Likus trims dienoms iki mirties dainininkas vis dar tikėjo, kad atsikels iš ligos patalo.
Apie skausmą jis nė neužsiminė. Toks geležinis svainio charakteris žavėjo J.Janavičių, kuris jau kelis dešimtmečius tyrinėja metalo savybes.
Bandydamas įamžinti legenda tapusio dainininko atminimą kalvis pasikliautų tiktai plienu ir ugnimi.
Ugnies užgrūdintas kryžius geriausiai simbolizuoja viltį ir meilę, kuri amžinai lieka netgi tuomet, kai mirtis žmones išskiria.
Tvirta draugystė ne vieną dešimtmetį siejo S.Povilaitį su J.Janavičiumi – jam dainininkas patikėdavo atlikti kai kuriuos darbus. Iš arti pažinojęs Stasį kalvis labiausiai pasiges jo humoro jausmo.
Įsitaisęs vienoje sostinės dirbtuvių meistras kasdien kuria žaizdrą, netgi ir savaitgaliais.
Jam akmens anglys kvepia – kalvis neužuodžia smalkių ir nesuka galvos, kad drabužiai pajuosta nuo suodžių.
Užėjus įkvėpimui vyras gali kalti metalą kiaurą dieną, užmiršęs net pavalgyti. Smagiausia jam kurti kryžių, nes tai ilgaamžis simbolis.
Ir kryžiai serga vėžiu
„Senos kapinės gali būti sunykusios, bet kryžius, kad ir aprūdijęs, vis tiek išlieka.
Nors kryžiai nėra dažnai keičiami, metalas, kaip ir žmogus, turi savo vėžį, tai – korozija“, – palygino kalvis.
Jis matė ne vieną kryžių, kuris nupuvo, pasidarė trapus kaip stiklas ar subyrėjo iš vidaus. Dėl fizinio ir cheminio poveikio irdama geležis apsitraukia rūdimis. Jos purios, todėl korozija gali plisti gilyn kaip ir žmogų užklupęs vėžys.
Onkologinė liga, palietusi plaučius, klastinga kaip ir metalą naikinančios rūdys. Taip kalvis kalbėjo apie prieš trejus metus svainį užklupusį plaučių vėžį – tada įtarti pirmieji piktybinės ligos požymiai.
Bet dainininkas su savo žmonos Birutės broliu apie ligą daug nekalbėdavo.
Ši tema buvo pernelyg skaudi S.Povilaičiui, nevengusiam duoti pastabų ir smagiai pasijuokti tiek iš kitų, tiek ir iš savęs.
„Apie mirtį Stasys man niekada nėra užsiminęs. Nebuvo tokios temos. Jis nesiskundė, kad kas nors negerai. Nesu girdėjęs, kad kalbėtų apie skausmą“, – prisimena J.Janavičius.
Iš pusės žodžio vienas kitą suprantantys vyrai kalbėdavosi kur kas buitiškesnėmis temomis. Jonas sulaukdavo netikėtų skambučių, kai dainininkui ko nors pritrūkdavo.
Sykį kaldamas vinį į sieną jis užsigavo pirštą, todėl paskambino kalviui ir paprašė atvažiuoti. Dainininkas guodėsi, kad savo namuose negali pasikabinti lentynos.
J.Janavičius mėgo tokius kasdienius darbus: „Imdavausi visko, ko Stasys manęs paprašydavo, nes turėti namą – ne juokas, vis reikia ką nors patvarkyti, suremontuoti.“
S.Povilaitis atvykusiam giminaičiui neišsiduodavo, kad kas nors negerai su sveikata. Tik kai peršaldavo, negalėdavo to nuslėpti.
Be didelių mokslų kryždirbiu tapusį giminaitį dainininkas mėgo dėl linksmo būdo. Kalvis jam yra padovanojęs įvairių iš metalo nukaltų suvenyrų.
