Lietuvoje kasmet nusižudo apie tūkstantį žmonių. Kiekviena tokia mirtis paliečia dar mažiausiai 10 žmonių. Vadinasi, kasmet apie 10 tūkstančių žmonių dėl savižudybės sukelto streso taip pat priklauso padidėjusios rizikos grupei.
Kad suburtų nusižudžiusių žmonių artimuosius ir paskatintų visuomenę nebijoti kalbėti šia skaudžia tema, vilnietė Simona Savickienė (30 m.) kartu su Jurga Vaitkute ir Jovita Galeckaite įkūrė asociaciją „Artimiems“.
Šios asociacijos tikslas – ugdyti gyvybės kultūrą, kad atvirumas, pasidalijimas išgyvenimais padėtų atsitiesti nusižudžiusiųjų artimiesiems ir užkirstų kelią naujoms savižudybėms.
Vilnietė neslėpė, kad šį žingsnį lėmė asmeninė patirtis – prieš dvejus metus nusižudė jos brolis. Dažniausiai po artimojo savižudybės gėdijamasi apie tai kalbėti, užsisklendžiama ir laukiama, kol viskas praeis, bet Simona pasielgė priešingai.
„Mūsų pačių artimieji yra nusižudę, mes visos susitikome emocinės paramos grupėje, kuri įsikūrusi Vilniuje.
Mintis, kad reikia interneto svetainės, kilo tada, kai kartu su paramos grupe dirbantys psichologai užsiminė, kad gauna laiškų iš kitų miestų, kur nėra tokios pagalbos. Norėjome, kad pagalba artimiesiems būtų prieinama visoje Lietuvoje“, – pasakojo S.Savickienė.
Nusižudžiusiųjų artimiesiems būtina pagalba, kad galėtų dalintis savo išgyvenimais ir padėti vieni kitiems. Tam įkurta asociacija ir svetainė artimiems.lt, kur galima rasti naudingos literatūros, specialistų sąrašą, dalytis savo išgyvenimais internetu arba dalyvauti paramos grupės susitikimuose.
Tokia paramos grupė Vilniuje susitinka kartą per mėnesį. S.Savickienė tikino, kad pradėjusi lankyti šią grupę sugebėjo atsitiesti. Ji išdrįso prabilti apie tai, kad jos brolis nusižudė ir ką ji dėl to patyrė.
Nors kiekvienas žmogus skirtingai išgyvena netektį, Simona priskyrė save prie tų žmonių, kuriems būtina išsikalbėti. Paramos grupė yra tik vienas pagalbos būdų, būtent šios grupės lankymas ir svetainės įkūrimas jai padėjo rasti gyvenimo prasmę.
„Jei galiu padėti nors vienam žmogui, vadinasi, verta tai daryti“, – pripažino S.Savickienė.
Brolio savižudybė jos gyvenimą padalijo į dvi dalis: laimingas laikotarpis truko iki šio įvykio, o toliau buvo nežinia, kupina skausmo, gedulo su daug neatsakytų klausimų. Kodėl? Kas būtų buvę, jeigu?.. Tokia nežinia itin kankino, nes klausimai nedavė ramybės.
Ji nesistebėjo, kad tokiais atvejais daugelis artimųjų vengia žodžio „savižudybė“, stengiasi vietoj jo sakyti: „išėjo“, „pasitraukė“, „mirė pirma laiko“. Žmonėms sunku priimti šį faktą, todėl vartoja tokius eufemizmus.
Kartą žiūrėdama vieną dokumentinį filmą vilnietė jautėsi tarsi pagrindinė jo herojė, kurios brolis taip pat nusižudė. Nepažįstama moteris iš ekrano kalbėjo lyg lietuvės lūpomis. Jai, kaip ir Simonai, atrodė, kad niekada nebebus laiminga, negalės nieko mylėti, nebežinos, dėl ko verta gyventi.
