.
„Tada visi planai ir apsivertė. Jei pats profesorius sako, gal taip reikia ir daryti, vis dėlto turiu dešimties metų muzikinį išsilavinimą“, – už protingą pastūmėjimą panevėžietė jaučiasi dėkinga operos žvaigždei.
Pildydama studijų dokumentus Milda įrašė tik dvi specialybes: dainavimą ir reklamos vadybą.
Įstojo į dainavimą.
„Jei kada ir abejojau, ar man su muzika pakeliui, dabar jau galiu drąsiai sakyti, kad pasirinkau teisingai“, – laimingai šypsosi mergina.
Smuiko į rankas nebeima, bet patirties nepamiršo
Keliai į Vokietiją atsivėrė netikėtai. Studijuodama M.Tubelytė dalyvavo daugelyje projektų, laimėjo stipendiją magistrantūros studijoms Hamburgo muzikos akademijoje.
Su vokiečių kalba problemų nebuvo, nes vidurinėje buvo pasirinkusi šią kalbą.
„Studijų grupėje buvo internacionalas, kartu mokėsi dvi lietuvės, korėjietis, islandė ir vokietė“, – pasakoja M.Tubelytė.
Braunšveigo operoje ji pradėjo dainuoti baigusi pirmą magistrantūros kursą.
Iš pradžių buvo nelengva, teko pratintis prie kolektyvo, tempo, mokytis perprasti vietinius kūrybos niuansus.
Nuo to momento, kai paliko Panevėžio konservatoriją, M.Tubelytė smuiko į rankas nebeėmė, tačiau tie 10 mokslo metų veltui nenuėjo.
„Per tingi buvau smuikui, dabar nebegroju, motorika kita. Bet instrumentas daug davė intonacijai, supratimui apie orkestrą. Kai pats grojai, žinai, ko gali norėti ir reikalauti, lengviau susikalbėti su instrumentalistais“, – sako operos dainininkė.
Po pliūpsnio aplodismentų nusišypsojo neleistinoje vietoje
Dabar M.Tubelytė jau abiem kojom stovi Braunšveigo teatre. Jei reikia, vyksta į kitų Vokietijos miestų teatrus pakeisti susirgusių kolegų.
„Įsimintiniausias vaidmuo buvo „Figaro vedybose“. Buvau ką tik atėjusi į teatrą, viskas nauja, neįprasta. Atlikau jauno vyro vaidmenį. Buvo labai sėkmingas spektaklis, iš kritikų geri atsiliepimai, visi klausinėjo, kas čia tokia. Vokietijoje tokia tradicija, kad po arijų trumpai paplojama. Po mano arijos vis ploja ir ploja nesustodami. Aš neišlaikiau ir nusišypsojau, nors turėjau išlaikyti meilės scenos įtampą. Buvo toks emocinis pakilimas: ar čia tikrai aplodismentai man?“ – labiausiai jaudinantį momentą iš dar neilgos operinės karjeros prisiminė panevėžietė. Pradedant scenines repeticijas sunkiausia viską sujungti į viena. Kol dar partija nauja, reikia galvoti ir apie vokalą bei muzikini tekstą, ne tik apie sceninį veiksmą, ko režisierius reikalauja. Procesui įsibėgėjus viskas stoja į savo vietas, atsiranda automatiškumas. Sunkiausios yra pačios pirmosios repeticijos, kai ieškai savęs – reikiamo charakterio rolei, ir tuo pačiu metu reikia reaguoti į muzikines pastabas.
Gyvendama ir dirbdama svetur M.Tubelytė įsitikino, kad šiandieniniame pasaulyje vienas didžiausių turtų yra užsienio kalbų mokėjimas.
„Šio turto niekas niekada nepasisavins, kalbos atveria begalines pažinimo galimybes. Noriu paskatinti jaunimą ir vyresnius žmones mokytis užsienio kalbų. Mūsų teatre kolegos surinkti iš viso pasaulio: Australija, Korėja, Izraelis, Bulgarija, Ukraina, Rusija, Turkija, Šveicarija, Olandija, Amerika. Ir visi susišnekam ne vien vokiškai. Nepaliauju stebėtis, kad visi, užaugę tokiose skirtingose kultūrose, galime kartu sukurti vienalytį produktą. Nepaprastai džiaugiuosi šita galimybe pažinti kitas pasaulio kultūras iš arti, net nebuvusi kai kuriuose šalyse“, – pasakojo M.Tubelytė.
