„Prašykite ir jums bus duota, ieškokite ir rasite, belskite ir jums bus atidaryta“, – tokiais žodžiais iš Biblijos man parašė anksčiau buvęs turtingas emigrantas, dabar – neįgalus bedarbis A.Šaučikovas.
Paklaustas, ar yra registruotas darbo ieškančių asmenų sąraše, neįgalus vyras sakė, kad pavasarį Kėdainių darbo biržoje jam buvo švelniai paaiškinta, kad be reikalo ateina – juk net sveikieji neranda darbo.
Kairės rankos nevaldantis ir silpnus plaučius turintis kėdainiškis iš įstaigos išėjo taip ir neužsiregistravęs.
„Jei būčiau pikčiau to paprašęs, galbūt ir būtų pavykę, – sakė jis. – Man pasakė, kad gaunu pašalpą ir nėra jokio reikalo registruotis. Sakau, gal atsiras koks darbas?
„Sveiki žmonės neranda, o ką jau tu rasi“, – sakė darbuotoja. Ji negriežtai kalbėjo. Sakau, nerasiu, tai nerasiu, tada nieko ir nedarom. Be reikalo ėjau“, – apsilankymą Darbo biržoje prisiminė kėdainiškis.
A.Šaučikovas svarstė, kur dar galėtų kreiptis. „Jeigu noriu dirbti, tai kas man gali padėti? Niekas“, – nusivylė vyras.
Kaltas „žmogiškas pokalbis“?
Darbo biržos Kėdainių skyriaus vedėja Irena Petraitienė teigė pirmą kartą girdinti apie šią problemą. „Galiu tik apgailestauti, jei iš tikrųjų taip įvyko“, – išgirdusi A.Šaučikovo pasakojimą sakė ji.
Tarnautoja teigė, kad įstaigoje registruojami visi, kurie to pageidauja, ir jokių išimčių, kalbų ir debatų būti negali.
„Reikėtų žinoti konkrečią darbuotoją, į kurią jis kreipėsi, su kuria kalbėjo. Tokios praktikos – neregistruoti neįgaliųjų – nėra ir būti negali“, – kartojo vedėja.
Ji ragino A.Šaučikovą ateiti pas ją ir viską išsiaiškinti. „Jis turi ateiti pas mane ir pasakyti. Juk jūs jo problemų neišspręsite, jis turi kreiptis į įstaigos vadovą“, – ragino I.Petraitienė.
Vedėja įtarė, kad dėl nesusipratimo kaltas žmogiškas pokalbis. „Galbūt buvo žmogiškas pokalbis. Galbūt specialistė galėjo pasakyti, kad (įsidarbinti) sunkiau neįgaliesiems, kad darbdaviai kitaip žiūri. Aš manyčiau, kad taip galėjo būti“, – svarstė vadovė.
I.Petraitienė pripažino, kad Kėdainiuose, kaip ir visoje Lietuvoje, neįgaliems žmonėms sunkiau rasti darbą. „Darbdaviai kelia didžiulius reikalavimus, turi tam tikrą požiūrį (į neįgalius žmones). Šito mes negalime paneigti, bet nesvarbu, koks tas požiūris, mūsų įstaiga registruoja visus“, – aiškino I.Petraitienė.
Pirmą kartą išsiuntė mokytis
Pirmą kartą A.Šaučikovas Darbo biržoje užsiregistravo 2013 metų rudenį. Darbuotojos išsiuntė jį mokytis kompiuterinio raštingumo ir interneto svetainių kūrimo.
Baigęs pusės metų elektroninio verslo mokymus kurį laiką A.Šaučikovas dirbo pagal verslo liudijimą.
Darbo biržos darbuotoja, kuri padėjo jam išvykti mokytis, sakė, kad vėliau apie jį nieko negirdėjo. „Tikiuosi, jam gerai sekasi“, – sakė ji.
Jaunas vyras prisipažino, kad kurti svetaines – ne jam. „Norėčiau paprastesnio darbo – sargo ar apsaugos darbuotojo“, – aiškino kėdainiškis.
Vis dėlto svarbiausia jam rasti kokį nors užsiėmimą – nuo nieko neveikimo norisi sienomis lipti.
