Prieš keletą dienų po dviejų savaičių viešnagės Klaipėdoje į namus Rusijos Jelecko mieste išvyko Nina Jeršova.
Lietuvoje ji aplankė savo seserį Jeleną, kurios nebuvo mačiusi nuo gimimo – visus 60 metų.
Tai buvo antrasis moterų susitikimas – ne toks audringas ir emocionalus kaip pirmasis, bet vis tiek jaudinantis ir labai šiltas.
Dvynių sveikata – skirtinga
Dramatiška seserų istorija prasidėjo 1954 metų žiemą Ukrainoje, Poltavos srityje, kur karaliavo gūdus sovietmetis.
Būdama nėščia seserų motina Marija sunkiai dirbo kolūkyje. Jokių motinystės atostogų, jokių lengvatų besilaukiančioms moterims. Kolūkyje visi vienodai lenkė nugarą.
Tuo metu moteriai buvo 29-eri. Kartą įlūžus ledui ji įsmuko į vandenį, stipriai sušalo kojas ir susirgo plaučių uždegimu.
Į ligoninę rajono centre nėščioji buvo atvežta ištikta komos. Lašelinės, vaistai – medikai gelbėjo moters gyvybę kaip išmanydami.
„Gal tie vaistai ir pakenkė Ninos sveikatai?“ – apie seserį dvynę svarstė J.Vasiljeva.
Ji gimė stipri ir sveika, o sesuo – labai silpna. Medikai spėliojo, kiek dienų mergaitė išgyvens.
„Kaip dabar išsiaiškinau, Nina gimė visa mėlyna – tokia silpna, kad nebuvo aišku – gyva ar mirusi. Mama tai matė – vienas vaikas sveikas, o kitas – nesuprasi koks“, – pasakojo klaipėdietė.
Medikai pasiūlė motinai palikti pusgyvį kūdikį ligoninėje. „Turime gerą šeimą, vyrą ir žmoną – gydytoją ir registratūros darbuotoją, kurie neturi vaikų. Jie su malonumu priglaus jūsų dukrą. Jie pabandys vaiką išgelbėti. Pas jus mergaitė neišgyvens“, – tikino gydytojai.
Dvynių motina raudojo kruvinomis ašaromis. Ji turėjo pasirinkti – arba vežtis silpnąją dukterį kartu ir rizikuoti, kad vaikas po kelių dienų mirs, arba palikti ją svetimiems žmonėms ir tikėtis stebuklo.
„Mamai buvo sunku, ji patyrė traumą“, – pasakojo J.Vasiljeva.
Visos aplinkybės stūmė moterį palikti dukterį.
Mergaitės gimė snieguotą vasarį. Vienintelis būdas kaimo žmonėms pasiekti ligoninę rajono centre – arklių tempiamu vežimu. Marija abejojo, ar spės atvežti kūdikį gydytojams, jei prireiks pagalbos.
Sąmokslo neįžvelgia
Galiausiai Marija sutiko, kad silpnąją dukterį įsivaikintų gydytojo šeima. Ji davė kūdikiui Ninos vardą, o gydytojas suteikė savo pavardę.
Jie užpildė įvaikinimo dokumentus. Ar tai galėjo būti medikų sąmokslas, kad bevaikiai kolegos turėtų vaiką? J.Vasiljeva tam nepritarė: „Prasta sesers savijauta nebuvo gydytojų išsigalvojimas.“
Įtėviai taip pat rizikavo – nežinojo, ar mergaitė liks gyva. „Kaip Dievas duos“, – tuometę padėtį apibūdino J.Vasiljeva.
Pirmuosius gyvenimo metus Nina be perstojo sirgo. Virškinimo sutrikimai, kiaulytė, vėjaraupiai, kokliušas – ko tik nebuvo. Įmotė iki tol, kol įdukra pradėjo lankyti pirmą klasę, nedirbo jokio darbo – rūpinosi mergaite.
