„Kai viską papasakojau mamai, pratrūkau ašaromis, – prisiminė S.Tracey. – Mama mane apkabino ir paklausė, kodėl nieko nesakiau visą savaitę. Tiesą sakant, jei ne mano geriausios draugės sesė Ava, nebūčiau atsivėrusi. Ji man priminė, jog ką tik baigiau aštuntą klasę, ir dar nesu suaugusi – nors maniau kitaip.
Apie įvykį mamai papasakojau tada, kai apsipirkę važiavome namo autobusu. Likusias 20 kelionės minučių praleidome tylėdamos.
Maniau, kad ji, sužinojusi tiesą, norės išsiskirti su tėčiu.“
Kai jos grįžo namo, tėvas neigė išprievartavęs dukrą ir klausė, kaip jo žmona gali tikėti tokiais paistalais. Tačiau jis po valandos prisipažino.
„Mama verkė, – sakė S.Tracey. – Kai mano tėtis paprašė jam atleisti, atsakiau, kad pabandysiu. Jis po kiek laiko atsiprašė, bet buvo per vėlu.
Mūsų dviejų miegamųjų name pasidarė nejauku. Mane nuo jo skyrė tik vonios kambarys.
Buvo vasara. Mama ilgai būdavo darbe – dažnai dirbdavo viršvalandžius darbo dienomis ir šeštadieniais. Mano tėtis labai dažnai būdavo namie. Jis sirgo pjautuvine mažakraujyste, todėl neturėjo pastovaus darbo.“
Niekada nepasitikėjo tėčiu
Kai Sharisse buvo maža ir dar ėjo į pradinę mokyklą, ji dažnai lankydavosi ligoninėje.
„Seselės man duodavo krekerių, kad nebūtų taip liūdna, – pasakojo ji. – Tačiau tai nepadėjo nekreipti dėmesio į vamzdelius tėčio nosyje ir rankose. Jie mane gąsdino.
Maniau, kad mama rūpinosi tėčiu, nes jo gailėjosi. Tikėjausi, kad ji mylėjo tėtį, kai jie susipažino – ji buvo neseniai išsiskyrusi 26-erių moteris, o jis buvo 29-erių vairavimo instruktorius, trokštantis tapti fotografu.
Tėtis norėjo sūnaus, tačiau gydytojai jam pasakė, kad jei dar kartą bandytų susilaukti vaiko, jis paveldėtų mažakraujystę. Negalėjau būti tuo berniuku, kurio troško tėtis. Buvau mergaitiška mergaitė, kuriai patiko barbės ir „Hello Kitty“.
Kad ir kaip keistai tai skambėtų, nelabai nustebau, kai jis mane išprievartavo. Jis niekada neslėpė savo „Playboy“ žurnalų ir pornografinių vaizdo įrašų. Jis flirtavo su kiekviena sutikta moterimi, o flirtas neatrodė nekaltas. Nepasitikėjau savo tėčiu.“
Nenorėjo matyti panašumo
Vyras teigė, kad jo dukra nedėkinga ir išlepinta. Draugai jos dažnai klausdavo, ar jis nėra patėvis.
„Jie taip pagalvodavo todėl, kad tėtis su manim kalbėjo labai šiurkščiai, – atskleidė S.Tracey. – Norėjau, kad mūsų nesietų kraujo ryšiai. Tai būtų galėję paaiškinti mano jaučiamą neapykantą.
Tačiau jis buvo mano biologinis tėvas. Mes netgi atrodėme panašiai – abu buvome liekni, su ilgomis kojomis ir ryškiais skruostikauliais.
Mes buvome tokie panašūs, kad negalėjau žiūrėdama į veidrodį ten nematyti tėvo.
Man labai palengvėdavo, kai kas nors pasakydavo, kad esu graži arba panaši į mamą. Ji buvo patraukli, protinga ir turėjo puikų humoro jausmą. Jos plaukai buvo tankūs, gražiai garbanoti.
Ji puikiai mokėjo linksminti žmones. Mamos kolegos teigė, kad ji panaši į aukštesnę Chaka Khan.
Žavėjausi mamos drąsa. Maniau, kad ji išvarys tėtį iš namų, kai jis mane išprievartavo. Tačiau ji to nepadarė.“
Pasiūlė kur nors nuvažiuoti
S.Tracey tėčio psichiatras rekomendavo šeimai likti kartu. Jis teigė, kad tai svarbu, nes jie buvo viena iš nedaugelio afroamerikiečių šeimų, kurių tėtis tebebuvo namie – kiti šios rasės atstovai laiką leido kalėjime ar reablitacijos klinikose.
Laisvai gyvenantiems afroamerikiečiams irgi nebuvo lengva – jiems buvo sunku įsidarbinti. Bendruomenė juos nuolat nulydėdavo tiriančiais žvilgsniais.
Pasak terapeuto, šeimai būtų padaryta neatitaisoma žala, jei tėtis ją paliktų.
„Taip pat manau, kad mamos sprendimui įtakos padarė religija, – sakė S.Tracey. – Mes buvome krikščionės.
Bažnyčioje buvo daugybė moterų, kurios neturėjo vyrų. Dauguma mano draugų tėvų buvo išsiskyrę. Nenorėjau, kad mano mama liktų viena.