Sunkiausia vilnietei buvo priimti faktą ir garsiai pasakyti: „Mano brolis nusižudė. Yra taip ir kitaip nebus.“
„Gedėjimą reikia išjausti, negalima jo užsklęsti ar numalšinti. Vėliau jis vis tiek iškyla. Svarbu garsiai pasakyti, kaip tai atsitiko ir ką dėl to jauti“, – priminė pašnekovė.
Daugelis žmonių, kurių artimieji nusižudė, patiria panašių jausmų. Į paramos grupę ateina žmonių, kurių gyvenimas būna paženklintas netekties skausmo dėl artimojo savižudybės. Norint dalyvauti nemokamuose grupės susitikimuose ir dalintis savo išgyvenimais, reikia parašyti laišką. Pirmas susitikimas būna su psichologu, o vėliau bendraujama su nusižudžiusiųjų artimaisiais.
Apsilankiusi pirmą kartą Simona stebėjosi, kai viena grupės dalyvė prisipažino, jog čia lankosi vien dėl to, kad kiti grupės nariai įsitikintų, kaip įmanoma po nelaimės atsitiesti – šypsotis, keliauti, planuoti ateitį.
Simonai tada atrodė, kad niekada to nebus. Niekas negali pasakyti, kiek trunka gedėjimas. Kiekvienam žmogui šis procesas vyksta skirtingai.
Pradėjus lankyti paramos grupę, moters būsena pasikeitė. Ji ėmė rašyti laiškus sau, taip pat nusižudžiusiam broliui. Po metų dar kartą perskaičiusi šiuos laiškus Simona įsitikino, kaip smarkiai pasikeitė jos jausmai.
Ištikus tokiai nelaimei, svarbus šeimos palaikymas. Vilnietę labai palaikė sutuoktinis. Sesuo iki šiol kasdien prisimena savo brolį, tačiau jausmai vis kitokie ir ji mokosi toliau gyventi su tokiu brolio sprendimu.
Simona ragina žmones nebijoti kreiptis pagalbos, išdrįsti pasakyti, kad nusižudė šeimos narys ar artimas draugas, nes tai nėra gėdinga.
„Jei mes to nepadarysime, kažin ar tai galės atlikti kiti žmonės. Man pasisekė, kad nusižudžius broliui nuėjau pas psichologą, o šis mane nusiuntė į paramos grupę. Aš būčiau nuleidusi rankas ir maniusi, kad viskas savaime praeis, bet tai netiesa, tokie dalykai juk nepraeina“, – įsitikinusi pašnekovė.
Kai tai atsitinka, net giminės ar kolegos nežino, kaip reaguoti, kaip užjausti kenčiantį žmogų. Todėl daugelis elgiasi taip, lyg nieko nebūtų įvykę, o artimieji jaučiasi užmiršti ir palikti su savo skausmu vieni. Per vieną dieną neįmanoma susitaikyti su artimojo savižudybe ir rasti jėgų toliau gyventi.
Tačiau Simonos pavyzdys rodo, kad po tam tikro laiko tai įmanoma. Šį rudenį jai sukako trisdešimt, ji kartu su vyru augina devynių mėnesių dukterį. Būdama motinystės atostogose dalį laiko Simona aukoja svetainei, kuri reikalinga nusižudžiusių žmonių artimiesiems: „Mūsų yra daug ir dėl to liūdna, bet mes patys nepasirinkome susitikti tokiomis aplinkybėmis.
Norėdami padėti vieni kitiems, siekiame atverti vartus, pro kuriuos įėjus galima dalytis savo išgyvenimais. Artimojo savižudybei nepasiruoši, bet įmanoma padėti ją išgyventi kitiems.“
Savo noru iš gyvenimo pasitraukę žmonės palieka daug mįslių. Jų artimieji, draugai ir bendraminčiai neretai jaučia kaltę, kodėl taip atsitiko. Žinomo verslininko Viktoro Majausko savižudybė sukrėtė ir jį gerai pažinojusį brolį Mariją Eliją – buvusį legendinio muzikos festivalio „Lituanika“ organizatorių vilnietį Mindaugą Černiauską (55 m.).
