Prabangaus poilsio centro „IDW Esperanza Resort“ direktoriaus T.Maknicko namuose karaliauja harmonija, kurią jis kasdien regi ir atvykęs į centrą, įsikūrusį nuostabaus grožio Aukštadvario regioniniame parke.
Vaikus auginti – pašaukimas
T.Maknickas nemėgsta žodžio „karjera“, o jo žmona Dalia būtų nieko prieš, jei kas nors ją vadintų karjeriste, nors Lietuvoje iki šiol nėra dirbusi jokio darbo už atlygį.
Maknickų vaikai niekada nėra lankę darželio, neturėję auklės. Suskaičiavusi, kiek gali nuveikti įvairių darbų, Dalia pripažino, kad sugeba būti vaikų vadybininke, psichologe, virtuvės meistre, vairuotoja, sodininke, tik už tai neima pinigų.
Augindama vaikus moteris atrado savo pašaukimą, o aiškinti kitiems, ar nesunku auginti tiek daug vaikų, ji neturi laiko.
Kai kažkada Amerikoje vienam draugui Tomas prasitarė norintis auginti penkis vaikus, pats neįtarė, kad šis jo noras ne tik išsipildys, bet ir pranoks lūkesčius.
Didelė šeima jam tada atrodė kaip būdas pasipriešinti įsigalėjusiam stereotipui, kad šiuolaikiniai tėvai gali skirti dėmesio ne daugiau kaip dviem ar trims atžaloms.
Tomui vaikai – kaip stebuklas, padedantis išgelbėti suaugusiuosius nuo sustabarėjimo, ištižimo, egoizmo. Jie moko žvelgti į gyvenimą tyru, atviru žvilgsniu.
Ir gyventi, ir dirbti civilizacijos nepaliestoje gamtoje – tai dar vienas jų noras, kilęs už Atlanto, o išsipildęs Lietuvoje.
Savo darbo vietą poilsio centre T.Maknickas dabar vadina kintančiu dievišku peizažu.
Pernai šiai rezidencijai buvo suteiktas Amerikos viešbučių ir apgyvendinimo įstaigų mokymo instituto (AHLEI) „Guest Service Gold“ statusas.
Tai – pirmas garbingas apdovanojimas, kurį institutas įteikė Europoje. „IDW Esperanza Resort“ vadovas kartu su savo kolektyvu tąkart išlaikė sunkų egzaminą. Dar didesnę atsakomybę T.Maknickas jaučia auklėdamas savo vaikus.
Auga be televizoriaus
Be televizoriaus išsiverčianti šeima atžaloms suteikia kur kas didesnį pasirinkimą negu eterio pramogos.
Penki vaikai mokosi muzikos Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, tik jauniausias – trejų metų sūnus Matas dar turi paūgėti.
Vyriausio sūnaus Igno fortepijonas namie užima pusę vieno kambario. Ignas daug keliauja, yra koncertavęs Vokietijoje, Danijoje, Kroatijoje, Prancūzijoje, tapęs ne vieno tarptautinio konkurso laureatu.
Kartu su profesore Mūza Rubackyte Ignas pasirodė Paryžiuje, o 2011-aisiais prestižiniame Fryderyko Chopino jaunųjų pianistų konkurse Lenkijoje užėmė pirmąją vietą.
Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai proga vaikinas koncertavo Luvro rūmuose Paryžiuje.
Nuo Igno neatsilieka ir jo broliai Justas, Julius ir Jonas bei sesuo Greta, jie dažnai koncertuoja kartu.
Kartą Ignas prasitarė: „Noriu būti geriausias pianistas pasaulyje“, o vėliau susigriebė suabejojęs, ar galima muzikoje išmatuoti, kas yra geriausia.
Daug kur koncertuojantis paauglys lanko tą pačią meno mokyklą, kur jo tėvas mokėsi ir svajojo tapti grafiku.
Nevalingas noras piešti T.Maknicką užvaldo ir dabar, kai jo ranka ima vedžioti debesėlių kontūrus ant servetėlių.
