Vandenyje jis braidžioja apie 300 dienų per metus – ne tik žvejoja pats, bet valdyti meškeres moko ir viso pasaulio muselinės žvejybos entuziastus.
„Lengviau pasakyčiau, kur nebuvau. Nebuvau Antarktidoje“, – nedaugžodžiauja G.Anderssonas. Apie save jis gali pasakoti tik tuomet, kai į Nerį subridę dešimt vyrų „daro apšilimą“, – mėto meškeres ir laukia naujų mokytojo užduočių. Mokyti žvejų į Vilniaus rajoną G.Anderssonas atvyko trečią kartą. Paklausyti patyrusio žvejo patarimų kasmet atvyksta ir svečių iš Latvijos.
Mokytis kitus žvejus G.Anderssonas pradėjo būdamas keturiolikos metų. Paauglys jau tuomet galėjo konsultuoti savo tėvo – meškerių meistro klientus ir diskutuoti su jais apie muselinę žvejybą.
„Žvejoju jau beveik 70 metų. Kai buvau penkerių, tėvas man padarė muselinę meškerę, o sulaukęs septynerių jau buvau neblogas žvejys“, – pasakojo G.Anderssonas. Nuo septynerių metų G.Anderssonas kasmet po tris mėnesius praleidžia žvejodamas lašišas Norvegijos upėse. Jį į Norvegiją veždavosi tėvas, kuris šioje šalyje praleisdavo visas vasaras, o mažametis sūnus įgydavo vis daugiau patirties.
Norvegija nuo vaikystės liko jo mėgstamiausia žvejybos vieta, švedą žavi ir Naujoji Zelandija.
„Šiandien turbūt žinau viską, kaip pagauti lašišą, o ypač didelę“, – sakė G.Anderssonas. Jis yra pagavęs per 5 tūkstančius lašišų, sveriančių daugiau nei 7 kilogramus ir 5 žuvis, sunkesnes nei 20 kilogramų.
Kaip tiksliai užmesti meškerę ten, kur plaukia žuvis, ir kaip suprasti žuvų elgseną jis mokė ir Vilniaus rajone susirinkusius vyrus.
Pamokos prasidėjo meškerių patikrinimu. G.Anderssonas – ne tik vienas labiausiai patyrusių žvejų, bet ir meškerių gamintojas. Jo vardo produktų linija gerai žinoma įvairių šalių žvejams.