V.Majauskas, kuriam tuo metu buvo 61-eri, rugpjūtį nusišovė savo namuose Vilniuje. Jis buvo sostinės Šv.Kristoforo „Rotary“ klubo pirmasis prezidentas. „Mes kartu su V.Majausku įkūrėme šį „Rotary“ klubą. Jis buvo energingas ir intelektualus žmogus, juo galėjai pasitikėti“, – pasakojo šiuo metu Romoje, Popiežiškojoje šv.Bedos kolegijoje, studijuojantis vienuolis.
Brolis Marija Elijas kadaise gyveno kitokiais rūpesčiais, buvo verslininkas, sukūrė šeimą, susilaukė vaikų. Jis buvo ir atkurtos Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos prezidentas. Jo kūdikis buvo ir Klaipėdos laisvosios ekonomikos zona, kurios pirmuoju pirmininku buvo išrinktas.
– Ar turi ką pasakyti dvasininkai, kai žmogus atima iš savęs dovaną gyventi? – paklausiau brolio Elijo.
– Pažinojau kelis žmones, kurių jau nebėra – jie nusižudė. Jie buvo stiprūs, veiklūs, protingi, tikėjo ateitimi, todėl jų savižudybė sunkiai paaiškinama. Mane tai labai nuliūdino.
– Kokie lemtingi pokyčiai gali įvykti žmogaus gyvenime, kad jis praranda prasmę gyventi?
– Savižudybė – baisiausia tragedija, kokia gali įvykti žmogaus gyvenime. Tai – viena didžiausių nuodėmių, nes žmogus sunaikina pats save, o niekas neturi tokios teisės. Be to, savižudybė skaudžiai paliečia žmogaus artimuosius, palikdama įspaudą visam gyvenimui.
Manau, esminė savižudybės priežastis – žmogus nebemato išeities iš susidariusios kritinės situacijos ir neturi supratimo, kad egzistuoja dvasinis pasaulis. Kai žmogaus dvasinis gyvenimas nusilpęs, jis negali gyventi be atramos, todėl susikuria kokį nors pakaitalą – savo dievus, savo garbinimo objektą.
Tai gali būti pinigai, karjera, visuomeninė padėtis, naujas įvaizdis. Nors tai – laikinos vertybės, jų netekusiam žmogui būna labai sunku, jis nebeturi dėl ko stengtis. O tikinčiam žmogui kur kas lengviau įveikti krizę, vidinį konfliktą ar nuotaikų kaitą.
– Kas gali padėti atsikratyti įkyrių minčių?
– Manau, dvasinis gyvenimas. Iš kur ateina minčių apie savižudybę? Iš sužeistos sielos, iš nepasitenkinimo, ambicijų, puikybės. Tokių priežasčių ir psichologinių motyvų gali būti daug, bet visus juos lydi didelis nusivylimas ir nepasitenkinimas savo gyvenimu.
O juk pagrindinės žmogaus dorybės yra meilė, tikėjimas ir viltis. Mintys apie savižudybę tarsi apsėda, įsišaknija ir ilgai gyvena žmogaus galvoje. Jis atsibunda rytą ir neranda sau vietos.
Tai nėra vienadienis dalykas. Tos mintys tampa nuolatinės palydovės.
Jei žmogų persekioja mintis apie tai, kad jis nori išeiti iš gyvenimo, reikia suprasti, jog kažkas atsitiko. Iš tikrųjų nėra taip, kad situacija būtų be išeities. Visada yra išeitis, tik bėda, kad tam tikru momentu ji būna nematoma ir nepasiekiama. Mintis apie savižudybę – tai didelė nuodėmė, juk mes nusidedame ne tik žodžiais ir darbais, bet ir mintimis. Visi mūsų gyvenimo poelgiai pirmiausia prasideda nuo minties.
