– Rimante, pastaruoju metu esi žinoma dėl veiklos pačiose įvairiausiose srityse: į tave kreipiasi kūrybiškų sprendimų ir novatoriškos reklamos ieškančios įmonės, moterys iš tavęs semiasi stiliaus ir grožio patarimų, o romantikos mėgėjos paslapčiomis seka tavo asmeninio gyvenimo peripetijas. Kaip save apibūdintum pati?
– Pirmiausia save apibūdinčiau kaip žurnalistę – jau dešimt metų užsiimu rašymu ir tai yra mano didžiausia aistra. Man patinka kurti tai, kas turi išliekamąją vertę, taip pat nuolat mokytis naujų dalykų. Būtent dėl to televizijoje pasirodė nauja laida, kurioje dalinuosi savo patarimais, atradimais ir įžvalgomis. Galėčiau sau pripaišyti ir aktorės etiketę: „Pildyk“ reklamose šmėžavau apie šimtą kartų! Bet, paprastai tariant, esu kūrybininkė, mano darbas šiandien, be rašymo, taip pat apima ir konceptų bei idėjų kūrimą.
– Ir vis dėlto rašymas išlieka tavo didžiausia aistra?
– Tikrai taip. Mano galvoje knibžda idėjos kelioms knygoms, ir labai viliuosi rasti joms laiko, o tiksliau – to laiko skirti, nes rasti jo niekuomet nepavyktų. Pamažu pradedu rašyti pasakas ir jau šį rudenį planuojame startuoti ne tik su išleistomis knygelėmis, bet ir su jų fizinio pavidalo pasakų herojais. Rašydama pasakas supratau, kad reikia mokytis būti paprastesnei.
– Kokiais patarimais daliniesi laidoje „Mes pačios“?
– Laidoje „Mes pačios“ dalinamės vadinamaisiais „beauty hacks“ patarimais, t. y. paslaptimis, kaip buityje sutaupyti laiko, kaip įvairiau panaudoti grožio priežiūros priemones ar derinti spalvas ir kaip nenuskriausti turimo biudžeto. Kadangi pati tuo domiuosi ir ilgą laiką apie tai rašiau ir teberašau, tų grožio paslapčių jau esu sukaupusi nemažai. Gal mes, moterys, ir mėgstame laikyti tokias paslaptis, bet besidalindama savo patirtimi tinklaraštyje ir gaudama tiek daug pozityvaus grįžtamojo ryšio darkart įsitikinau, kaip gera daryti gera.
– Kažkada esi minėjusi, jog mada – nuostabi saviraiškos forma, leidžianti per vieną dieną tapti tiek princesei, tiek maištininkei. Kaip manai, kas šiandien moteriai padėtų nubrėžti tą ribą tarp aklo mados vaikymosi ir saviraiškos?
– Aš manau, kad tai paprasčiausiai išaugama. Šiaip jau vaikytis madų nėra blogai, tai smagu, jei tik leidžia turimi finansai. Vis tik su laiku atrandi, kokio silueto ar atspalvio rūbai tau labiausiai tinka, ir galiausiai nustoji pirkti tuos drabužius, dėl kurių pati abejoji. Tarkim, mano spintoje šiuo metu visi rūbai dera tarpusavyje, tad kasdien nebegaištu laiko derindama spalvas ar pačius drabužius, nebent kalbėtume apie išskirtinius renginius. Spalvos tapo nuosaikesnės, švelnesnės, mažiau ryškios galbūt dėl to, jog gyvenime apskritai atsirado labai daug spalvų.
– Vadinasi, kasdieniame gyvenime ėmei labiau vertinti paprastumą ir kokybę?
– Taip, kokybiški džinsai, juoda suknelė, geri batai, rankinė ar laikrodis – tokie rūbai ar aprangos detalės, pažymėtos žinomais mados namų ženklais, ne tik atstoja galybę nereikalingų detalių, bet ir gerokai pakeičia aplinkinių požiūrį į tave. Anksčiau buvau skeptiška vadinamųjų „brand“ atžvilgiu, bet patirtis parodė, kad tai iš tiesų vertinga investicija.
