Nusileidome nuo kalnų, ir vaizdai tapo panašūs kaip Lietuvoje. Tik upės platesnės ir sraunesnės. Kai kur net kanjonai išgraužti, bet mes nestojome, nes prognozės žadėjo lietų, tad skuodėme pirmyn kaip kiškiai.
Apsistoję Berns Leiko miestelio viešbutyje išėjome pasivaikščioti. Pataikėme snaudulio laiku – bažnyčia, kurioje įrengta vyninė, uždaryta, biblioteka taip pat, net alaus baras uždarytas, tik ant laiptų pasėdėjome. Automobilių plovykla taip pat nebeveikė, kino teatre – matytas filmas.
Susipažinau su baikeriu – gaisrinės vadovu. Jis aprodė savo valdas, net rajono mero – jauniausio visoje Kanadoje – nuotrauką. Dar padovanojo ženkliukų, kuriuos tuoj pat įsisegiau į atlapą.
Tylus snaudžiantis miestelis, liko tik eiti į viešbučio restoranėlį ir miegoti.
Kitą rytą pasitiko didžiulis rūkas. Kažkokioje plynėje suradome technikos muziejų, kuriame didžiulė aikštė ir keli dideli angarai buvo pilni aukso ieškotojų naudotos technikos – nuo rogučių, visureigių iki traukinių, lėktuvėlių, galinčių leistis ant vandens ir ledo, įvairių indėniškų padargų. Nematyta neregėta.
Aliaskoje motociklininkų labai daug. „Harley-Davidson“ parduotuvė gal tris kartus didesnė negu Vilniuje, nors gyventojų 10 kartų mažiau.
Motociklus internetu apdraudėme dar būdami Lietuvoje.
JAV ir Kanadoje pusę metų galiojantis draudimas brangokas – 270 eurų. Benzinas Aliaskoje brangesnis nei kitur JAV, bet vis tiek pigesnis nei Lietuvoje – apie 3 eurus už galoną (3,78 litro).
Aliaska ir Vakarų Kanada – motociklininkų rojus. Pagrindiniai keliai geri, mašinų mažai. Sunkvežimių – vienas kitas. Leidžiama važiuoti 90–100 km per valandą greičiu, bet vairuotojai drąsiai jį viršija – trasoje nei greičio matuoklių, nei policininkų neteko matyti.
Pasukus kur nors į šalį dažniausiai asfaltas baigiasi, tačiau žvyrkeliai irgi geri, beveik nereikia mažinti greičio – rojus motociklų mėgėjams. Važiuodamas bet kuriuo keliu gali grožėtis gamtos vaizdais.
Tačiau aplink daug priminimų apie gyvūnus kelyje, ir tai neleidžia per daug atsipalaiduoti. Pakelėse matėme stirnų, didžiulių briedžių, net juodųjų meškų su meškiukais. Nors mišką nuo kelio skiria spygliuotosios vielos, reikia būti atidžiam.
Sukorėme dar 770 kilometrų Diso ežero link. Pakeliui sutikti brazilas ir kalifornietis parodė, kuriuo keliu važiuoti ledyno link. Apsikeitę suvenyrais nusifotografavome.
Kelias eina pro gražius ežerus ir upes, įspūdingus miškus ir kalnus – kaip kine. O kitame slėnyje abipus kelio – gaisro ar kenkėjų numarinti vaiduokliškai styrantys medžiai iki pat horizonto. Nei žmonių, nei žvėrių.
Pasiekę planuotą vietą šalia kalnų ežero neradome nakvynės, nes gyvenvietės mažos, mažai ir nakvynės namų. Net neramu pasidarė – nejaugi teks šalia laužo ant žemės snausti?
Turėjome tik vieną pipirinių dujų balionėlį apsiginti nuo meškų. Mus išgelbėjo viešbučio savininkas, paskambinęs draugui, kuris turi viešbutį už 70 kilometrų, ir sutarė dėl dviejų kambarių. Austro įkurtas viešbutis nebuvo pigus, bet geriau nei prie laužo laukti meškų.
Pasirodo, vakar esant vos 5 laipsniams šilumos nuo Vaithorso iki šio viešbutuko įveikėme 720 kilometrų.
Tai mūsų dienos rekordas.
Rytą supratome, kodėl austras čia įsikūrė: kalnų vaizdas ir šaltukas čia – kaip Austrijoje. Net motociklų stiklai kieme buvo apšarmoję. Viešbutis dirba tik šiltuoju metų laiku, o žiemą šeimininkas grįžta į Austriją.
Karališki jau pamiršto europietiško stiliaus pusryčiai, viešbučio šeimininko palydos, ir mes vėl kelyje Stiuarto ledyno link.
Dabar jau esame nutolę 70 kilometrų nuo Vankuverio. Pakliuvome į smarkų lietų ir vėtrą. Virto medžiai – vėjas beveik guldė motociklus. Į užsisakytą viešbutį važiavome aplinkui, nes nuvirtę medžiai užtvėrė kelią.
