G.Burgessas – kodiniu vardu „Madchen“ – sovietų šnipu tapo vos baigęs Kembridžo universitetą 1935-aiais, tačiau didžiausios tėvynės išdavystės jo laukė po dešimties metų, kai jis buvo paskirtas dirbti užsienio reikalų ministerijoje.
Departamente, kuriame taip trūko darbuotojų, Guy'us buvo vienintelis mielai pasisiūlydavęs dirbti šeštadienio popietėmis, kai aplink nebūdavo nė gyvos dvasios. Jam taip pat buvo leista pasiimti svarbius dokumentus namo, mat vyras dirbdavo iki išnaktų.
Uolus darbuotojas niekam nekėlė įtarimų ir tai džiugino Maskvą. Jis tapo vertingiausiu šaltiniu sovietams. Dviveidžiui G.Burgessui buvo išmokamos net 250 svarų sterlingų premijos – tai buvo milžiniški pinigai tomis dienomis.
Informacija, kurią G.Burgessas nutekino, buvo tarytum tiksinti bomba. Baigiantis II pasauliniam karui vienas svarbiausių aspektų, dominusių Sovietų Sąjungą, buvo Lenkijos likimas. G.Burgessas nutekino įslaptintus dokumentus, kuriuose buvo aprašyta britų pozicija Lenkijos aneksijos klausimu. Maskvą pasiekę dokumentai turėjo tapti koziriu per derybas su vakarais.
Konfidencialių dokumentų kopijas, kuriuose glūdėjo informacija apie Vokietijos padalijimo planus bei įstojimą į Jungtinių Tautų organizaciją, G.Burgessas taip pat perdavė sovietams. Iš savo žvalgo Sovietų Sąjunga sulaukė ir Jungtinės Karalystės karinės ataskaitos, kurioje buvo nurodoma, ar tarp šalių kada nors turėtų įsiplieksti karas.
G.Burgees taip pat tapo tarpininku kitam Kembridžo išdavikui Kimui Philby. K.Philby liūdnai išgarsėjo kaip šimtus slaptų dokumentų, tarp jų ir apie Lietuvos partizanus, sovietams atidavęs britų agentas.
Tiek K.Philby, tiek G.Burgessas buvo užverbuoti dar 4-ajame dešimtmetyje, studijų Kembridžo universitete metu.
Be slaptų dokumentų, G.Burgessas taip pat galėjo pateikti informaciją apie bet kurį jam žinoma britų slaptosios tarnybos agentą. Dirbdamas užsienio reikalų ministerijoje ir turėdamas daugybę pažinčių, G.Burgessas kaip įmanydamas stengėsi išgauti kuo daugiau informacijos, išnarplioti kuo daugiau galvosūkių ir sužinoti kuo daugiau paslapčių. Pikantiškiausios detalės, žinoma, keliavo tiesiai į Maskvą.
1946-ųjų pabaigoje G.Burgessas pelnė dar didesnį rusų palankumą, kai sugebėjo pakliūti į parlamente asboliučią daugumą surinkusios leiboristų partijos šerdį.
Dar dirbdamas BBC, G.Burgessas verbavo parlamentarus dalyvauti diskusijose radijo eteryje. Vienas iš jų buvo užsienio reikalų viceministras Hectoras McNeilas.
Sužavėtas G.Burgesso charizma ir pažinčių ratu, nieko neįtardamas H.McNeilas paskyrė sovietų šnipą savo pavaduotoju. Abu jie buvo prisiekę girtuokliai, nevengiantys vienos nakties nuotykių.
„Mums atsiveria neregėtos galimybės. Tikiuosi, kad gausiu prieigą prie ministerijos posėdžių protokolų ir konfidencialių ambasadorių laiškų“, – savo kontaktiniam asmeniui Maskvoje perdavė G.Burgessas.
H.McNeilas retsykiais pavaduodavo tuometį užsienio reikalų ministrą Ernestą Beviną. Tai reiškė, jog G.Burgessas turėjo prieigą ir prie vyriausybės bei gynybos komitetų posėdžių protokolų.
Bepigu G.Burgessui buvo būti šnipu – jis galėjo gauti bet kokią jį dominusią informaciją. Kas kartą, kai H.McNeilui buvo paskirta atlikti tam tikrų konfidencialių dokumentų analizę arba pateikti ataskaitą, šiuos darbus jis numesdavo G.Burgessui. Pastarasis, be abejo, niekuomet neprieštaravo atlikti viršininko darbus – jam tai buvo daugiau nei paranku.