– Kiek yra tekę girdėti, tavo mylimasis Povilas sugeba tave nustebinti, tiek įsiamžindamas tavąjį vardą ant savo kūno, tiek įteikdamas neeilinį tapytą portretą, tiek džiugindamas tave suknelėmis gimtadienio proga. Kaip jį mėgsti stebinti tu?
– Aš esu labai bloga! Šį klausimą reikėtų iškirpti! O jei rimtai, kartais jaučiu, kad tėčio posakis „tu, Rimante, kaip drugelis: leki į liepsną visa išsibarstysi, kol nieko nebeliks“ turi dalį tiesos. Atrodo, jog aš gana daug savęs išbarsčiau ankstesniems santykiams. Paradoksalu, kai pagalvoji, kad to žmogaus, su kuriuo nori kartu praleisti gyvenimą, lepinimui tiek daug energijos nebelieka. Povilui stengiuosi būti gera moteris: jei esu išvykusi, stengiuosi jam kasdien išsiųsti po ranka rašytą laišką, taip pat mažiausiai porą kartų per mėnesį dovanoju gėlių, rytais džiuginu ant pusryčių stalo laukiančiais sumuštiniais. Antai neseniai su kolegomis nustebinome jį jaukiu pikniku parke, kur draugė Julija griežė smuiku jo mėgstamiausio kompozitoriaus Philipo Glasso kūrinius.
– Tu ir Povilas esate kūrybinių komunikacijos sprendimų agentūros „Ad Majesty“ bendraturčiai. Kaip sekasi dalintis profesine kasdienybe su partneriu?
– Tai iš tiesų yra iššūkis pirmiausia dėl to, jog abu turime bendrus finansus: man prie to priprasti nebuvo lengva, kadangi buvau finansiškai nepriklausoma nuo pilnametystės. Be to, Povilas yra mano oficialus vadovas, maža to, gana griežtas, o mūsų nuomonės ne visuomet sutampa. Tam, kad užkirstume kelią galimiems konfliktams, esame sutarę namuose nekalbėti apie darbą. Kartais dėl to tenka net ilgiau mašinoje pasėdėti ir užbaigti darbines temas, prieš įžengiant į namus. Man pačiai sunku įsivaizduoti, kaip kitos poros sprendžia šias dilemas, nes norom nenorom konfliktų kyla. Bet galbūt tai yra gerai – juk ginčuose gimsta tiesa.
– Ar turite kokių nors santykių ritualų ar tradicijų, padedančių puoselėti tarpusavio ryšį?
– Vaikštome į pasimatymus! Be to, aš skaitau Povilui prieš miegą, tai padeda jam užmigti. Mūsų stipriausia tradicija – švęsti Naujuosius metus dviese, kai pirmąją dienos pusę leidžiame kartu su draugais ar besimėgaudami SPA malonumais, o vidurnaktį sutinkame tik mudu du.
– Savo tinklaraštyje daliniesi sveikos mitybos paslaptimis, taip pat stiliaus ir grožio patarimais. Ar turi kokį nors idealą ar autoritetą, prie kurio stengiesi priartėti?
– Įkvepiančių asmenybių yra labai daug jau vien dėl to, kad esu palaiminta dirbti su savo srities profesionalais. Tikiu tuo posakiu, jog jei nori, kad tau sektųsi, turi įsivaizduoti save tą dieną, kai būsi pasiekęs viską, apie ką svajojai.
– Ir kaip atrodytų tokia tavo diena?
– Tą dieną gaučiau Nobelio premiją už literatūrinius pasiekimus! Arba mano knyga būtų išversta į penkias kalbas… Kol kas mano gyvenime visos svajonės yra išsipildžiusios, manau, reikia tik labai konkrečiai pasakyti, ko nori.