„Ji imdavo mane ant rankų ir visą naktį nešiodavo koridoriuje, kad mano kosulys neprižadintų kitų palatos vaikų“, – pasakojo N.Jeršova. Ligos liovėsi tik mergaitei pradėjus lankyti mokyklą.
Ligoninėje dukters neberado
Biologinė motina pirmuosius metus lankė ligoninėje gydomą mediko įvaikintą dukrą. „Gyva – negyva? Mamai nuolat skaudėjo širdį, ji daug verkė. Mama buvo švelnios, geros sielos. Visą laiką kankinosi, kad atidavė savo vaiką“, – motinos pasakojimus prisiminė Jelena.
Kai Ninai sukako metai, įtėviai pradėjo baimintis, kad biologinė motina panorės ją atsiimti. Niekam nieko nesakę jie išvažiavo į Ukrainos pietus, Chersono miestą.
Atvažiavusi lankyti dukters motina jos neberado. Niekas ligoninėje nežinojo, kur šeima išvyko. Marijai liko vienintelė dukters nuotrauka, kurioje pusės metų Nina aprengta dailiais drabužėliais.
Kitoje nuotraukos pusėje įmotė parašiusi datą, o tikroji motina virpančia ranka pridėjusi užrašą „Ninusia“.
Šią nuotrauką Jelena išsaugojo. Tokią pat turi ir Nina. Po 60 metų fotografija tapo vienu neginčijamų įrodymų, kad Jelena ir Nina – seserys.
Vėliau Ninos įtėvis Maskvoje mokėsi stomatologijos, gavo paskyrimą dirbti Jelecke, Lipecko srityje. Čia klaipėdietės Jelenos sesuo dvynė gyvena iki šiol.
Žinia – iš plepių kaimynių
Jelena nuo vaikystės žinojo, kad turi seserį dvynę. Pirmąkart apie tai išgirdo būdama 9 metų. „Lena, ar žinai, kad turi sesutę?“ – eidamos pro šalį mestelėjo kaimietės.
„Kokią dar sesutę?“ – nepatikėjo mergaitė. Ji paklausė motinos. Moteris apsiverkė. „Tu nieko neklausyk“, – gynėsi ji.
Kai Jelena dar paaugo, kaimynės vis erzindavo ją: „Ar užaugusi ieškosi sesės?“
Paauglė atsikirsdavo: „Ieškosiu!“ Bet motinai apie šiuos pokalbius nieko nesakydavo – jai tai būtų sukėlę daug kančių.
Nepakeldama kaltinimų lavinos ji persikraustė į kitą kaimą, bet apkalbos ją pasivijo ir ten.
Tėvas paliko nėščią motiną
Nelaiminga ir dvynių tėvų istorija. Kai po ilgos draugystės motina pastojo ir pora jau ruošėsi vestuvėms, tėvas išvažiavo į Kazachstaną neva uždirbti pinigų tuoktuvių šventei.
„Kaip išvažiavo, taip trejus ar ketverius metus ir negrįžo. Mama spėjo pagimdyti ir mane paauginti, kai tėvas grįžo“, – pasakojo Jelena.
Vėl pasirodęs vyras pasiūlė Marijai draugauti. „Ne. Nenoriu, negaliu su tavimi gyventi. Tu metei mane tokios būklės, žadėjai vesti, o dabar net apie vedybas nekalbi“, – pyko motina.
Jeleną ji augino viena.
Paslaptį išdavė prieš mirtį
Gyvenimas tęsėsi, Jelena augo. Ir studijuodama ji nedrįso motinos klausinėti apie seserį.
„Ją apimdavo drebulys, liejosi ašaros – motina tebesijautė kalta, kad atidavė dukterį. Tai sudraskė jos širdį“, – pasakojo klaipėdietė.
Iš pagarbos motinai Jelena nieko neklausinėjo.
Į daugybę klausimų apie seserį ilgus dešimtmečius liko neatsakyta. Pirmąkart ieškoti sesers klaipėdietė pabandė prieš dešimtmetį, sulaukusi penkiasdešimties.