Malda saugo mus kaip skydas, ji išsklaido tamsias mintis ir suteikia stiprybės pradėti naują gyvenimą. Tikėjimas yra didelė dovana. Kritiniu momentu patarčiau dalyvauti mišiose ir Švenčiausiojo Sakramento adoracijose. Ilgainiui atslūgsta beviltiškumo jausmas, pagerėja būsena ir pavyksta rasti išeitį iš sudėtingos situacijos.
– Ar gali žmogus sau atleisti?
– Nužudydamas kitą žmogų, nusikaltėlis dar turi galimybę pasikeisti. Istorija rodo, kad žiauriausi nusikaltėliai gali atgimti, atsiversti, prašyti atleidimo, nes jie yra gyvi. Pakėlęs ranką prieš save žmogus padaro tokią pat žmogžudystę, bet netenka vilties atgailauti, pasitaisyti.
– Ar kančia gali būti kuo nors naudinga?
– Skaudu, kad Lietuva vis dar minima pasaulyje kaip pirmaujanti pagal savižudybių skaičių. Matyt, priežasčių yra ne viena. Nemanau, kad šiai problemai valstybė neskyrė dėmesio. Žmogui nėra lengva keisti gyvenimo būdą, riboti savo poreikius, taikytis prie naujų aplinkybių. Bet įvairūs sunkumai gali padėti suprasti daug dalykų, kitaip suvokti gyvenimą, santykius su žmonėmis, perkainoti vertybes.
Lietuvių tauta visada išsiskyrė maldingumu. Jei pasižiūrėtume, kiek lietuvių ištvėrė Sibiro kančias, trėmimus, kalėjimą, pažeminimą, galėtume pasakyti, kad esame tvirti. Rožinio malda nuo seno gelbėdavo žmones nuo didelių kančių, suteikdavo jėgų gyventi. Bėda ta, kad sovietinėje Lietuvoje dėl ateistinio ugdymo buvo sunaikintas dvasinis gyvenimas.
– Kodėl sakoma, kad nėra tokios kančios, kurios žmogus negalėtų pakelti?
– Netgi tada, kai žmogus netenka sveikatos, artimųjų ir jaučiasi visų apleistas, praranda pinigus, turtą ar valdžios postą, įtaką ir visuomeninę padėtį, jis nelieka vienišas.
Visada atsiras tokių, kuriems jis bus brangus. Tik svarbu, kad atėjus kančios ir išbandymų laikui nepasiduotume nevilčiai, o perkainotume savo dvasines vertybes ir pervertintume gyvenimo principus.
– Ilgiausiai gyvena vienuoliai, mokslininkai, menininkai. Kaip jiems tai pavyksta?
– Jie gyvena ne dėl pinigų ar pripažinimo, bet dėl to, kad galėtų įgyvendinti savo idėją. Ta idėja juos veda į priekį, todėl manau, kad žmogus neturi pamiršti galįs svajoti. Jei jis neturi svajonės, jis neturi ir džiaugsmo.
Be svajonės žmogus neturi tikslo, nežino, ko trokšti. Norėčiau, kad Lietuvoje būtų džiugesnė atmosfera. Kai keliavau po Lotynų Ameriką kaip piligrimas, mačiau kur kas laimingesnių veidų nei mūsų šalyje, nors jie gyvena skurdžiau nei mes.
Jungtinės Tautos kiekvienais metais skelbia laimės indeksą. Pasaulyje daugėja materialinių gėrybių, nuolat auga bendras gyvenimo lygis, mažėja badaujančiųjų, žmonėms pavyksta apsisaugoti nuo stichinių nelaimių. Tai rodo, kad gerėja gyvenimo sąlygos, bet savižudybių daugėja.
Per pastaruosius 45 metus pasaulyje savižudybių skaičius išaugo 60 procentų. Vadinasi, didžiausia problema – ne gerovė, bet vis skurdesnis dvasinis gyvenimas.