Susipažino Kalifornijoje
Abu Lietuvoje gimę ir jau daugiau nei 20 metų kartu esantys Maknickai susipažino Kalifornijoje, kur juos skirtingu metu nubloškė likimas.
Tomo šeima į JAV emigravo 1983 metais, palikusi paauglį sūnų mokytis Vilniuje. Po ketverių metų už Atlanto išvyko ir Tomas. Jam buvo šešiolika metų. Tuo metu dar nedaug kas turėjo galimybę išvykti į Šiaurės Amerikos žemyną.
Dalia Lietuvoje įgijo medicinos mokyklos diplomą ir kai vienoje Kauno ligoninėje atliko praktiką, gydytoja paskatino: „Dabar tokios galimybės studijuoti. Siek daugiau.“
Dalia taip ir padarė – įstojo į Kauno technologijos universitetą studijuoti vadybos ir viešojo administravimo.
Baigusi du kursus, 1992-aisiais ji pagal studentų mainų programą išvyko į JAV, vėliau užsuko į Kaliforniją aplankyti savo pusbrolio ir čia praleido 7 metus.
Mat 1993-iaisiais jis susipažino su Tomu – ir ta pažintis tapo lemtinga. Dalia JAV dirbo kartu su Tomo mama. Dalia tuo metu vadovavo sparčiai augančios Kalifornijos aukštųjų technologijų įmonės departamentui.
Uždirbtus pinigus pora dažniausiai leisdavo kelionėms, į kurias leisdavosi automobiliu. Prieš dvidešimt metų vienoje tokioje kelionėje po nacionalinį parką Tomas savo išrinktajai įteikė sidabrinį sužadėtuvių žiedą.
Tai jis padarė keturių kilometrų aukštyje – Siera Nevados aukščiausioje viršukalnėje, Kalifornijoje. Nors abu kopdami buvo pavargę, juos svaigino ne tik išretėjęs kalnų oras.
Per vestuves, kurias 1995 metais surengė Los Andžele, tas sidabrinis žiedas prapuolė. Dalia tai priėmė kaip lemties ženklą, kad ją gyvenime lydės iššūkiai.
Tiek vaikų neplanavo
Moteris nė negalėjo įsivaizduoti, kad pajėgtų pagimdyti ir užauginti tiek vaikų.
Pasiaukojimo motinystei Dalia nevadina didvyriškumu. Jai tai – lyg karjera, tik už ją niekas nemoka pinigų.
Tarp penkių brolių sukinėjasi vienintelė Maknickų duktė keturiolikmetė Greta. Už ją vyresni yra du broliai – šešiolikametis Ignas ir penkiolikametis Justas.
Po Gretos Maknickams gimė dar trys berniukai: Juliui – 12 metų, Jonui – 7-eri, o jauniausiam Matui šį mėnesį sueis 3-eji.
Kol nebuvo sutikusi Tomo, Dalia keliskart ieškojo savo vietos po saule, tačiau nei studijos medicinos mokykloje, nei keli kursai Kauno technologijos universitete jai nesuteikė palaimos.
Trečią kartą imtis studijų Dalia susiruošė gimus ketvirtajam vaikui – sūnui Juliui. Tada ji įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių filologijos, o kai gimė penktoji atžala – sūnus Jonas, ji gavo diplomą.
Polinkį į kalbas paveldėjo ir Maknickų duktė Greta – kuria eilėraščius, o dienos įspūdžius neretai suguldo į įtaigų rašinį.
Gamtos proglobstis
Tarp Nemenčinės miškų prie Vilniaus įsikūrusi šeima vasaras leidžia dar didesniame gamtos prieglobstyje – Ignalinos rajone ant ežero kranto esančiame senoviškame vienkiemyje, pavadintame Narnija.
