Gerokai anksčiau Živilė neįsivaizdavo, kad ją likimas nuves į Pietų Afrikos Respubliką (PAR).
Sykį, kai šioje šalyje viešėjusi draugė jai papasakojo įspūdžius, moteris tai praleido pro ausis.
Tačiau Afrikos valstybės pavadinimas tarsi nuskambėjo Dievui į ausį. Živilė nėra tikinti, bet neabejoja, jog gyvenimo pokyčius neretai nulemia atsitiktinumai, rašo „Lietuvos rytas“.
Įmonės „The Business Mill“ (išvertus iš anglų kalbos – verslo malūnas) savininkė Ž.Jankauskaitė, Johanesburge įsikūrusi nuo 2007 metų, šią šalį jau pažįsta puikiai.
Tačiau ji galėtų būti gide ne tik Pietų Afrikos Respublikoje, bet ir Danijoje – Kopenhagos verslo mokykloje studijavo tarptautinio verslo vadybą.
Iš Šilutės kilusi moteris tiek Johanesburgo, tiek Kopenhagos gatvėse susigaudo geriau nei Vilniuje.
„Kadangi nestudijavau Vilniuje, sostinės beveik nepažįstu“, – nusijuokė neseniai tėvynėje viešėjusi Ž.Jankauskaitė, kai su ja susitikome pasikalbėti vienoje Vilniaus kavinių.
Tiestų verslo kelius
Į susitikimą veikli motina atsivedė šešiametį sūnų Arūną – jam Živilė užsakė pieno stiklinę, o mudvi šnekėjomės prie kvapios imbiero arbatos puodelių.
Johanesburge gimęs lietuvės ir indų kilmės afrikiečio sūnus pieno išgėrė vos kelis gurkšnius – vaikas buvo įnikęs į išmaniojo telefono žaidimus ir lietuviškas gėrimas jam mažai rūpėjo.
Tačiau jo motinos viešnagės Lietuvoje tikslas šįkart buvo ne tik aplankyti artimuosius, bet ir megzti ryšius su įmonėmis, ketinančiomis kurti filialus PAR arba eksportuoti produkciją į šią šalį.
Verslininkė neabejojo, kad maisto produktų – pieno ar mėsos – perdirbėjai, kuriems užsivėrė Rusijos rinka, naujų galimybių galėtų ieškoti PAR.
Lietuvė savo tėvynės verslui padėtų nutiesti kelius į Afriką, jeigu tai ką nors sudomintų.
Susiejo jogos šventė
Pačiai Živilei kelias į Afriką buvo netikėtas – prieš dešimt metų jogos ir meditacijos kursuose Vokietijoje ji susipažino su iš Johanesburgo atvykusiu verslininku Sada Gounderu.
Jie tik apsikeitė kontaktiniais duomenimis ir atsisveikino nė nenujausdami, kad po kiek laiko abu įsikurs Pietų Afrikos Respublikoje.
Vis dėlto juodu tvirčiausiai susiejo Indija, kur Živilė ir Sada, nesimatę metus, dar kartą susitiko jogos šventėje. Tai buvo antroji lietuvės viešnagė Indijoje, mat anksčiau ji pagal studentų mainų programą pusmetį studijavo Bangaloro vadybos universitete.
Prieš dvylika metų šioje šalyje lietuvė, be mokslų, norėjo užsiimti joga ir meditacija. Nors moteris buvo įsitikinusi, kad Indijoje, iš kurios kilusi joga, kone kiekvienas indas atlieka asanas, tuo metu jai teko nusivilti.
Ž.Jankauskaitei netgi nebuvo lengva rasti tinkamos jogos mokyklos, kurioje ji galėtų mokytis asanų ir meditacijos.
„Buvo smalsu išbandyti jogą, nes Danijoje net sporto klubuose jos tuo metu nebuvo.
Tačiau keliaujant po Indiją – iš šiaurinės dalies į pietinę – neteko pastebėti, kad iš viso ta joga egzistuoja.
Pažįstami man kaip jogos pakaitalą rekomendavo gyvenimo meno kursus, tačiau apie juos pasiskaičiusi internete nesusidomėjau. O kai tokie kursai atsirado universiteto studentų gyvenvietėje, pamaniau, kad joga mane susirado, ir apsilankiau“, – jogos paieškas prisiminė lietuvė.
Moteris iškart pajuto naudą – kvėpavimo pratimai jai padėjo tapti energingesnei, gerino atmintį. Jausdamasi žvalesnė Živilė rinkdavosi ir lengvesnį maistą – jai visiškai nebesinorėjo mėsos. Indijoje moteris tapo vegetare ir šio mitybos principo laikosi iki šiol.
Indiška vegetariška virtuvė vyrauja ir lietuvės bei jos sutuoktinio namuose Johanesburge – ant stalo dažniausiai tiekiami daržovių troškiniai, patiekalai su panyru (saldaus pieno sūriu), ryžiais, lęšiais.