„Esu nukalęs jam iš bronzos pasagą, ją reikia pakabinti prie durų kilpa žemyn, nes priešingu atveju laimė bus išnešta iš namų.
Taip pat esu padovanojęs originalių vinių, kurias įkalus į sieną galima pasikabinti kepurę, paltą, raktų ryšulėlį“, – pasakojo J.Janavičius.
Sirgdamas dainininkas telefonu kalvio vis klausdavo, kokį naują daiktą dabar kala iš plieno.
Į išėjimą žiūri filosofiškai
Likus trims dienoms iki mirties S.Povilaitis džiaugėsi, kad atsigavo, nors pirmiau buvo praradęs sąmonę. Tąkart telefonu kalbėdamas su svainiu dainininkas neabejojo, kad greitai atsikels iš ligos patalo.
„Man irgi atrodė, kad pavojus jo gyvybei jau praėjo. Jam priminiau: „Stasy, yra toks posakis – pabudome ir kelkimės.“
Stasys tada nusijuokė: „Malonūs žodžiai. Tikrai greitai susitiksime“, – paskutinį pokalbį su S.Povilaičiu prisimena J.Janavičius.
Kalviui pasidarė šiek tiek neramu, kai pokalbio pabaigoje dainininkas pasiskundė: „Žinai, Jonai, man labai pavargo ranka.“
Praėjus trims dienoms po šio pokalbio vilnietis vėl sulaukė telefono skambučio. Tai buvo rytą, pusę aštuonių. Šįkart paskambino Jono sesuo Birutė ir pranešė liūdną žinią, kad Stasio nebėra. J.Janavičius nepajėgė sulaikyti ašarų, jos be paliovos riedėjo skruostais.
„Į Stasio išėjimą žvelgiu filosofiškai – niekas nėra apsaugotas nuo mirties. Tad reikia mylėti gyvenimą“, – sakė vilnietis.
Vykdamas automobiliu į S.Povilaičio laidotuves Jonas prašė artimųjų, kad niekas jo nelydėtų. Vairuodamas mašiną jis turėjo daug laiko prisiminti laimingiausias akimirkas, praleistas kartu su dainininku.
Tada kalvis mąstė, kad ir iš anapilio jau žvelgiantis dainininkas prie savo kapo nenorėtų labai ilgai verkiančių ir sielvartaujančių žmonių.
J.Janavičius, skyręs kalvystei 22 metus, save jau vadina pensininku, nors 63 metų vyrui nėra kada ilsėtis – darbų tiek, kad net jaunas žmogus visko nesuspėtų nuveikti.
Metalas – įnoringa medžiaga, ji priešinasi, nors yra žmonių, norinčių, kad metalas būtų lengvai minkomas kaip molis.
Kai įkaitęs iki raudonumo metalas suminkštėja, kalvis nepuola iškart jo kalti. Meistrui intuicija pakužda, kad atėjo svarbiausias momentas.
„Reikia gaudyti metalą – galiu su jumis kalbėtis ir žinau, kada jis tinkamai įkaitęs. Jei užsikalbėsiu, gali ir sudegti, tada jis kibirkščiuoja kaip bengališkos ugnelės, bet iš jo nieko gera nepagaminsi“, – savo amato paslaptį atskleidė vyras.
J.Janavičius prisipažino, kad jam labiausiai būtų gėda, jei numirtų dirbtuvėje, prie priekalo. Jį radę žmonės tikriausiai piktai apkalbėtų, kad kalviui vis buvo mažai, nes artėjant mirčiai vis dar kalė geležį.
„Tikras vyras turi mirti patale šalia moters. Tai būtų ideali mirtis“, – juokavo J.Janavičius.
Tačiau ir kalvio kūnas nėra geležinis, prieš pusmetį chirurgai jį išgelbėjo nuo mirties išoperavę išsiplėtusią pilvo aortą, kuri galėjo bet kuriuo metu plyšti. Pasveikęs vyras dėkojo gydytojams, kad laiku jį paguldė į ligoninę.