16-metė Jelenos duktė pasiūlė: „Pabandykime surasti tetą per rusišką laidą „Lauk manęs“. Triskart J.Vasiljeva rašė laiškus televizijai.
Moteris žinojo tik sesers vardą, gimimo vietą ir datą.
Neturėdami įtėvių pavardės laidos rengėjai negalėjo padėti.
„Manau, kad ir vardas bei gimimo vieta galėjo būti pakeisti“, – prisipažino moteris.
Ledai pajudėjo, kai seserų motina susirgo vėžiu ir buvo akivaizdu, kad gyventi jai liko vos keli mėnesiai.
„Sukaupiau drąsą ir paklausiau mamos, kokia buvo Ninos įtėvių pavardė“, – pasakojo J.Vasiljeva.
Motina pro ašaras pasakė, kad Ninos pavardė turėtų būti Dichteriova.
Kai Jelena pasiteiravo, ar ieškoti sesers, motina patvirtino – būtinai: „Nors ji buvo tokia silpna, bijau, kad jos nėra gyvos.“
Nuotraukos sukėlė isteriją
Palaidojusi motiną J.Vasiljeva, padedama sūnaus, ėmėsi ieškoti sesers.
Į rusišką tinklalapį, skirtą bendraklasiams, ji įkėlė motinos padiktuotus duomenis. Pasirodo, buvo 11 Ninų Dichteriovų. Pirma tame sąraše ir buvo jos sesuo.
„Užėjome į jos puslapį, pažiūrėjome nuotraukas. Mane ištiko isterija. Juk ji – gryna aš! Tik kad plaukų spalva kita“, – stebėjosi moteris.
J.Vasiljeva suskubo rašyti seseriai laiško. „Miela Nina, – rašė ji. – Aš tavo sesuo Lena, gyvenu Lietuvoje, turiu du vaikus.
Tu gimei labai silpna, tavo tėvai – gydytojai, tu turi problemų dėl regėjimo. Jei gali, atsakyk man.“
Ilgą laišką moteris internetu išsiuntė tą pačią dieną.
Kaip du vandens lašai
Trumpąją žinutę apie laišką N.Jeršova gavo būdama pas draugę. „Gal bendraklasės parašė?“ – svarstė moteris. Grįžusi namo atsidarė laišką.
„Galite įsivaizduoti mano reakciją. Visi plaukai piestu pasistojo. Ėmiau balsu raudoti. Buvau šokiruota. Iš nuotraukų mačiau, kokios mes panašios“, – prisiminė N.Jeršova.
Labiausiai stebino moterų panašumas jaunystėje.
Mokyklos ir studijų metais seserys buvo viena kitos kopijos. N.Jeršova iškart paskambino sūnui.
„Mama, gal čia kokia afera?“ – nepatikėjo jis.
„Tokių detalių pašalinis žmogus negali žinoti! Be to, aš ne milijonierė, iš manęs nėra ko imti“, – sūnų įtikinėjo moteris.
Netrukus seserys pirmą kartą susisiekė internetu.
„Verkėme. Prakalbėjome penkias valandas“, – prisiminė Rusijos pilietė.
Jautė, kad turi seserį
Nina apie seserį nieko nežinojo. Nors nuojautą apie seserį turėjo, kalbėdama su draugėmis net sakydavo: „Man atrodo, kad turiu seserį.“
Viena bičiulė paragino Niną bendraklasių puslapyje būtinai įrašyti ir savo mergautinę pavardę. „O gal kas nors tavęs ieškos?“ – lyg žinodama sakė N.Jeršovos draugė.
Nina taip ir padarė. Dabar supranta, kad tai buvo lemtingas žingsnis. Jei nebūtų įrašiusi mergautinės pavardės, vargu ar sesuo būtų ją radusi.
„Matai, kaip gerai, kad paklausei!“ – po seserų susitikimo džiūgavo Ninos draugė.
Iš pradžių N.Jeršova pyko ant tėvų, kodėl jai nieko nepasakojo apie jos kilmę, seserį. Šią paslaptį jie nusinešė į kapus.
