Neseniai Socialdemokratų partiją palikusi A.Zuokienė išvyko atostogų, per jas norėjo pabūti vienumoje.
Tam puikiai tiko Prancūzijos vienuolynai.
Verslininkė ir socialinio projekto „Nedelsk!“ vadovė A.Zuokienė prieš atostogas ieškojo meditacijos programos. „Tiesiog sutapimas, jog ji vyko vienuolyne ir galėjau stebėti vienuolių gyvenimą. Aplankiau net tris vienuolynus“, – pasakojo moteris.
Vienuolyne – ne naujokė
Jai tai nėra nauja patirtis – buvimo tyloje prasmę ir naudą Agnė yra patyrusi ir anksčiau.
Vyresnieji jos vaikai mokėsi Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, kuri dažnai rengdavo rekolekcijas. „Aš, kaip mama, ne sykį dalyvavau ir verkiau iš džiaugsmo“, – neslėpė A.Zuokienė.
Prieš kelerius metus ji trejetą dienų dvasios atgaivos sėmėsi kontempliatyviame moterų vienuolyne Paparčių kaime, Kaišiadorių rajone.
„Bet šįsyk ieškojau ne atgaivos, o atsakymų į daug metų kamuojančius klausimus – kokia aš esu? Ne kokia atrodau ar noriu būti, bet kokia esu“, – prisipažino buvusi Seimo narė.
Būdama Prancūzijos vienuolynuose A.Zuokienė keldavosi penktą valandą ryto – tokiu metu vienuolės skambindavo varpu ir giedodavo. Lietuvė kartu su vienuolėmis susitelkdavo į rimties meditaciją, tik tada sėsdavo pusryčiauti.
Visą dieną Agnė praleisdavo tyloje – net ir prie pusryčių, pietų ir vakarienės stalo niekas nekalbėdavo. Pagal vienuolyno dienotvarkę ji devintą valandą vakaro eidavo miegoti.
Tokios atostogos tikrai nebuvo nuobodžios ar neįdomios, nes per jas A.Zuokienė patyrė savų atradimų – išmoko sustabdyti laiką ir geriau pažino save.
Mokėsi įsiklausyti
„Yra daug meditacijos mokyklų. Aš pasirinkau tokią, kurioje nėra religijos, nėra kraštutinumų ir siūloma eiti vidurio keliu. Labai įdomu pasikalbėti su savimi tyloje. Iš pradžių išsėdėti valandą tyloje nėra paprasta – ir visai nesvarbu, kaip sudėtos rankos ar kojos, gali net gulėti“, – pasakojo pašnekovė.
Žinoma moteris juto, kaip pirmiausia mintimis peržvelgdavo savo kūną, lyg pačiupinėdama kiekvieną jo dalį, o tuomet imdavo lėkti mintys.
Vienuolės mokė: reikėtų įsivaizduoti, kad esi stebėtojas šalikelėje ir stebi lekiančias mašinas, šiuo atveju savo mintis. Kai kurios jų sustoja, tačiau medituojant reikia išmokti jas išlydėti – sakyti: „Puiku, kad stabtelėjai, o dabar jau laikas tau važiuoti toliau.“
A.Zuokienė įsitikinusi, kad įsiklausyti į save galima bet kur ir bet kada – stovint transporto spūstyje, laukiant eilėje, kur nors einant, tvarkantis.
Netgi prieš atsiliepiant į telefono skambutį ar išsiunčiant elektroninį laišką vertėtų bent tris kartus įkvėpti.
„Juk viskas laikina – mūsų pyktis, nusivylimas, graužatis, baimė ir visa, kas mums kelia nerimą.
Kai mums blogai, galvojame, kada tai baigsis, kai mums gera, norime tą momentą sustabdyti, tačiau viskas kinta – ir mūsų emocijos, ir mintys, ir raukšlės, ir svoris“, – vienuolyne išmoktomis pamokomis dalijosi buvusio Vilniaus mero Artūro Zuoko žmona.
Vienuolyne sulieknėjo
A.Zuokienė, prieš išvykdama atostogų, užsiminė, kad laikosi dietos ir norėtų numesti 7 kilogramus, kad per Kalėdas tilptų į vieną suknelę. Atrodo, tai jai pavyks. Mat vienuolyno maistas buvo dietinis – vien daržovės.
„Buvo neįmanoma priaugti papildomų kilogramų“, – po atostogų džiaugėsi A.Zuokienė.
O savo pažadą, kad norėtų pasipuošti suknele, ji garsiai ištarė tik dėl to, jog nebegalėtų niekur trauktis.
Pirmoji užduotis, kai Agnė nusiteikė meditacijos savaitei Prancūzijoje, buvo obuolio valgymas. Tai trukdavo apie valandą.
Pasirodo, įmanoma tiek ilgai valgyti obuolį apmąstant daugelį dalykų.
