Neslėpsiu, pirmą kartą interviu metu skruostais riedėjo ašaros – ypač tada, kai moteris papasakojo apie nesėkmingus bandymus pastoti ir prisiminė itin jautrų paskutinį susitikimą su savo mama prieš jos savižudybę.
„Jei pasidalinčiau visa savo gyvenimo istorija, būtų galima parašyti knygą. Apie ką norite, kad jums papasakočiau – savižudybę, dirbtinį apvaisinimą, skyrybas, verslą ar vėžį?“, – tarsi eilinį pasirinkimą, pavyzdžiui, kokius ledus valgyti, pasiūlė moteris.
Prieš likimo smūgius – pavydėtinas gyvenimas
„Mano pirmajam sūnui 20 metų. Jo su vyru susilaukėme labai jauni. Tada labai lengvai pastojau, sėkmingai išnešiojau kūdikį. Turėjau labai gerą darbą vienoje juvelyrinėje parduotuvėje. Mes gyvenome labai gerai, vyras buvo didelės kompanijos direktorius. Keliavom po pasaulį, neskaičiavom pinigų. Patikėkit, aš nežinojau, kiek parduotuvėse kainuoja tam tikros prekės“, – su ilgesiu prisiminė Daiva.
Tačiau ji atvira – vieną dieną svajonių gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Prie garuojančios kavos puodelio Daiva ėmė pasakoti skaudžią savo gyvenimo istoriją.
„Kai sūnui buvo 12 metų, su vyru nusprendėme bandyti susilaukti vaikelio. Ilgas gydymo kelias užtruko daugiau nei trejus metus, buvo daryti kelis dirbtiniai apvaisinimai, tačiau pastangos ėjo perniek. Galiausiai nuleidome rankas ir nusprendėme padaryti pauzę“, – pasakojo moteris.
Mamos savižudybė užminė mįslių
Daiva prisiminė vieną iš savo jubiliejų, kuris tapo lemtingu visomis prasmėmis. „Prieš septynerius metus birželio mėnesį man suėjo 30 metų. Nusprendžiau pradėti studijuoti, įstojau į universitetą. Praėjus lygiai mėnesiui po gimtadienio mano mama nusižudė“, – ašarų negalėjo sutramdyti moteris.
Ji pasakojo, kad jokių įtarimų mamos elgesys nekėlė, jos net turėjo didžiulių ateities planų. „Mano sūnus leido vasarą pas ją namuose, nes ji atostogavo. Išvakarėse prieš nusižudymą kalbėjausi su ja, o pirmadienį po atostogų turėjo eiti į darbą. Atsikėlė, papusryčiavo, susiruošė į darbą, pasidažė ir išėjo. Labai greitai gavau iš brolio žinią, kad mama pasikorė prie namų esančiame garaže“, – prisiminė Daiva.
Moteris sakė iki šiol negalinti susitaikyti su mamos netektimi, nors nuo tragedijos praėjo daugiau nei septyneri metai. „Kiekvieną rytą nubudusi galvoju, kodėl ji taip pasielgė. Mama nepaliko jokio atsisveikinimo raštelio. Niekaip negaliu suvokti tokio veiksmo. Mūsų santykiai buvo labai artimi, turėjome bendrų planų – planavome važiuoti į Rusiją aplankyti jos giminių, norėjome kartu gyventi dideliame name“, – jaudulio neslėpė pašnekovė.
Ji tikino iki šiol pykstanti ant savo mamos, kad ji taip pasielgė. „Nusižudžiusi ji paliko milžinišką skausmą. Po mamos savižudybės man prireikė psichologo pagalbos. Aš net negalėjau ištarti, kad „mama nusižudė“, negalėjau to suvokti ir priimti“, – sakė ji.
Moteris iki šiol prisimena jaudinantį paskutinįjį susitikimą su savo mama. „Mūsų šeimoje būdavo tokia tradicija – kai kas nors išvažiuodavo iš tėvų kiemo, jie dar ilgai stovėdavo vartuose ir žiūrėdavo, mojuodavo. Išvažiuojant iš tėvų namų paskutinį kartą, likus porai dienų iki savižudybės, aš paprašiau vyro sustabdyti automobilį ir išlipau iš jo mamai pasakyti, kad ji labai gražiai atrodo ir kad jai puikiai tinka nauja šukuosena. Tačiau ji teatsakė, kad jau paseno. Tai buvo paskutiniai jos žodžiai“, – virpančiu balsu pasakojo Daiva.
Dirbtiniams apvaisinimams – milžiniška paskola
D.Jurkėnaitė-Urban sakė, kad metai po mamos mirties buvo labai sunkūs. Moteris suprato negalinti gyventi su tokiu skausmu, todėl nusprendė susilaukti išsvajotosios dukrytės.
„Kadangi iki tol pastoti nepavyko, nutarėme Lietuvoje daryti dirbtinį apvaisinimą, kurio kaina tada buvo daugiau kaip 20 tūkst. litų. Pasiėmėme 100 tūkst. litų paskolą ir tikėjomės, kad susilauksime vaikučio. Tačiau bandymas buvo nesėkmingas – 10-ąją nėštumo dieną patyriau persileidimą.
Tą pačią dieną sužinojom, kad vyras prarado darbą, kuris buvo pagrindinis mūsų šeimos pajamų šaltinis. Tada niekam nerūpėjo nei paimta paskola, nei finansiniai įsipareigojimai, nei paauglys sūnus, nei psichologinė mudviejų būsena“, – guodėsi moteris.
Ji teigė, kad net ir po tokių nesėkmių nenuleido rankų. „Nors ir norėjosi viską pamiršti ir susitaikyti, kad niekada neturėsim dukrytės, vyras neleido pasiduoti. Vieną dieną išvažiavome į Rygą. Ten už perpus mažesnę kainą nei Lietuvoje man buvo „įsodinti“ dvynukai“, – džiaugėsi moteris.