Tačiau dėl tikėjimo tik uždaviau daugiau klausimų. Kaltinau ne tik mamą, bet ir Dievą.
Kai terapeutas pamatė, kad priešinuosi jo mintims, jis pasiūlė kartu su tėvais kur nors nuvažiuoti.
Jau buvau nusprendusi, kad negaliu pasitikėti jokiu gydytoju, kuris mano, kad mano tėtis turėtų likti su mumis. Tačiau išsirinkau atrakcionų parką, nes buvau tik vaikas, kuris norėjo ten pabūti.
Apsimetėme normalia šeima.“
Jautėsi išduota ir atstumta
Ji valgė cukraus vatos ir kitų saldumynų, su tėčiu važinėjosi amerikietiškais kalneliais. Mama tik žiūrėjo, nes ji pernelyg nemėgo atrakcionų.
„Sėdėdama šalia jo jaučiausi nepatogiai, – prisipažino S.Tracey. – Kai grįžome namo, jaučiau, kad nekenčiu jų abiejų.
Vėliau sužinojau, kad terapeutas kadaise buvo tėčio bendradarbis. Jis tikriausiai į mus niekada nežiūrėjo kaip į klientus. Dar labiau supykau. Negalėjau suprasti, kaip jis galėjo patarti išvyką į atrakcionų parką po išprievartavimo.
Tėtis mane išprievartavo, o terapeutas pagilino žaizdą, nes tai neigė, tačiau jausmus šiems vyrams suprantu daug geriau, nei tai, ką jaučiau galvodama apie mamą. Jie mane įskaudino, tačiau turėjau apie tai pamiršti ar su tuo susitaikyti ir gyventi toliau. Tačiau mano jausmai mamai buvo daug sudėtingesni.“
Moteris buvo nustebinta mamos veiksmų, nes senelis fiziškai ir verbaliai smurtavo prieš ją ir jos pačios mamą – savo dukrą ir žmoną.
„Mano mama matė, kaip močiutė užbaigė nevykusią santuoką ir ėmė verstis pati, – sakė S.Tracey. – Tikėjausi, kad ji padarys tą patį.
Tačiau mano tėvai liko kartu, jaučiausi apleista ir atstumta. Jaučiausi išduota – mama nusprendė mano sąskaita apsaugoti tėtį.
Mylėjau mamą. Ji buvo viskas, ką turėjau. Maniau, kad jei ji nepaliks tėčio po to įvykio, ji to nepadarys niekada. Aš jos nesupratau.
Nerimavau, kai įsivaizdavau ją vienui vieną senatvėje. Tačiau taip pat bijojau, kai galvojau, kad tėčio jai reikia labiau, nei manęs.
Nors buvau vaikas, norėjau ją apsaugoti. Kai mama nusprendė leisti tėčiui pasilikti, ji vien tik verkė. Nebemačiau jos laimingos.“
Pamelavo, kad atleido
Moteris tiek metų pyko, kad jai buvo sunku pagalvoti apie skausmą, kurį jautė jos mama.
„Nekenčiau tos užuojautos, kurią ji rodė tėčiui, tačiau visvien jai padėjau, nes jaučiausi kalta, – sakė ji. – Nekreipiau dėmesio į jį ir susitelkiau į mamą.
Tėčiui kartą įvyko kažkas panašaus į širdies smūgį arba panikos priepuolį. Buvau vienintelis žmogus, kuris galėjo padėti mamai su juo susitvarkyti. Visi mūsų giminaičiai gyveno kitame JAV krašte, o draugų namai buvo už mažiausiai 45 minučių kelio.“
Mama uždirbdavo didžiąją dalį šeimos pajamų.
„Ji galėjo jį išsiųsti namo į Filadelfiją, pas jo šeimą, – kalbėjo S.Tracey. – Jei ji nebūtų rėmusi tėčio, jis tikriausiai būtų netrukus miręs.
Prieš mirštant tėčiui, kai man buvo 19-a, pasakiau jam, jog atleidau. Melavau, kad jis galėtų ramiai numirti.
Maniau, kad jo mirtis atneš man laimės, tačiau klydau. Tai tik priminė apie mamos – mylimiausio žmogaus – išdavystę. Maniau, kad ji kalta, nes manęs neapsaugojo, buvau labai nusivylusi.
Nesupratau mamos pasirinkimų. Ji nusprendė padaryti tai, ko aš nebūčiau dariusi, tačiau žinojau, kad ji mane vis vien mylėjo ir savotiškai stengėsi dėl mano gerovės.“
Prireikė dviejų dešimtmečių, kad moteris atrastų terapeutą, kuris jos neklausinėjo, ar ji nekenčia savo mamos. Ji pagaliau rado vieną, kuris susitelkė į ją pačią.
„Po tėčio mirties ir vėl ėmėme artimai bendrauti su mama, – pasakojo S.Tracey. – Ji prieš kelerius metus tapo neįgali, todėl priėmiau ją į savo namus.
Mamai dabar 71-eri, ji gyvena su mumis ir kartais padeda rūpintis dviem jauniausiais vaikais. Girdžiu, kad jie visi laimingi.“
Parengė Dorotėja Noreikaitė