G.Burgessas atrodė lyg pavyzdingas darbuotojas – iš pradžių jis niekuomet nevėlavo į darbą ir nepraleisdavo svarbių susitikimų. Tiesa, buvo visiškas apsileidėlis.
„Slapti dokumentai ant G.Burgesso stalo mėtėsi kaip konfeti. Ten buvo visiška betvarkė“, – teigė šnipų ekspertas Andrew Boyle'as.
Nepaisant Guy'aus girtuokliavimo ir aplaidaus elgesio (kadaise svirduliuojant iš baro jam iš rankų iškrito visas pluoštas slaptų dokumentų), rusai žavėjosi šnipo gebėjimais. Maskva jį laikė tokiu svarbiu, jog 1947-aisiais į Londoną pasiuntė tiesiogiai su G.Burgessu kontaktavusį ir jo informaciją analizavusį asmenį – sovietų žvalgybos darbuotoją Jurijų Modiną.
Jiedu reguliariai susitikinėjo trejus metus. Kriziniu laikotarpiu – net kasdien. Baimės būti sučiuptiems buvo daug, tačiau G.Burgessas vis dviprasmiškai pasiūlydavo J.Modinui apsimesti meilužiais.
„Esi puikiai sudėtas berniukas. Ir visi Londone žino, kad turiu nepažabojamą apetitą gerai atrodantiems berniukams“, – G.Burgesso žodžius citavo J.Modinas.
Neseniai mylimą moterį vedęs J.Modinas netryško entuziazmu apsimesti homoseksualu. Ir vis dėlto, jis žavėjosi sovietų šnipu: „Nepaisant girtuoklio ir paleistuvio reputacijos, mano didžiai nuostabai jis buvo atsidavęs darbuotojas ir tikras profesionalas. Jo ataskaitos buvo nepriekaištingos. Jis niekuomet nieko neužsirašinėjo, nes turėjo puikią atmintį“.
Ilgainiui J.Modinas priėjo išvadą, jog G.Burgessas šnipu tapo griežtai dėl ideologinių priežasčių.
„Jis tikėjo, jog pasaulinė revoliucija yra neišvengiama. Ir nors G.Burgessas neretai plūsdavo Sovietų Sąjungos lyderius, šią valstybę jis laikė paskutine pasaulio viltimi“, – teigė J.Modinas.
Tačiau vienam Maskvos įsakymui G.Burgessas nepakluso. Jam buvo paskirta vesti savo artimą draugę Clarissą Churchill, Winstono Churchillo jaunesniojo brolio Johno dukrą. Vedybos turėjo suveikti lyg priedanga. Tai turėjo padėti G.Burgessui nuslėpti savo nešvarius darbelius. Tačiau šnipui ir užkietėjusiam paleistuviui taip ir nepavyko prisiversti žengti prie altoriaus.
Po daugiau nei metų buvimo H.McNeilo dešiniąja ranka, G.Burgessas buvo paskirtas į naują slaptą vyriausybės departamentą. Departamentas turėjo vieną tikslą – skleisti propagandą apie TSRS. Maskva godžiai trynė rankomis – G.Burgessas turėjo dar kartą tapti jų koziriu.
Tačiau šnipas nespėjo nutekinti jokių svarbių dokumentų – jis buvo atleistas dėl tingumo, nepunktualumo ir aplaidumo.
Tai turėjo būti G.Burgesso šnipavimo eros pabaiga. Tačiau kelyje ir vėl pasitaikė H.McNeilas, priėmęs šnipą po savo sparnu. G.Burgessas ir vėl tapo vertingas. Jis nutekino daugiau nei 700 konfidencialių Jungtinės Karalystės dokumentų vos per pusmetį.
Maskvoje G.Burgesso nutekinta informacija buvo išverčiama, susisteminama ir perduodama tuomečiui TSRS užsienio reikalų ministrui Viačeslavui Molotovui ar net pačiam Josifui Stalinui.
Tačiau kaip ilgai galėjo tęstis ši tėvynės išdavystė? Dvigubas G.Burgesso gyvenimas pastumėjo jį į dar didesnį alkoholio liūną. Dieną jis gerdavo viskį, vakarais – raminamuosius ir stimuliantus tuo pat metu. Jo nuotaikų kaita buvo nesuvaldoma – nuo gilios depresijos iki hyperaktyvumo.
Likimo ironija, tačiau būdamas visiškai girtas G.Burgessas dažnai praverdavo burną ir pasididžiuodamas vadindavo save sovietų šnipu. Tik ar kas nors girtuoklio žodžius priimdavo už gryną pinigą?