Nugarą atgręžia ir darbdaviai
Vyras savarankiškai ieškojo sargo darbo, bandė įsidarbinti apsaugoje. „Nesakė, kad esu invalidas, bet leido taip suprasti“, – kodėl nepriėmė į apsaugą, nujautė kėdainiškis.
Bendravo ir su „Lietuvos geležinkelių“ darbuotojais Kėdainių traukinių stotyje, norėjo kasoje pardavinėti bilietus. „Sakė, per jaunas“, – kodėl nepriėmė, aiškino A.Šaučikovas.
Darbas didmiestyje vyro nevilioja. „Kaune galėčiau rasti darbą, bet trečdalį uždarbio pravažinėčiau. Reikėtų anksti keltis ir vėlai grįžti“, – aiškino A.Šaučikovas.
Anksčiau jis važinėdavo į užsienį, užsidirbdavo pardavinėdamas įvairius daiktus. Po Naujųjų metų ši veikla nutrūko.
Vasarą jis iš Vilniaus parsiveždavo daržovių ir jas pardavinėjo pakelėje, tačiau pasibaigus šiltajam sezonui liovėsi ir prekyba.
Koma ir siūlymas ruoštis laidotuvėms
Vyro negalę lėmė žiauri avarija. Prieš ketverius metus motociklu važiuojantį A.Šaučikovą partrenkė sunkvežimis. Tuomet gydytojai tėvus perspėjo, kad ruoštųsi laidotuvėms.
Kėdainiškis buvo stipriai sumaitotas. Gyvybę išgelbėjo tik kokybiška motociklininko apranga ir tvirtas sudėjimas – vyras daug sportavo, ypač mėgo bėgioti.
Pirmąsias kelias dienas po avarijos jis buvo ištiktas komos. Atsibudus prasidėjo operacijų ir sanatorijų lankymo maratonas.
Keturis mėnesius A.Šaučikovas iki šiol prisimena kaip kankynę – nuo skausmo visame kūne negalėjo miegoti.
Iš turtingo emigranto – į neįgaliųjų gretas
Sunkiausia buvo priimti pasikeitusį gyvenimą. Glumino ne tik sutrikdyta sveikata, bet ir sumažėjusios pajamos.
Iki avarijos emigracijoje kėdainiškis uždirbdavo po 10 tūkst. litų per mėnesį – Norvegijoje ir Islandijoje keitė stogus.
Tapęs neįgalus ir negalėdamas dirbti turėjo tenkintis 150 eurų išmoka.
Paguoda tai, kad A.Šaučikovui padeda tėvai, – leidžia gyventi savo namuose, perka maistą. Tačiau jaunam žmogui norisi veiklos, o ir pinigai praverstų.
Kėdainių rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkas Rimantas Dubosas:
„Būna, kad neįgalieji girdi tokį Darbo biržos atsakymą.
Sveikiesiems rasti darbo lengviau. Darbdaviai, prieš priimdami žmogų, pasižiūri: kam priimti neįgalų, jei gali priimti sveiką.
Kitą sykį priklauso ir nuo neįgalaus žmogaus. Neįgalūs kartais būna kaprizingi. Jie turi negalią, jiems būna negerai, jie pradeda kelti savo kartelę – visko pasitaiko.
Neįgalieji, kurie kreipiasi į mus pagalbos, buvo užsiregistravę Darbo biržoje, daugelis ten neranda darbo. Antras dalykas – daugelis nevairuoja. Jei Darbo birža pasiūlo darbą ne Kėdainiuose, jie negali ten nuvažiuoti.
Į mane per mėnesį kreipiasi 1–2 neįgalūs žmonės. Daugiausia jauni. Bandau per pažįstamus, per darbdavius, kuriuos žinau, per Darbo biržą rasti darbo.
Jei kalbame apie A.Šaučikovą, yra darbų, kuriuos jis gali daryti, kompiuterį gerai išmano. Ieškosime jam darbo ir savo jėgomis, ir per Darbo biržą.
Bėda ta, kad negauname finansavimo. Priimtume ir mes, bet dirbame tik pagal projektus, negalime priimti darbuotojų.
Draugijai priklauso 937 nariai. Kėdainiuose iš viso gyvena daugiau kaip 4 tūkst. neįgaliųjų.“