Pirmiausia obuolį reikėdavo nusiskinti ar išsirinkti nuo žemės, nusišluostyti, pauostyti, pasidžiaugti juo rankose, atsikąsti, užsimerkti, pajusti ne tik skonį, tekstūrą, bet ir pagalvoti, kas tą obelį sodino, kas ragavo jos vaisius, kas spaudė sultis, kas virė obuolienę, taip pat pamąstyti, jog dalis obuolių supuvo.
Valgydama obuolį moteris įsivaizdavo, kaip obelis žiemą buvo apsnigta, o pavasarį žydėjo, kaip joje čiulbėjo paukščiai.
Štai taip ir prabėgdavo pirma valanda medituojant ir valgant vienintelį obuolį.
„Po to mus mokė arbatos puodelyje pamatyti debesį, kuris kadaise buvo ežeras, garavo, kol virto debesiu ir galiausiai lietumi“, – pasakojo Agnė.
Kitas žingsnis medituojant – susitikimas su savimi, ne tokiu, koks buvai ar nori būti, bet tokiu, koks esi.
„Tai nėra paprasta ar lengva pažintis. Jos mokaisi sėdėdamas, vaikščiodamas, supdamasis hamake ar ant sūpynių“, – tikino veikli moteris.
A.Zuokienei anksčiau atrodydavo, kad baisu nieko neveikti, tačiau tik stabtelėjus galima išmokti įsiklausyti į save.
„Nuolat įsisukame į šimtus įsipareigojimų, o tuomet jau vienas įsipareigojimas skatina kitą.
Aš nekalbu apie buitį, kur privalome padaryti kai kuriuos dalykus.
Bet kiek dar darome tai, ko neprivalome, tarkime, skaitome interneto portalus ar plepame telefonu.
Puikiai mokame skaičiuoti viršvalandžius, kuriuos dirbame darbe, tačiau visiškai nesirūpiname organizmo viršvalandžiais, o įtampos kupiname pasaulyje jam ypač reikia tiek miego, tiek aktyvaus poilsio, tiek nieko neveikimo“, – įsitikinusi žinoma Lietuvos moteris.
Patiko lopšinės
A.Zuokienė džiaugėsi suradusi laiko dvasios atostogoms vienuolyne, kurios jai buvo kaip vaistai sau.
Ir dabar jai neatrodo kvailystė valandą valgyti vieną obuolį ar su niekuo nesikalbėti parą.
Jai labiausiai patiko tos valandos, kai visos moterys suguldavo ant grindų, užsimerkdavo, o vienuolė valandą dainuodavo lopšines.
„Lopšinėse slypi stiprus gerumo ir atsipalaidavimo užtaisas. Pasiūlysiu Santariškių radijui vakarais ligoniams transliuoti lopšines.
Tai tikrai gydo sielą“, – patirtimi dalijosi buvusio Vilniaus mero žmona.
Medituoti Bordo vienuolynuose A.Zuokienei netrukdė jokie pašaliniai dirgikliai – ji buvo išjungusi telefoną, netikrino elektroninio pašto dėžutės, nesekė ir interneto naujienų. Tuo metu ji susitelkdavo tik į savo mintis, tačiau grįžus namo toks eksperimentas tapo sunkiai įsivaizduojamas.
„Kai vyras ligoninėje, kai dukra eina į ketvirtą klasę, negalėjau atsiriboti net dienai.
Tačiau galiu sau pasakyti – pusvalandis per dieną. Ir tai įmanoma.
Dar pamenu tuos laikus, kai rašydavau laiškus ir siųsdavau paštu tikėdamasi, kad atsakymo sulauksiu per kelias savaites. O namuose, kai suskambėdavo telefonas ir pranešdavo – jums telegrama, iškart būdavo aišku – laidotuvės.
Dabar atsakymų į visus klausimus norime iškart, lyg menkiausias reikaliukas prilygtų artimo žmogaus netekčiai“, – taip šių dienų gyvenimo tempą apibūdino A.Zuokienė.
Neskubėk ir būsi pirmas. Taip norėtų gyventi vienuolių apsuptyje savaitę praleidusi moteris. Lėtesnis gyvenimo tempas suteikia galimybę dažniau pabūti su savimi – pagalvoti, ko iš tikrųjų nori.
Juk kai kas nors labai skuba, atrodo, kad leki su svarbia užduotimi ar įsipareigojimu. A.Zuokienei patinka senas pasakojimas šia tema apie dideliu greičiu šuoliuojantį arklį.
Pakelėje stovintis žmogus paklausia raitelio, kas nutiko ir kur jis lekia, o šis atsako: „Jūs arklio paklauskite.“ Tad ne kiekviena greita žinia dažnai būna labai svarbi.
„Kai mokomės vairuoti, pradedame nuo mažos aikštelės. Tad ir mano patirtis dar labai nauja. Tačiau visada buvau gera mokinė, tikiuosi, ir šį kartą“, – patikino vienuolyne patirties pasisėmusi A.Zuokienė.