Šį pavadinimą šeimai padiktavo literatūros klasiko C.S.Lewiso knygų serija „Narnijos kronikos“ ir 2005 metais Walto Disney studijoje pastatytas fantastikos filmas apie vaikus, sename name netikėtai randančius duris, vedančias į paslaptingą pasaulį – Narniją. Tai nuostabus kraštas, kuriame gyvena kalbantys gyvūnai, kentaurai ir milžinai.
Tankiais miškais apsupta Maknickų valda – tylos ir grožio oazė. Šioje sodyboje nekyla noro naršyti po internetą, naudotis mobiliuoju telefonu.
Norisi stebėti pievoje žaidžiančius stirniukus, ežere braidančias baltąsias gerves, sugauti žvilgantį sterką ar grožėtis į ežerą už salos skęstančia saule.
Maknickų vaikai neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip. Kai kurie jų šioje sodyboje yra praleidę daugiau nei pusę savo gyvenimo.
„Ši sodyba mums yra kaip Narnija – čia galime matyti grožį to, kas paprasta, leisti laiką tokioje aplinkoje, kurią kasdien vartai kaip Dievo knygą“, – kalbėjo T.Maknickas.
Dalia pridūrė, kad niekada neperka plastikinių namų apyvokos daiktų ir indų – sąmoningai nesiveža jų čia, nes jie neprigytų šimtametėje sodyboje, kurioje gyveno net septynios šios šeimos kartos.
Lauko baldus visai šeimai atstoja masyvūs šimtamečių medžių kelmai.
Tačiau prasidėjus mokslo metams Maknickų vaikai neišsiverčia be išmaniųjų technologijų.
„Nenorime drausti, bet norime vaikams duoti ką nors geresnio. Patariame jiems nesidairyti, kaip gyvena kiti, o gyventi patiems.
Juk gyvenimas nėra repeticija, jis tik vieną kartą duotas“, – vaikų auklėjimo principus atskleidė T.Maknickas.
Dalia neslėpė, kad jų šeimoje vyras yra galva, o ji – kaklas. Toks šeimos modelis palengvina moters dalią, išlaisvina nuo didelės atsakomybės viską nešti ant savo pečių.
Jos pašaukimas – ramybėje auginti vaikus, su vyru ugdyti laisvas ir stiprias asmenybes.
Pažintis su Tomu smarkiai pakeitė jos pasaulėžiūrą, nes pavyko atsikratyti pančių, kurie ją varžė anksčiau.
Išlaikė sutuoktinį
D.Maknickienė galbūt būtų tęsusi medicinos mokslus JAV, bet tuo metu jau studijavo Tomas.
Jiems reikėjo kaip nors išsiversti. Subtilus humoro jausmas, kuriuo apdovanotas Tomas, padėjo šeimai ir sunkiais momentais.
Po vestuvių Daliai teko dirbti, kad galėtų išlaikyti prestižiniame Kalifornijos universitete Santa Barbaroje ekonomiką studijuojantį sutuoktinį.
Šis universitetas patenka į geriausių pasaulyje sąrašą.
„Neturėjau aiškios profesinės svajonės, bet ne dėl to su džiaugsmu pirmenybę atidaviau šeimai. Ji man visuomet buvo natūrali siekiamybė“, – sakė Dalia.
Tomo jaunystės svajonė – pamatyti kuo daugiau pasaulio ir gauti gerą išsilavinimą – irgi išsipildė.
JAV Tomui siūlyta stoti į elitinę karo lakūnų mokyklą. Daugeliui tokios studijos būtų svajonės išsipildymas.
Vyras suprato, kad tai ne jam. Nors perskaitęs, kad piloto studijos prasideda nuo kroso bėgimo ir kitokių fizinių egzaminų, jis nebijojo sunkumų.
Visos T.Maknicko mintys vedė į Vilnių, nors jam buvo suteikta JAV pilietybė ir visi jo vaikai – taip pat JAV piliečiai.
Vyriausias sūnus Ignas užaugęs net galėtų kandidatuoti į JAV prezidentus, nes yra gimęs Kalifornijoje, o kiti vaikai jau gimė Lietuvoje. Tačiau Maknickų šeima nesiejo ateities su Amerika.