Kreipęsis į medikus pagalbos dėl stuburo skausmų, kalvis buvo nustebintas, kad jo neišleido į namus, o paguldė į ligoninę.
Padarius magnetinio rezonanso tyrimą, paaiškėjo, kad stuburui viskas gerai, bet gydytojai aptiko išsiplėtusią pilvo aortą.
„Mane nusiuntė į kraujagyslių ligų skyrių.
Buvo atlikta operacija, praėjus dviem mėnesiams po jos atėjau į kalvę“, – pasakojo pašnekovas.
Vyras niekada nesigailėjo pasukęs į kalvystę, nors šiam amatui reikia ne tik meninių gabumų, bet ir fizinės ištvermės.
Kalvis tikino, kad atvykus į Klaipėdą ar Palangą jam po savaitės pradeda smirdėti paplūdimio smėlis, jį traukia atgal į kalvę, bet šeima nepasiduoda – įkalbinėja likti dar savaitei.
Vyrui toks poilsis – tikra kančia. O dirbdamas kalvėje jis ne pavargsta, o atsipalaiduoja.
Darbus su kryžiais lydėjo ir mistiniai gamtos reiškiniai
Prieš keletą metų bendrovėje „Mažoji restauracija“ dirbęs J.Janavičius kopė ir į aukščiausią senamiesčio pastatą – Šv.Jonų bažnyčios varpinę, taip pat atnaujino Šv.Kotrynos bažnyčios kryžius ir tvoreles, gamino Arkikatedros ir Šv.Kazimiero bažnyčios šviestuvus.
Kalvio gyvenime būta ir nepaaiškinamų sutapimų. Kai kartu su bendradarbiais jis kėlė Šv.Onos bažnyčios kryžių, pamatė artėjantį audros debesį. Keltuvo vairuotojas atsisakė tęsti darbą.
Tada kalvis užriko „Kelk!“, ir audros debesį perskrodė saulė. Kryžių pavyko laimingai užkelti. Kai jis suspindo ant Šv.Onos bažnyčios bokšto, staiga pakilo didelė audra. Vėliau užlipęs ant bokšto Jonas patikrino, ar kryžius skamba, ir buvo patenkintas, nes garsas nesukėlė jokių įtarimų.
Ruošdamasis kalti Bernardinų bažnyčios varpinės kryžių jis gilinosi ir į istoriją. Nukėlus kryžių paaiškėjo, kad jo burbulas yra peršautas. Tikriausiai tai buvo atsitiktinė kulka, paleista šaulio nuo Trijų Kryžių kalno pusės, tačiau 1957-aisiais, kai sovietmečiu šis kryžius buvo atnaujinamas, niekas nepastebėjo šio defekto. Praėjus daugiau nei pusei šimto metų kryžių visiškai suėdė rūdys.
Vilniečio kalvio darbų yra ne tik Vilniaus bažnyčiose. Jo restauruoti vartai puošia Rokiškio maldos namų šventorių.
Mėgstantis kolekcionuoti senienas vyras turi išsaugojęs įvairių puošmenų, kurias anksčiau kalviai mėgo tvirtinti prie vartų, grotelių, židinių, taip pat ir kryžių. Vilnietis yra nukalęs ne vieną kryžių pagal užsakymą, tarp jų – kryžius grafui Zubovui pagal pateiktą eskizą, kuriame dominuoja lelijos. Šis kryžius pastatytas Palemone.
Sudėtingiausias užsakymas, kurį teko atlikti, buvo Bernardinų vienuolyno komplekso tvora, esanti prie A.Mickevičiaus paminklo.
Nors šiemet jis tapo pensininku, kalvės nepalieka. Vyras tikino, kad sotus būna vien nuo darbo, todėl rytą atsinešęs maisto iš namų vakare jį vėl parsineša.