Darėme keliasdešimties kilometrų lankstą. Visur mėtėsi vėjo nulaužtos šakos, lapai ir taškėsi balos.
Tokios vėtros čia nebuvo jau devynerius metus. Taip sakė per televizijos žinias.
Vankuveryje kai kur neveikė šviesoforai, buvo dingusi elektra. Kitą dieną planavome susitikti prie kavos puodelio su Kanados lietuvaite Snaige.
Pastarosios dienos buvo persunktos įspūdžių – nuo lietuviškų rausvėjančio rudens peizažų, naktinio žygio per kalnus į austrišką-kanadietišką viešbutį, nuo metalinio tilto per indėnišką upę iki vėtros su lūžtančiais medžiais. Tai ir yra tikroji kelionės poezija – druska ir razinos.
O į nuotykius Vankuveryje pažvelgsime vieno šios kelionės dalyvių, buvusio Vilniaus mero Viliaus Navicko, akimis. Nuo čia prasideda jo pasakojimas.
Vilniuje trečia valanda dienos, o pas mus – penkios ryto. Ir kodėl gi neima miegas?
Po kelionės per Aliaską ir Britų Kolumbiją – provinciją Kanados vakaruose, kur žavėjo gamtos peizažai, staiga įlėkėme į didmiestį – Vankuveris turi 5 milijonus gyventojų.
Apsigyvenome Bernabio kvartale apie 15 kilometrų nuo centro, viešbutyje labai poetišku pavadinimu „Happy Day Inn.“.
Planavome čia praleisti keletą dienų, nes jau įpratome po savaitės važiavimo sustoti ilgėliau pailsėti, aplankyti įdomias vietas, muziejus ir šiaip papramogauti.
Jau žinojome, kad Vankuveryje keisis orai, atšals ir lis.
Buvome dar ant motociklų, kai likus maždaug 3 kilometrams iki viešbučio prasidėjo lietus ir ėmė pūsti toks stiprus vėjas, kad motociklus tiesiog blaškė ant kelio kaip šapus.
Važiavome atsargiai, lyg rankose laikytume po pintinę kiaušinių. Kai reikėjo pasukti viešbučio link, atsitrenkdavome į užtvertas gatves, kuriose kaukė gelbėtojų automobiliai. Visur gulėjo išvirtę milžiniški medžiai.
Tačiau pasiekę viešbutį ir persirengę vis tiek panorome lėkti į centrą – pasiilgome civilizacijos, nes savaitę gyvenome kaip laukiniai. Juolab kad Vankuveris jau kelerius metus pripažįstamas geidžiamiausiu gyventi miestu pasaulyje.
Pasirodo, per anksti džiaugėmės. Metro atmaina „Sky Train“, kuria traukinys didžiąją dalį kelio įveikia virš žemės ir tik centre įlenda po žeme, neveikė, nes buvo dingusi elektra.
Kadangi traukiniai nevažiavo, matyt, pusė miestiečių iš tų penkių milijonų puolė kviesti taksi. Taigi po pusvalandžio bevaisio pypenimo telefonu nutarėme pasinaudoti autobusu. Ir jie visi buvo sausakimši – taip ir nesugebėjome įsigrūsti.
Tiek to, nusprendėme apeiti kvartalą aplink viešbutį, susirasti mielą kavinę, kur veiktų ir interneto ryšys. Kur tau – visos kavinės, barai ir parduotuvės pasitiko užrašais ant durų: „Atsiprašome, nėra elektros“.
Tik indų restoranėliai, viliojantys saldžiais kvapais, saldumynais nukrautais stalais, degančiomis žvakėmis ant palangių, kvietė užeiti į vidų. Jolanta su Audrone nėrė į vidų ir kažką bent dvidešimt minučių veikė.
Gerai, kad mums, vyrams, jau pradėjus trypčioti iš nekantrumo jos vėl pasirodė aptarinėdamos įspūdingus indų galvos apdangalus. Peršlapome nuo vis nesibaigiančio lietaus, tad nutarėme grįžti į viešbutį.
Sėdau prie televizoriaus pasižiūrėti pasaulio žinių ir vietos naujienų. Vaizdas nebuvo nedžiuginantis. Audra, slinkusi tiesiai virš mūsų maršruto, pasirodo, buvo baisi – mūsų motociklus blaškiusio vėjo greitis siekė 100 kilometrų per valandą, medžių sulamdyti automobiliai, ant namų stogų nuvirtę medžiai, ištisi kvartalai be elektros.
Tamsa įkalino apie milijoną Vankuverio gyventojų – maždaug 450 tūkstančių namų.