Atrado ne tik protėvių šaknis
Indų virtuvė S.Gounderui pažįstama nuo mažens – nors jis gimė Johanesburge, protėvių šaknys siekia Indiją. Ne veltui Sadą traukia ši šalis – čia vyras ieškojo ne tik jogos, bet ir giminių.
Vartydamas archyvinius dokumentus jis surado vietovę, kurioje gyvena tokią pat pavardę turintys tolimi giminaičiai.
Tačiau Sados širdis labiausiai džiaugėsi, kai 2006-aisiais Bangaloro mieste vykusiame masinės meditacijos seanse jis išvydo Živilę. Atvykti į šį renginį buvo kviečiami visi kadaise gyvenimo meno kursus lankę dalyviai, mat ši organizacija šventė 25 metų sukaktį.
Buvo skelbiama, kad meditacijos seanse dalyvavo per du milijonus žmonių, todėl tik laimingas atsitiktinumas dar kartą suvedė lietuvę su verslininku iš PAR.
„Nuo to laiko mūsų požiūris vieno į kitą pasikeitė – užsimezgė santykiai“, – neslėpė lietuvė, tuo metu gyvenusi Kopenhagoje. Po pusantrų metų draugystės Sada mylimąją pakvietė kartu gyventi Johanesburge.
„Abu nusprendėme, jog daugiau perspektyvų kurti šeimą ir užsiimti verslu yra Pietų Afrikos Respublikoje, kurioje ekonomika sparčiai kyla ir atsiveria naujų galimybių“, – apie persikraustymo priežastis 2007 metais iš Danijos į PAR pasakojo Ž.Jankauskaitė.
Lietuvė Pietų Afrikos Respublikoje jaučiasi tarsi Indijoje, mat Afrikos valstybėje gyvena gausi indų bendruomenė – per milijoną žmonių.
Indų bendruomenė čia susikūrė jau XIX amžiuje – tuo metu jie plūdo į PAR ieškoti darbo.
Arūnas – ir indiškas vardas
Afrikoje iki šių dienų galima sutikti nemažai žmonių, turinčių indiškus vardus ar pavardes. Šį sąrašą papildė Ž.Jankauskaitės ir S.Goundero sūnus Arūnas.
Lietuviai šiam vardui priskiria lietuvišką kilmę, indai – indišką. Mat žodis „arun“, išvertus iš sanskrito kalbos, reiškia „saulė“. Sadui ir Živilei pavyko rasti vardą, kuris abiejose šalyse būtų suprantamas.
Juk gali būti, kad kai tamsiaplaukis berniukas užaugs, panorės pamatyti ir Indiją, kuri taip traukė jo tėvus.
Dabar Indijos skonį Arūnas pažįsta iš indiškų valgių, kurie ruošiami namuose. Jam žinoma ir Dyvalio šventė, kuri Indijoje laikoma kone svarbiausia, prilygstančia Naujiesiems metams.
Jos data kasmet kinta, tačiau įprastai švenčiama spalį. Todėl Sada, Živilė ir Arūnas per Dyvalio šventę apsivelka naujus drabužius ir keičiasi dovanomis. Namie dega daug žvakių, kieme į orą kyla fejerverkai.
„Nesame religingi – nesilaikome nei krikščionių, nei hinduistų tikėjimo. Mūsų įsitikinimu, gali būti aukštesnė energija, tačiau nekeliame klausimo, ar Dievas priklauso krikščionims, ar hinduistams“, – tikino pašnekovė.
Ž.Jankauskaitės namuose Johanesburge neprigijo net Kalėdos, nors gimtojoje Šilutėje, kol buvo moksleivė, mėgo joms ruoštis.
„Kalėdų nesame šventę – jas reikėtų švęsti tik Lietuvoje. Gruodžio pabaigoje Afrikoje – vidurvasaris, prekybos centrai išpuošiami, tačiau nejaučiu kalėdinės nuotaikos.
Vietos žmonės tuo metu traukia atostogauti prie vandenyno, todėl daug kas nešvenčia Kalėdų namuose.
Šeimos dovanomis keičiasi viešbučiuose, o šventinę vakarienę užsisako restorane“, – pasakojo Ž.Jankauskaitė.
Septyniolikos metų palikusi tėvų namus Živilė tikino visada turėjusi atsarginį planą, pagal kurį norėtų kurti gyvenimą. Tačiau meilė pakeitė tą planą.
Anksčiau, kol nepažinojo savo vyro, lietuvė įsivaizdavo, kad galėtų įsikurti Singapūre: „Man atrodė perspektyvi Pietryčių Azijos rinka, tačiau mano akiratyje niekada nebuvo Afrikos. Kartais net save pagaunu mintyse ieškodama atsakymo į klausimą: kaip aš čia atsiradau?“
Lietuvė neabejoja, kad Pietų Afrikos Respublika – ne galutinė stotelė. Kitas jos atsarginis planas – Europa.
Tik reikėtų tam žingsniui įkalbėti vyrą. Tačiau dabar Živilė norėtų geriau perprasti Afrikos rinką, o tam gali prireikti nemažai laiko.
