Pasaulio stogu vadinami Pamyro kalnai didingi kaip ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybinis palikimas, kurį kiekviena karta atranda iš naujo.
Mintis ruoštis į prosenelio vardu pavadintą viršūnę R.Zubovą aplankė prieš kelerius metus. Tuo metu M.K.Čiurlionio namuose susirinko 1964 metais į Pamyro viršukalnę įkopę ir jai garsiojo menininko vardą davę Lietuvos alpinistai. Jie pažinojo ir Roko tėvą, kuris buvo jų bendražygis.
Nors kalnų traukos pianistas niekada stipriai nejautė, būsima ekspedicija jam atrodė kaip naujas iššūkis. Kaip dar viena galimybė papasakoti pasauliui apie tragiško likimo Lietuvos menininką.
Išskirtinę vietą pianisto muzikiniame repertuare užimantis prosenelio M.K.Čiurlionio kūrybinis palikimas paskatino Roką išbandyti ir aktoriaus duoną.
2013-ųjų vasarą pasirodė britų režisieriaus Roberto Mullano sukurtas filmas „Laiškai Sofijai“, kuriame R.Zubovui teko pagrindinis vaidmuo ir rimta užduotis įkūnyti savo prosenelį. Dėl šio vaidmens pianistas net turėjo sublogti – neteko 18 kilogramų.
Tačiau kelionėje į Pamyrą pianistą persekiojo ne mintys apie prosenelį, kurio garbei buvo skirta ekspedicija, o prieš 44 metus įvykusi jo šeimos tragedija.
Sielvartas dėl tėvo netekties pianistą aplankė tik šiemet. Patyręs dvasinį sukrėtimą M.K.Čiurlionio provaikaitis tikino, kad pirmą kartą gyvenime ėmė gedėti tėvo, kurio neteko būdamas vos ketverių metų.
Roko mama Teodora Laima Zubovienė ir močiutė Danutė Čiurlionytė-Zubovienė stengėsi, kad jo vaikystės neaptemdytų netekties šešėlis.
Kai ketverių metų berniukui močiutė ir mama aiškino, kad tėvas išvykęs ir vėliau grįš, jis tuo nuoširdžiai tikėjo. Dar dvejus metus po tėvo mirties jis naiviai vylėsi, kad tėvas grįš, nes į jo laidotuves niekas berniuko nenuvedė.
Roko mama darė viską, kad apsaugotų jį nuo skausmo.
„Mano šeimos tragedija buvo padėta į stalčių ir niekas man apie tai nepasakojo“, – prisipažino pašnekovas.
Tik šiemet grįžęs iš kalnų ir susitikęs su tėvo draugais pianistas suprato, kiek daug paveldėjo iš savo tėvo.
Jis susirado iš kalnų rašytus tėvo laiškus ir nustebo, kad kalnuose taikė tokį pat kvėpavimo ritmą kaip ir tėvas.
Ruošdamasis kopti į kalnus, M.K.Čiurlionio proanūkis R.Zubovas troško taip pagerbti šį žymų menininką ir jo palikimą, dar kartą prisiliesti prie šio genijaus asmenybės, papasakoti Dušanbės televizijoje apie šią ekspediciją ir M.K.Čiurlionį.
Tačiau užkopus į beveik 6 kilometrų aukščio viršūnę prieš akis prabėgo visas pianisto gyvenimas. Prie savo tėvo, jo pasaulio menininkas dar niekada nebuvo taip priartėjęs.
40 minučių jis jautėsi taip, lyg būtų paniręs į gilų šulinį, kur tėvo žūtis buvo neišjaustas ir neišsakytas sielvartas.
***
Straipsnio tęsinį skaitykite rytdienos „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