Tačiau jokios panikos ar kitokių keistenybių tą vakarą neteko pamatyti. Žmonės elgėsi ramiai, tarsi nebūtų dingusi elektra ir už lango nešvilpautų vėjas.
Rytą įsigijome dienos bilietus ir jau veikiančiu greituoju traukiniu atvažiavome į pačią Vankuverio širdį. Čia jau mūsų laukė Vankuveryje gyvenantys draugai Gema, Snaigė ir Davidas.
Jie parodė mums, kur degė olimpinė ugnis, pasigrožėjome nuo įlankos kylančiais ir besileidžiančiais lėktuvėliais. Tai lyg Kanados vizitinė kortelė – tie lėktuvėliai su plūdurais – jais pasiekiamos atokiausios vietos. Leidžiamasi ir kylama tiesiog nuo vandens.
Gema vedė mus iš vienos gatvės į kitą, vis rodydama svarbias Vankuverio vietas. Štai meno galerija, štai vidurvasarį sniego pilna gatvė – pasirodo, filmuojamas naujas filmas. Vankuveris – Kanados kino sostinė.
Mažu laiveliu pasiekėme salą, kuri tiesiog ūžė nuo žmonių.
Sekmadienio turgus, atrakcionai, gausybė kavinių, užkandinių, vagonėlių – viską norėjosi išbandyti ir paragauti. Didžiausias skanumynas – „Wild smoke salmon“ – indėniška rūkyta lašiša.
Nusipirkome įvairiai paruoštos po nedidelį maišelį, nors kainos milžiniškos. Tikras skanumynas.
Dar Gema palydėjo iki parduotuvėlių rajono. Važiuodami šiltesniais kraštais nakvosime palei vandenyną esančiuose kempinguose, tad reikėjo nusipirkti palapinių, miegmaišių ir dar visokių rykų.
Bet beveik visos parduotuvės, kaip vakar vakare kavinės, buvo uždarytos, nes vis dar nebuvo elektros.
Praalkę pasukome į barą „Rodney’s Oyster“, kur Snaigė jau buvo užsakiusi vietas.
Pilna žmonių, valgiaraštis neilgas, bet įspūdingas – austrės, moliuskai, otai, šukutės, krevetės, Aliaskos krabai – Lietuvos restoranų apžvalgininkams čia akys ant kaktos iššoktų.
Kainos negąsdinano. Aplinka paprasta, publika demokratiška – kas su džinsais, kas su marškinėliais ar megztiniu. Žmonės čia renkasi dėl geros virtuvės.
Mūsų svečiavimosi proga Snaigė ir Davidas pasirodė apsivilkę lietuviškų spalvų marškinėlius. Aplink didelį medinį stalą buvo tiek daug lietuviškų spalvų, kad kažkas iš personalo net paklausė, ar mes ne sportininkų komanda.
Snaigė ir Davidas greitai išrinko patiekalus ir puikaus vietinio baltojo vyno butelį. Nežinojau, kad Kanada turi savo vyno.
Važiuodami traukiniu pražiopsojome savo stotelę, todėl teko grįžti atgal. Persėdome į autobusą, tačiau vėl nuvažiavome ne į tą pusę. Kilometrą kitą įveikėme pėsčiomis.
Štai ir viešbutis „Happy Day Inn“. Išsiskirstėme po kambarius net nenutuokdami, kad netrukus vėl susitiksime.
Maždaug ketvirtą valandą ryto pradėjo kaukti sirena. Šokome iš lovų apsimiegoję. Kas su pižama, kas su trumpikėmis, kas spėjęs pagriebti kuprinę bėgome į lauką. Koridoriuose – aštrokas svylančių laidų tvaikas.
Griebiau šalmą, motociklo raktus, aprangą ir dar, kas pakliuvo po ranka. Styrojome lauke, nors jau beveik parą lijo, – stichijai ir gaisrams tai nė motais. Atlekia trys žviegiantys gaisrininkų automobiliai. Gaisrininkai savo sudėjimu priminė mūsų vyrų krepšinio rinktinę, tik rankose didžiuliai kirviai, ant nugaros – deguonies balionai.
Po dešimties minučių dvi gaisrinės išjungė sirenas ir išvažiavo. Pasidarė ramiau – šiąnakt dar nesudegsime.
Kaip pajuokavo kelionės draugas Sigitas, stovėdamas lauke, pusryčiai įskaičiuoti, tad kavos galėtų ir stebintiems gaisrą patiekti. Kai išgąstis atlėgo, galėjome ir pajuokauti.
Kadangi miegus man išvaikė, nutariau aprašyti mūsų nuotykius Vankuveryje.
Viešbučio „Happy Day Inn“ pavadinimas pasiteisino – nesudegėme. Gersime kavą ir lyjant lietui trauksime tolyn.
Norime pagaliau pabėgti iš lietaus zonos.
Tęsinys. Pradžia 2015 m. rugpjūčio 29 d. Nr. 35.