Puikiai baigęs mokslus ir turėdamas gerų galimybių įsidarbinti JAV Tomas su žmona nutarė grįžti į Lietuvą.
Kai kuriems jų giminaičiams šis žingsnis atrodė nesuprantamas, nes 1999 metais ne tiek daug buvo emigrantų, grįžtančių namo iš svajonių šalies.
T.Maknickas pripažino, kad Amerikoje daug geresnės galimybės kurti verslą ir uždirbti pinigų. Bet jis klausė savo širdies balso.
Darbdaviai nepasitikėjo
Grįžus į Lietuvą nebuvo lengva susirasti darbą.
Tomas jautė nepatiklų darbdavių žvilgsnį: „Daugelis galimų darbdavių žiūrėjo į mane kaip į galimą konkurentą, buvo justi provincialus požiūris, kai ieškoma už save silpnesnio žmogaus, kuriam galima vadovauti. Buvo skausminga tai matyti, todėl kilo mintis sutrumpinti savo gyvenimo aprašymą ir nenurodyti kai kurių laimėjimų. Privalėjau gauti darbą, nes sūnui Ignui tuomet buvo 8 mėnesiai.“
Vėliau jis nutarė nenusileisti ir likti principingas. Jam pavyko įsidarbino SEB banke, o ilgiausiai dirbo švedų valdomame viešbutyje „Scandic Hotels“. Praėjus daugiau nei 7 metams, kai švedų akcininkai nutarė sutelkti verslą į siauresnę rinką ir viešbučių tinklas pasitraukė iš Baltijos šalių, Tomas neteko darbo.
Vėliau Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, studijavęs, kaip ir Tomas, Kalifornijos universitete, tik Los Andžele, pasiūlė jam prisidėti ieškant lėšų tarptautinei katalikiškai organizacijai „Caritas“.
Tomui ši veikla atrodė prasminga, todėl visa širdimi į ją pasinėrė. Jis turėjo puikią galimybę suprasti, kaip veikia bažnytinės institucijos, pamatyti nepaprastą verslo žmonių atvirumą ir norą prisidėti prie kilnių darbų.
T.Maknickas pripažino, kad vadovaudamas „IDW Esperanza Resort“ irgi daug ko išmoko.
Čia viskas turi veikti kaip šveicariškas laikrodis.
„IDW Esperanza Resort“ yra ne tik penkių su pliusu žvaigždučių viešbutis, kurį renkasi išrankiausi pasaulio svečiai, bet ir 3 aukščiausio lygio restoranai, prabangus SPA, išpuoselėtas privatus parkas, paplūdimys bei įvairiausių laisvalaikio pramogų kompleksas.
Į šią rezidenciją investuota per 30 milijonų eurų. 2014 metais ji buvo įtraukta į 25 geriausių Europos viešbučių sąrašą.
„Čia žmogus atsiduria gamtoje, jį supa išskirtinė ramybė, kuri šiuolaikiniame pasaulyje tampa vis didesne prabanga“, – įsitikinęs Tomas.
Kai Tomas gavo šį darbą, Dalia džiaugėsi, kad iš vienos grožio oazės, kuri yra jų sodyboje Ignalinos rajone, jis pateko į kitą.
„Čia mane kiekvieną dieną pasitinka dieviškas peizažas, vis nuostabesnis paveikslas, nėra vienodų dienų, vėjas vis kitaip kedena ežero bangeles, medžių lapai – vis kitokių atspalvių.
Be galo norisi šiuo grožiu pasidalyti su kitais“, – pasakojo vienam prabangiausių poilsio centrų Europoje vadovaujantis direktorius.
Tokia aplinka ne tiktai suteikia atgaivą kūnui ir sielai, bet ir įkvepia naujiems gyvenimo iššūkiams. Kai Maknickų vaikai užaugs, vyras su žmona ketina keliauti aplink Žemės rutulį.
