Štai tipiškas pagalbos šauksmas, kokių neretai gauna redakcija.
„Išskirkite mane su vyru Muhamedu Elsafaru Selimu, kurio asmens kodo nežinau, adreso, kur jis gyveno, – nežinau, nes nesupratau arabiško gatvės užrašo, kaip su juo susisiekti – nežinau.
Susipažinau per turistinę kelionę Egipte, po kelių dienų įregistravome santuoką religiniuose namuose – Muftiate islamiškojo šariato nustatyta tvarka Alacho vardu. Arabiškai nesupratau, anglų kalbos nemoku.
Gyvenome Dubajuje, ten gimė du sūnūs. Po kelerių metų sužinojau, kad vyras nuslėpė, jog yra vedęs arabę ir su ja turi penkis vaikus. Vyras išvijo mane iš namų, vaikų neatidavė. Grįžau į Lietuvą, pradėjau skyrybas ir kovą dėl vaikų.
Per tą laiką buvęs vyras vedė trečią žmoną. Kovoju dėl vaikų jau trečius metus, bet beviltiškai. Užsienio reikalų ministerija neturi informacijos apie mano vyro gyvenamąją vietą.
Lietuvos teisės normos Jungtiniuose Arabų Emyratuose neveikia, ši šalis vadovaujasi šariato įstatymais, pagal kuriuos neturiu teisių į vaikus. Padėkite. Marytė N.“
Tokiais prašymais užversto Skyrybų centro Vilniuje vadovas Saulius Vaikšnoras tik skėsteli rankomis – kova dėl vaikų, likusių arabų šalyse, yra ilga, daug kainuojanti ir dažniausiai beviltiška: per Skyrybų centro 10 gyvavimo metų čia atvyko gal apie 1000 už musulmonų ištekėjusių lietuvaičių.
Iš jų gal tik 10 proc. buvo tokių, kurių vyrai gyveno ir dirbo Lietuvoje. Lyg ir sugyveno, augino vaikus. Bet meilė baigėsi, prasidėjo skyrybos. O musulmonas vyras nepaliks čia savo vaikų. Užverda tikras karas.“
Iš vyro galima išsipirkti
Kitas musulmono vyro ir lietuvaitės ryšio variantas: ponas Muhamedas ir ponia Marytė pamilsta vienas kitą. Meilė liepsnoja, bet lytiniai santykiai nevedus draudžiami. Jie su dviem liudininkais nueina į Lietuvos musulmonų sunitų dvasinį centrą – Muftiatą Vilniuje ar į musulmonų mečetę Kaune, parodo tapatybės korteles, prieš Alachą prisiekia saką tiesą ir yra sutuokiami.
Tada įregistruoja civilinę santuoką ir laimingai gyvena. Bet po savaitės ar mėnesio vyras dingsta. Jam atsiveria laisvė Šengeno platybėse, o moteriai lieka ašaros Lietuvoje. Ji išdidžiai nusprendžia skirtis ir ateina pas skyrybų advokatus.
– Ir turi didžiulę problemą. Lietuvės turi suprasti, kad jauni musulmonai jas gaudo ne tik dėl grožio, bet ir dėl laisvo gyvenimo bet kur ES. Ir surasti jį, kad jis pasirašytų skyrybų pareiškimą, labai sunku. Tokios moterys jau dabar turi žinoti, kad Lietuva joms nepadės, jei šeima neturėjo vaikų, – aiškino S.Vaikšnoras.
– Kodėl?
– Štai, pažvelkit į vieną bylą. „Teismas, remdamasis Lietuvos civilinio kodekso 381 str. 1 dalimi ieškinyje dėl santuokos nutraukimo, nustato, kad pareiškimas turi būti svarstomas atsakovo gyvenamojoje vietoje.“
Šiuo atveju teisėjas mus nuvarė bylinėtis į Pakistaną. O kas ten tą vyrą ras? Jei toks vyras nepanorės, moteris niekada neišsiskirs.
– Kokia išeitis?
– Kad moteriai pavyks išsipirkti. Vyras gali atsiliepti ir už pasirašytą skyrybų pareiškimą pareikalauti pinigų. Šioje byloje moteris pardavė butą ir taip atsiskaitė su vyru.
Yra tekę kalbėtis su Anglijos advokatais. Jie buvo nustebę. Pasirodo, anglai gina savo pilietes, net jei vyras slapstosi kur nors Zimbabvės džiunglėse. Lietuva – ne. Ir tokių problemų mūsų šalyje daugės, jei nebus keičiami įstatymai.
– Bet didžiausios problemos, matyt, laukia lietuvių, kurios su musulmonu yra susilaukusios vaikų. Ką moterys, pradėjusios skyrybas, turėtų žinoti?
– Mūsų praktika rodo, kad tokiose šeimose tėvo, vadinasi, ir islamo religijos, įtaka labai stipri, nesvarbu, ar moteris atsivertusi į islamą, ar liko katalikė.
Moteris turėtų nenustebti, kad vyras gali versti jau 2–4 metų vaikus penkis kartus per dieną melstis, klūpėti ant kilimėlio, nors ji norėtų juos vežti į bažnyčią pas senelius Dzūkijoje.
Šeimoje – barniai, vaikams – stresas. Moteris nusprendžia skirtis, motyvuoja, kad islamo religija ir vaikai nesuderinama. Teismas Lietuvoje linkęs vaikus palikti motinai. Bet jis atmeta advokatų prašymą taikyti laikinąsias vaiko apsaugos priemones ir neleisti bendrauti su tėvu, kol nesibaigė byla, nes Lietuvoje islamo religija pripažįstama.
Kai apsaugos priemonių nėra, vyras nusistato kuo didesnę bendravimo tvarką su vaikais – per musulmoniškas šventes, atostogas, savaitgaliais. Ką vaikai veikia su tėvu, jo reikalas.
Vieną dieną Lietuvoje dirbantis vyriškis meta darbą, ateina į darželį ar mokyklą, pasiima vaikus ir išskrenda į gimtinę. Kur nors Pakistaną, Sudaną ar Ganą. Gaudyk vėją laukuose.
– Ar Lietuva padeda motinoms ieškoti ir susigrąžinti vaikus?
– Taip, tokiu atveju, kai vaikai gimę Lietuvoje, padeda. Bet Užsienio reikalų ministerija gauna iš tų šalių atsakymus, kad tokio piliečio nepavyksta rasti.
Mes randame tose šalyse arabus advokatus, bet jų kaina – 20 000 JAV dolerių. Kainuoja dokumentų vertimas, antstoliai, vyksta ilgi susirašinėjimai. Dažniausiai – bevaisiai.
