Bendruomenė, kurioje svarbus kiekvienas
Atvykusi į Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrą buvau maloniai nustebinta. Čia nebuvo slogios nuotaikos ar niūrių sienų. Anaiptol – centro vestibiulį puošia milžiniška lentyna, kurioje sudėta šimtai paauksuotų taurių, parsivežtų iš sporto rungtynių ar olimpiadų. Turbūt ne veltui sakoma, kad jei Dievas atima tam tikrą pojūtį, tai už jį kompensuoja kitais – stipresniais ir labiau išsivysčiusiais.
Susipažinusi su trimis skirtingo amžiaus kurčiaisiais – Kazimieru Bražinsku, Rasa Buikauskaite ir jos mama Ramune Buikauskiene, – likau sužavėta. Tai ne tik išoriškai gražūs žmonės, bet ir labai šilti, malonūs ir noriai bendraujantys. Jie su malonumu papasakojo apie savo dieną, darbus, laisvalaikį bei apie tai, kaip pavyksta prisitaikyti girdinčiųjų pasaulyje. Tiesa, įdomu tai, jog jei daugelis iš mūsų – individualistai, norintys parodyti patys save, tai kurčiųjų bendruomenė, laikanti save kultūrine mažuma, yra itin glaudžiai susijusi. Pirmąją susitikimo minutę per metodinių priemonių rengimo specialistę ir gestų kalbos vertėją Ievą Lemešiūtę, kuri kurtiesiems vertė mano klausimus į gestų kalbą ir atvirkščiai, jie pareiškė norą kalbėti visi kartu, o ne po vieną.
Gyvena visiškoje tyloje
K.Bražinskas – išvaizdus 32-ejų metų vyras. Pažvelgus į jį nė nesuprastum, kad jis turi klausos negalią ir nėra toks, kaip visi. Uždavus pirmąjį susipažinimo klausimą, Kazimieras ėmė gestikuliuoti. Rankų mostais jis parodė, koks jo vardas ir pristatė savo vardo gestą. Tokia bendravimo norma – tai kurčiųjų kultūros dalis. Toliau Kazimiero pasakojimą vertė I.Lemešiūtė. „Gimiau kurčias. Mano šeima – kurčiųjų. Sunku pasakyti, koks jausmas būti kitokiu, nes tiesiog toks gimiau. Darželį lankiau kurčiųjų, auklėtojos mokėjo gestų kalbą, tad man gan greitai pavyko gerai jaustis tarp svetimų žmonių. Vėliau pradėjau lankyti neprigirdinčiųjų mokyklą. Iš tiesų, daugelis dabartinių mano draugų yra dar nuo mokyklos laikų. Jie tokie patys kaip ir aš – visiškai negirdintys. Aš jaučiu tik vibracijas“, – pasakojo pašnekovas.
Kazimieras pasidalijo ir savo šeimos įprastos dienos darbais. „Kadangi kurčiųjų bendruomenė labai maža, tai pamačius kurčiąjį, gatvėje visada galima prieiti jį ir užkalbinti. Štai mano žmona iš Kauno – ji taip pat kurčioji, tačiau ilgą laiką nebuvau jos matęs. Mūsų susitikimas įvyko dėka mūsų bendrų kurčių draugų. Su žmona turime du vaikus, kurie lanko kurčiųjų darželį. Kai nuvežame vaikus, vykstame į darbus. Aš esu video montuotojas. Gaunu video medžiagas, kurias karpau, montuoju, ieškau naujų gestų, kuriuos vėliau dedame į šiuo metu kuriamą internetinį gestų kalbos žodyną. Po darbų bendraujame su kurčiaisiais draugais, keliaujame“, – sakė vyras. Būdai susikalbėti su girdinčiaisiais
Iš šono gali atrodyti, kad kurčiųjų kasdienybė – sudėtinga. Juk jie negirdi signalizuojančių automobilių, net parduotuvėje negali girdėti sumos, kurią turi sumokėti už pirkinius. Tad kaip išgirsti elementarius atsakymus į klausimus, kurių negali užduoti taip, kaip užduoda bet kuris iš mūsų?