– O jei pažvelgtum į savo dabartinį gyvenimą tik ką mokyklą baigusios merginos akimis, ar taip jį ir būtumei įsivaizdavusi?
– Dvyliktoje klasėje, kai rinkausi tarp teisės ir žurnalistikos studijų, perskaičiau savo pirmos klasės rašinėlį, kuriame rašiau, jog kai užaugsiu, būsiu žurnalistė ir vesiu „Panoramą“. Tuomet supratau, kad jei jau maža būdama žinojau, kuo tapsiu, tada verta klausyti vidinio balso, raginančio rinktis mažiau perspektyvią žurnalistikos specialybę. Ir dabar esu tikra, kad tai buvo geras sprendimas. Nors teisininkė, galbūt, būčiau taip pat nebloga.
– O kaip atrodytų rašinėlis apie save po dar dešimt metų?
Viena ragana, būrusi iš runų, yra pasakiusi: „Dievas taip nori tau padėti, bet tu pati nesugalvoji, kaip jis tai galėtų padaryti“. Taip ir aš jaučiu, kad tuos tikslus turėčiau sukonkretinti. Norėčiau didelės šeimos, kokių trijų ar net penkių vaikų, būti gera mama ir dar neapleisti savo darbo, juolab kad dabar turiu visas galimybes kurti ir tobulėti.
– Esi labai veikli, užimta ir veržli asmenybė. Kuo mėgsti užsiimti laisvalaikiu, užbaigusi dienos darbus?
– Dievinu miegą ir sapnus! Man vienodai svarbus gyvenimas tiek realybėje, tiek sapnuose. Galbūt todėl savo sapnus stengiuosi užsirašinėti. Kartais juos analizuoju, bet jie dažniausiai būna beprotiški. Antai paskutinį kartą teko gintis diplominį darbą Hogwartse (t. y. magų ir burtininkų mokykloje) ir meistriškai apversti didžiulį želė pripildytą indą, o man tai padaryti padėjo Kalėdų Senis. O jei rimtai, laisvalaikiu mėgstu aplankyti tėvus, gaminti skanų maistą, pasikviesti draugus į svečius. Nemėgstu pietauti ar vakarieniauti viena.
– Kaip tau sekasi suderinti tiek skirtingos veiklos ir asmeninį gyvenimą?
– Man labai pasisekė, kad dirbu su nuostabia komanda, ir sulaukiu didžiulio šeimos palaikymo. O Povilui esu dėkinga už tai, kad jis nuolat mane išstumia iš komforto zonos ir taip sudaro sąlygas iš pirmo žvilgsnio neįgyvendinamų dalykų kūrybai. Neretai tiesiog užtenka atsisakyti antraeilės veiklos, ir pamatai, kad atsiranda vis daugiau laiko svarbiausiems dalykams.
– Ar yra dar kokių nors užsiėmimų, kurių savo kasdieniame gyvenime pasigendi?
– Kurį laiką trūko sporto, tad dabar keliuosi šeštą valandą ryto ir skubu į treniruotes – dar kartą įsitikinau, kad laiko visuomet yra, reikia tiesiog pasirinkti prioritetus. Kartais šurmulyje pasigendu vienatvės, tad neseniai atradau ramybės buveinę Pažaislio vienuolyną. Ten skaitau, medituoju, mėgaujuosi tyla. Seserys mėgsta pasijuokti, kad jų viešnia, pasipuošusi raudonais nagais ir raudonai padažytomis lūpomis, šioms padeda rinkti supuvusius obuolius. Sako: „Atsiuntė Dievas – riekia naudotis“.
– Esi religinga?
– Taip. Manau, kad tikint gyventi lengviau nei netikint. Per sunku eiti per gyvenimą ir nešti ant pečių visą naštą jaučiantis savo pasaulio valdovu, reikia kam nors juk kaltę suversti (juokiasi – aut. past.).