„Kad bent prieš mirtį įtėviai būtų pasakę! Gaila, kad tylėjo“, – apgailestavo moteris. Nina taip niekada ir nepamatė tikrosios motinos.
Panašių pomėgių – daugybė
Dabar seserys Nina ir Jelena kalbasi kiekvieną vakarą: aptaria kasdienius rūpesčius, pasakoja apie praeitį. Abi moterys piešia, kuria paveikslus iš karoliukų.
„Rankdarbius – į rankas ir plepam. 60 metų nematėme viena kitos, o tarp mūsų tiek daug bendra! Pasakojamės, kaip augome, kaip pirmą kartą įsimylėjome, kas ką mėgsta, ko nemėgsta“, – viena per kitą pasakojo seserys.
Pirmasis dvynių susitikimas buvo jaudinantis. Abi moterys apsiverkė, traukinių stotyje ilgai glėbesčiavosi.
Klaipėdietės pasitikti atėjo ir Ninos vyras, sūnus, draugai. Jie fotografavo seseris ir sveikino pirmą kartą susitikus.
Šį mėnesį N.Jeršova buvo atvažiavusi į Klaipėdą, susitiko su Jelenos šeima, pasivaikščiojo po uostamiestį, Palangą.
Prieš keletą dienų po dviejų savaičių apsilankymo N.Jeršova išvyko namo. Moterys ketina ir toliau viena kitą lankyti, o kai nebegalės judėti, naudosis internetu. „Net būdamos 89-erių drebančiomis rankomis dar pajėgsime nuspausti mygtuką“, – juokėsi seserys.
Žmogui būdinga turėti antrininką
Tomas Lagūnavičius
Psichologas
„Dvynių likimas – margas kaip pasaulis, o juos siejantis psichologinis ryšys gali būti toks kaip ir kiekvieno žmogaus, kuris turi brolį ar seserį.
Mes visada jaučiame poreikį turėti asmenį, į kurį galėtume orientuotis. Tai gali būti ne tik dvynys, bet ir artimas draugas, netgi žmogus, kuris jau miręs, bet mums svarbu, ką jis nuveikė.
Kas atsitinka, jei dvyniai išskiriami dar kūdikystėje? Sunku pasakyti, ar tokiu atveju psichologinis ryšys išlieka visam gyvenimui. Tai priklauso nuo to, kiek dvyniai kartu praleido laiko iki išsiskyrimo.
Mes turime neužmiršti, kad toks reiškinys kaip dvynio jautimas yra būdingas netgi vienturčiui. Yra žinoma, kad sulaukęs 4 ar 5 metų vaikas įsigyja „artimą draugą“, kuris gali netgi neegzistuoti. Tai nėra dvynys. Tai – psichologinė savybė turėti antrininką. Daugelis vaikų jų turi, tačiau augant jo antrininkas praranda reikšmę.
Jei patyrinėsime atskirtų dvynių dienoraščius ar laiškus, galime pamatyti, kad jų gyvenime yra daug sutapimų: tuo pat metu įsimylėjo, patyrė nusivylimą, išsirinko panašų sutuoktinį.
Nieko nuostabaus, nes žmogui įgimta atsirinkti tai, kas jam patinka, ir užmiršti tai, kas nepatinka. Noriu pasakyti, kad ne genetika lemia tai, kaip susiklostys žmogaus gyvenimas, o jo valia ir pasirinkimo laisvė.
Kartu augę dvyniai neretai pasiekia skirtingų gyvenimo aukštumų. Pirma priežastis: anksčiau gimęs dvynys būna stipresnis fiziškai, bent minute anksčiau gimęs dvynys būna dominuojantis, jis įpranta vadovauti, todėl kitas dvynys jam turi paklusti.
Jei reikėtų įvertinti, kiek dvynių likimą lemia genetika, manau, tai sudarytų ne daugiau kaip 30 proc. Kur kas daugiau įtakos turi auklėjimas, aplinka, patirtos psichologinės traumos, todėl visada sakau, kad genetika nieko nesprendžia.“