Kazimieras ir Rasa, išgirdę klausimą apie adaptaciją visuomenėje, šypteli. „Yra įvairių būdų kaip suprasti vieniems kitus. Pavyzdžiui turguje, norėdami sužinoti, kiek kainuoja tam tikra prekė, parodome pirštais standartinį pinigų ženklą. Visada yra galimybė paprašyti skaičius įrašyti į skaičiavimo mašinėlę arba parašyti norimą klausimą mobiliuoju telefonu arba ant popieriaus“, – sakė kurtieji.
Prie pokalbio prisijungusi Rasa – neprigirdinti. Greta sėdinti jos mama Ramunė – visiškai kurčia. „Turiu neprigirdintį brolį, todėl visi šeimoje bendraujame gestų kalba. Lankiau girdinčiųjų darželį ir mokyklą. Šiuo metu studijuoju VGTU universitete tarp visiškai girdinčiųjų. Mane kartais glumina jų požiūris į mus. Pavyzdžiui, esu girdinčiųjų draugų prašiusi daugiau gestikuliuoti, kad būtų paprasčiau susišnekėti, tačiau daugelis tiesiog bijo atrodyti juokingai“, – šypsojosi mergina.
Rasa pridūrė niekada nepajutusi kitokio dėstytojų požiūrio į ją, tačiau prisiminė draugės patirtį universitete. „Kartą viena mergaitė pirmame kurse dėstytojo paprašė prisisegti FM sistemą. Tai belaidė komunikavimo sistema, kurią sudaro girdinčiajam prisegamas siųstuvas ir kurčiojo imtuvas. Juos prisisegus garsas be jokių pašalinių garsų sklinda tiesiai neprigirdinčiajam. Bet yra keli niuansai – ta sistema greitai išsikrauna, todėl studentė paprašė dėstytojo leidimo į kitą paskaitą atsivesti gestų kalbos vertėją. Dėstytojas buvo labai nepatenkintas, kaip įmanydamas prašė studentės apsieiti be vertėjos“, – stebėjosi Rasa.
Kurtiesiems priklauso turėti vertėjus
Kazimieras, Rasa ir Ramunė pritariamai linktelėjo išgirdę klausimą apie visuomenės požiūrį. „Viskas yra dėl informacijos trūkumo ir nenoro domėtis. Girdintieji žmonės būna labiau „pasimetę“ už mus, nes nežino kaip su mumis reikėtų elgtis, jie tiesiog stresuoja. Mūsų manymu, jie gauna per mažai informacijos, o pirmą kartą sutikę kurčiąjį, jie paprasčiausiai nežino ką daryti. Daugelis universitete nustemba, kai pamato kurčiuosius studentus su vertėjais, klausia, kam jis reikalingas“, – aiškino pašnekovai.
Ir iš tiesų, visoje Lietuvoje – daugiau nei 6000 įvairaus amžiaus kurčiųjų ir apie 30000 neprigirdinčiųjų. Jiems, pasak I.Lemešiūtės, priklauso nemokami vertėjai, kurie juos gali lydėti į reikalingus vizitus. „Vertėjai reikalingi einant pas gydytojus, į paskaitas, teismą, darbo pokalbius, susitikimus. Tačiau jų yra labai mažai ir tai didžiulė problema. Esami vertėjai fiziškai nespėja aptarnauti visų kurčiųjų, todėl negirdintiesiems tenka patiems suktis iš esamos padėties. Įdomu tai, kad jei paskaitos universitete trunka šešias valandas, tai vertėją galiu gauti vos trim valandom“, – sakė paskutinio kurso studentė Rasa.
