Prieš ketverius metus į J.Cahill elektroninį paštą atėjo lemtingas laiškas. Jį atsiuntė ilgus metus nematyta ir kone svetima tapusi Jodi motina Cheryl. Laiške motina atskleidė siaubingą paslaptį ir prisipažino, jog Jodi senelis Raymondas iš tikrųjų yra jų abiejų tėvas.
Gyvenimą apvertė motinos laiškas
Pasirodo, dar būdama paauglė Jodi motina ne kartą patyrė savo tėvo seksualinę prievartą. Po vieno iš išžaginimų – pastojo. „Mudvi turime tą patį tėvą“, – savo laiške rašė Cheryl.
Laiškas, kurį J.Cahill gavo iš savo motinos:
„Miela Jodi, iš visų sprendimų mano gyvenime šis yra sunkiausias. Tačiau tam, kad susidėliotum savo gyvenimą, privalau būti su tavimi atvira.
Man taip gaila, jog prireikė tiek laiko, kad išdrįsčiau tau papasakoti apie tavo tėvą. Nė viena iš mūsų jo nesupras. Pasistengsiu viską papasakoti kuo glausčiau.
Jodi, mudvi turime tą patį tėvą. Dar būdama maža patyriau tiek fizinę, tiek psichologinę Raymondo prievartą. Tą naktis, kai buvau išprievartauta ir pastojau, amžiams įstrigo mano gyvenime. Apie tai, kad laukiuosi, sužinojau tik būdama trečią mėnesį nėščia – kai staiga nualpau gatvėje ir dėl to nusprendžiau apsilankyti pas gydytoją.
Jodi, iš gydytojo kabineto išėjau sugniuždyta. Štai, laukiuosi nuo savo tėvo, kuris mane žagino įrėmęs pistoletą į galvą ir grasinęs, jog nužudys, jei kreipsiuos į policiją. Kaip gi turėjau toliau gyventi?
Kurį laiką praleidau gatvėje – bijojau grįžti namo. Negalėjau pasitikėti niekuo. Nežinau, ką daryti. Visa laimė, jog balsai mano galvoje man sakė, jog neturėčiau ryžtis abortui. Juk tai – žmogžudystė.
Ir nesiryžau nepaisant to, kokią siaubingą prievartą patyriau.
Po trijų gatvėje praleistų savaičių nuvykau pas savo mamą Juanitą. Tuo metu jie su Raymondu buvo išsiskyrę. Pasakiau jai, kad laukiuosi ir paklausiau, ar galiu apsigyventi kartu su ja.
Jodi, po tavo gimimo mano psichologinė būklė pablogėjo. Daugelis manęs klausė, kas gi buvo tavo tėvas. Bijojau kam nors pasakyti tiesą.
Jodi, noriu, kad žinotum, jog nė sekundės nesigailėjau pasiryžusi gimdyti. Esu palaiminta tokios Dievo dovanos ir be galo didžiuojuosi tavimi.
Po visų tų smūgių ir prievartos, likimas man padovanojo tave. Tikiu, jog visus sunkumus turėjau įveikti tam, kad tapčiau geresniu žmogumi. Kad tapčiau tuo, kuo esu šiandien.
Jodi, žinau, kad ilgą laiką galvojai, jog esu pamišėlė. Tačiau tai netiesa. Tiesiog kenčiu nuo potrauminio streso.
Man taip gaila, jog visus tuos metus tave skaudinau. Labai tave myliu ir visuomet linkėjau tau geriausio.
Džiaugiuosi, jog esi laiminga ir tave supa geri bei patikimi žmonės. Tu visuomet liksi mano mylima dukra.
Žinau, kad tau reikės nemažai laiko, kad suvoktum tai, ką tik ką tau papasakojau. Veikiausiai dabar kils dar daugiau klausimų.
Tenoriu, kad žinotum, jog pirmą kartą apie savo siaubingą vaikystę prabilau tik prieš penkerius metus. Man prireiks dar daug laiko, kad atsitiesčiau. Tikiuosi, mano laiškas daug ką tau paaiškino. Žinau, jog tikėjaisi ne to...
Tavo močiutė man dažnai kartojo – kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius. Telaimina tave Dievas ir tesaugo. Labai tave myliu. Viliuosi, jog vieną dieną atrasi ramybę.“
Bandė nusižudyti
„Po to, kai mama man atsiuntė pirmąjį laišką, savo elektroninio pašto dėžutės netikrinau keletą savaičių – tiesiog bijojau. Mama nepaliaujamai rašė. Ji vis rašė ir rašė...
Kai sužinojau, jog mudvi esame to paties vyro dukterys, negalėjau atsitokėti. Buvau šokiruota, pažeminta ir pasišlykštėjusi. Nežinojau, kaip toliau gyventi, tad tą naktį, kai išaiškėjo tiesa, net bandžiau nusižudyti“, – portalui “Daily Mail Australia“ sakė J.Cahill.
Dabar Jodi supranta, kodėl ilgus metus kentė motinos abejingumą. Dabar gali paaiškinti motinos šaltumą, o retsykiais – ir agresiją.
„Viskas, kas vaikystėje man buvo nesuprantama, dabar susidėliojo į savas vietas. Mama daug laiko praleisdavo ligoninėje. Maniau, kad taip yra todėl, kad ji serga kažkokia psichine liga. Ji niekada nebuvo su manimi švelni. Kartą net bandė mane nužudyti.
Vieną naktį mama paskambino policijai ir pasakė, jog rankose laiko šautuvą bei ketina mane nušauti. Neįsivaizduoju, kaip sunku jai turėjo būti. Kaskart pažvelgdama į mane ji prisimindavo tas siaubingas naktis, kai buvo žaginama mudviejų tėvo“, – teigė J.Cahill.
Po netikėtos motinos išpažinties Jodi gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Skausmas ir pasišlykštėjimas, kurį mergina juto, buvo nepakeliamas. Užuot ieškojusi pagalbos, J.Cahill pasinėrė į darbus ir vis dažniau pamiršdavo pavalgyti.
Susirgo anoreksija
„Apetitas vis mažėjo. Draugai ėmė vis dažniau pastebėti, jog gerokai sulysau – tarytum susitraukiau. Jie stebėjo mano svorio pokyčius.
Visą maistą, kurį suvalgydavau, užgerdavau keliomis laisvinamųjų tabletėmis. Jaučiausi gerai tik tuomet, kai skrandyje buvo tuščia. Ironiška, juk ir mano sieloje buvo atsivėrusi tuštuma. Blogiausiu savo gyvenimo periodu svėriau vos 34 kilogramus“, – pasakojo mergina. Anoreksija. Tokią diagnozę mergina išgirdo Karališkoje Melburno ligoninėje, į kurią pateko dėl išsekimo ir gyvybei gresiančio pavojaus. Kad organizmas atsigautų, Jodi buvo beveik keturis mėnesius maitinama per vamzdelį.
Reabilitacija, nuolatinė medikų bei bičiulių priežiūra padėjo Jodi išsikapanoti iš mirties gniaužtų. Nors praėjo jau dveji metai, tačiau tam, kad pilnai pasveiktų, merginai teks nueiti dar ilgą kelią.
„Kiekviena diena – tai iššūkis. Dabar noriu padėti sau pasveikti.
Jus gali prižiūrėti geriausi pasaulio gydytojai, o šalia būti supratingiausi draugai, tačiau jei nepradėsite nekęsti anoreksijos taip pat, kaip kadaise nekentėte savęs – ligos nenugalėsite. Tad viskas priklauso nuo jūsų pačių požiūrio“, – išmintimi dalijosi Jodi.