Tačiau su nėštumu Daivos laukė didžiuliai išbandymai. Ji teigė nesijautusi laiminga, nes iki paskutinės nėštumo dienos baiminosi prarasti dvynius. „Pamenu, kad buvo labai įdomus momentas, kai supratau, kad laukiuosi. Gydytojas neleido darytis nėštumo testo iki tam tikros dienos, tačiau aš net ir be testo supratau savo būseną – beprotiškai norėjau valgyti batoną su aviečių uogiene. Vyras ramino, kad tai gal tik kažkoks sutapimas, tačiau motiniška nuojauta manęs neapgavo – testas buvo teigiamas, o kraujo tyrimai taip pat patvirtino, kad aš laukiuosi“, – šypsojosi ji.
Tik sužinojusi, kad laukiasi, moteris išėjo iš darbo. „Dėl savo sveikatos negalėjau dirbti po 12 valandų per dieną. O ką jau kalbėti apie psichologinę būklę ir baimę prarasti vaikučius. Visą nėštumo laikotarpį pragulėjau lovoje, o nuo nėštumo vidurio prabuvau ligoninėje, kur buvo nuolat atliekami tyrimai, tikrinama mažylių ir mano sveikata“, – sakė moteris.
Gresiančios skyrybos ir tėvo mirtis
Ji teigė, kad pats gimdymas praėjo sklandžiai, tačiau po jo vėl buvo daugybė dramų. „Gimdymas buvo natūralus, dvynukai gimė neišnešioti, tačiau lengvai ir greitai. Tačiau bėda ta, kad mažoji mergytė, viena iš dvynių, labai sunkiai kvėpavo, tris dienas reanimacijoje vyko kova už vaikų gyvybę. Daugiau nei mėnesį praleidome klinikose – jie mokėsi kvėpuoti, valgė tik zonduojami. Kai pradėjau žindyti mažylius, buvau ties išsekimo riba – visiškai nemiegojau, man pakilo labai aukšta temperatūra, todėl gydytojai iš ligoninės mane išsiuntė pailsėti namo ir tiesiog išsimiegoti“, – pasakojo ji.
Daiva įsitikinusi, kad nuolatinis buvimas namuose su mažyliais ir vyru, kuris dirbo iš namų, priartino šeimą prie skyrybų. „Iki vaikų pirmojo gimtadienio namuose buvome visi kartu, vežiodavome vaikus į jiems būtinus masažus, mankštas. Mes taip pavargdavom, kad atrodė, jog nei valgome, nei prausiamės. Tokia nuolatinė įtampa paskatino jau ir lagaminus krautis, tačiau mano vyras – šeimos žmogus, todėl labai stengėsi išsaugoti santuoką. Jei ne vyro mama, kuri padėjo finansiškai, būtume neišgyvenę. Gerai, kad kūdikius maitinau savo pienu – bent jie turėjo ką valgyti“, – sunkiausius periodus prisiminė pašnekovė.
Paklausta, ar bent dabar, kai dvyniams jau treji metukai, o mamos savižudybė grimzta į užmarštį, moteris jaučiasi bent kiek geriau, ji tik nervingai šypteli. „Prieš mėnesį palaidojau tėvą. Praeitą vasarą sužinojau, kad jam – paskutinės stadijos vėžys. Gydytojai man pasakė, kad jo dienos suskaičiuotos, ir liepė vežti į slaugos namus. Nesutikau, pasiėmiau jį į savo namus ir ten slaugiau. Paskutinėmis gyvenimo dienomis dar buvo atlikta skrandžio operacija, kad galėtų valgyti, tačiau po kelių dienų jis mirė. Laikotarpis buvo labai sunkus – juk namuose laukė vaikai, vyras, vyko intensyvūs vaikų žaidimų kambario įrengimo darbai“, – dėstė moteris.
Iki šiol neduoda ramybės mirties baimė
Moteris prisipažino siaubingai bijanti rytinių skambučių. „Kai mama nusižudė, man ryte paskambino brolis. Nuo to laiko, kai tik išgirstu ryte skambantį telefoną, bijau, kad galėjo atsitikti kažkokia nelaimė. Mamos savižudybė pasėjo didžiulę baimę. Po to įvykio visiškai išsekau, tebesvėriau vos 42 kilogramus, ir tada susapnavau mamą. Buvo praėjęs pusmetis po jos mirties. Sapne ji paėmė mane už rankos ir pasakė, jog jei nepradėsiu normaliai gyventi, tai ji mane pasiims pas save“, – į prisiminimus vėl grimzdo Daiva.
Moteris tikino, kad būtina saugoti savo artimus žmones, skirti jiems kiek įmanoma daugiau laiko. „Su mama buvome labai artimos. Liūdna, tačiau dabar yra tas periodas, kai suvokiu, jog neturiu tėvų. Jei tik galėčiau, paraginčiau kiekvieną iš mūsų kuo daugiau laiko praleisti su artimaisiais, nepalikti jų vienų“, – sakė ji.
Moteris teigė, kad didžiausia paguoda ir parama jai – namuose klegantys vaikai ir jos pačios rankomis įkurtas vaikų žaidimų kambarys.
„Jame galiu atsigauti. Atėję vaikai man dovanoja labai daug džiaugsmo. Labai norėčiau, kad čia ateitų ir vaikai su negalia – juk paprastai šeimos, auginančios tokius vaikus, būna atstumtos nuo kitų. Norėtųsi, kad kuo daugiau vaikų būtų laimingi ir galėtų mėgautis vaikyste“, – įsitikinusi Daiva.