Kurčiųjų gyvenimas prieš nepriklausomybę ir dabar
Rasos mama Ramunė Buikauskienė – visiškai kurčia nuo pat gimimo. Ji gali palyginti kurčiųjų integraciją į visuomenę iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo ir dabar, kai Lietuva sparčiai gauna vis daugiau Europos Sąjungos privilegijų. „Iki nepriklausomybės kurtieji buvo visiškai izoliuoti. Apie žodį „integracija“ negalėjo būti net kalbos. Mes gyvenome visiškai atskirą gyvenimą nuo girdinčiųjų. Vaikai buvo ugdomi tik specializuotose ugdymo įstaigose, baigus mokyklą jie buvo įdarbinami kurčiųjų kombinate, jiems skiriami kambariai bendrabučiuose. Pavieniai stipresni kurtieji galėjo savarankiškai rinktis gyvenimą po mokyklos baigimo. Apie integraciją beveik nebuvo kalbos. Po Nepriklausomybės atgavimo kurčiųjų gyvenimas akivaizdžiai pasikeitė. Taip pat kito ir mokymo programa, dabartiniai kurtieji gali įgyti vidurinį išsilavinimą, vis daugiau kurčiųjų studijuoja universitetuose“, – sakė Ramunė.
Moteris išvardijo ir kelias pagrindines specialybes, į kurias krypsta daugelis kurčiųjų. Pagrindinės, anot jos, tai socialinė pedagogika, pradinis ugdymas, įvairios meno kryptys Vilniaus dailės akademijoje.
Gestų kalbos žodynas kiekvienam
Internete jau pasiekiamas internetinis lietuvių gestų kalbos žodynas, kurį sudaro daugiau nei 8000 gestų. Net ir man, girdinčiajai, kuriai gestų kalba iki interviu su kurčiaisiais buvo visiškai svetima, žodynu naudotis labai paprasta. Tereikia į paieškos laukelį įvesti norimą žodį ir akimirksniu bus parodytas gestas bei video filmukas, kaip taisyklingai jį atlikti, kokioje padėtyje turi būti rankos ir lūpos. Ne veltui šis žodynas rengiamas nuo 2004 metų, bendradarbiaujant kurtiesiems ir girdintiesiems specialistams.
Kurtieji puikiai išmano gestų kalbą, o paklausti, kas sudaro gestus, kaip reikėtų jų išmokti ir kuo jie skiriasi visame pasaulyje, pradeda nenustodami savąja kalba pasakoti. „Gestų kalba nuolat kinta. Gali būti taip, kad šiandien tam tikro gesto dar nėra, tačiau jau rytoj jis atsiras. Taip būna tada, kai bendrauja kurčiųjų grupė, tarp kurių atsiranda naujas gestas, kurį perima kitos grupelės. Tokiu būdu plinta nauji gestai ir jie pradedami plačiai vartoti. Gestų kalba skiriasi pagal regionus, amžiaus grupes. Yra ne tik lietuvių gestų kalba, bet ir tarptautinė gestų kalba, todėl bendrauti su kurčiaisiais užsienyje nėra jokių problemų“, pasakojo Kazimieras ir Rasa.
Kurtieji – pavyzdys kiekvienam iš mūsų
Iš pokalbio su kurčiaisiais išėjau pakilios nuotaikos – kaip džiugu, kad žmonės, kurie turi negalią visam gyvenimui, sugeba taip optimistiškai siekti savo tikslų ir tobulėti. Juk dažnas iš jų galėtų užsidaryti savo namuose, prisimesti neįgaliu ir kiauras dienas spoksoti į vieną tašką ar kaltinti visus aplinkinius dėl negalios. Tačiau taip nėra – jie studijuoja, gauna diplomus, dalyvauja varžybose, buriasi į bendruomenes, kuria šeimas. Ir vis dėlto – kurtieji bei tie, kuriuos mes vis dar pavadiname „kitokiais“, yra puikus pavyzdys, kaip užsispyrimas gali vesti į priekį. Tad reikėtų susimąstyti, galbūt „kitokie“ esame mes, jei vis dar nesugebame neįgaliųjų priimti į savo būrį ir niekaip neišmokstame atitinkamai su jais bendrauti?
