Tamsoje atskirsi, kur kuris
„Tik parašykite, kad aš labai mėgstu šokti ir dainuoti“, – prispyrusi prašo gražuolė Milana mums apsilankius Panevėžio vaikų dienos užimtumo centre ir bėga rengtis sceninių drabužių.
Tuomet su dviem draugėmis – taip pat Milana ir Esmira – rodo, kokių šokių jos išmokusios, besišypsodamos pozuoja prieš fotoobjektyvą.
Visos trys mergaitės – romų tautybės. Būtent romėmis jos trokšta būti vadinamos, nes čigoniukų vardas, kaip jos pačios tikina, tolygu įžeidimui. Jos įsitikinusios, kad baigs mokslus, dirbs, augins vaikus ir taip pelnys žmonių pagarbą.
Šiam dienos centrui vadovaujanti vienuolė Daiva bei bendradarbiaujanti Vida Beinortienė priima apie 30 vaikų – perpus romų, perpus lietuvių.
Bet ir tamsoje, nematydamas tamsių akių, juodų plaukų, atpažinsi, kur kuris. Romų vaikai nenustygsta vietoje, yra drąsūs, judrūs, o lietuviukai linkę vengti dėmesio.
Vaikai dienos centre ne tik ruošia pamokas, bet ir rengia pasirodymus, koncertuoja gyventojams, vyksta į kitus miestus.
Juos galima išvysti aikštėse, bibliotekose, įstaigose įvairiomis progomis.
Vadovės tikino, kad emocingus romų vaikų pasirodymus žiūrovai itin šiltai įvertina.
Draugų – pilni kampai
Dienos centre savanoriaujanti romė Margarita Jablonskaitė sakė, kad ateina ir suaugusieji.
Ne paslaptis, kad dalis romų taip ir neišmokę lietuviškai skaityti ir rašyti. Ypač jiems patiko mokytis vairuoti automobilį, apie dešimt romų gavo vairuotojo pažymėjimus.
Sesuo Daiva ir V.Beinortienė pripažįsta, kad dar ne visi romų vaikai lanko mokyklą. Pokalbyje dalyvavusios mergaitės tikino, esą iš dalies dėl to, kad mokykloje šaipomasi iš jų tautybės, tamsesnės odos spalvos.
Mergaites ypač žeidžia žodis „čigonas“.
Vis dėlto visi sutiko, kad patyčios – ne tik romų problema, ir ne tik mokyklose.
Štai ir M.Jablonskaitės tėvai Anykščių rajone gyvena ūkiškai, turi daržą, laiko kiaulių, ir niekas jų nesmerkia už tai, kad jie – čigonai.
M.Jablonskaitė tikino, kad turi draugių ir tarp tautiečių, ir tarp lietuvių. Kai gatve eina, su daug kuo sveikinasi, šnekasi, apsikabina, pasibučiuoja, ir ne tautybė čia svarbu, o nuoširdumas.
Gyvendama nemažame name, ji drąsiai prašanti lietuvių kaimynų pagalbos, o kai į bėdą patenka jie – Margarita irgi nenusisuka.
Su tautiečiais nebendrauja
Margaritos tėvas Michailas Jablonskas neigia nusistovėjusias nuostatas apie čigonus. Jis ilgus metus dirba miške ir sakė bendraujantis tik su lietuviais. Puikiai sutariantis su darbdaviais ir su kaimynais.
„Visi normalūs čigonai išvažiavo arba išmirė. Liko tik jaunimas, bet su jais geriau neprasidėti. Jauni nenori dirbti. Esą kur tu pamatysi dirbantį čigoną? O aš dirbu“, – kalbėjo M.Jablonskas.
Vadinamas čigonu jis visiškai neįsižeidžia, sako, argi žmogus pasikeis, jei bus vadinamas kitu vardu? M.Jablonskaitė sutiko, kad anksčiau nieko nepavogęs jų tautietis net čigonu save gėdydavosi vadinti, bet tie laikai praėję. Bent jau jų šeimai.
M.Jablonskas prisipažino, kad vis dėlto geriau jautėsi gyvendamas Rusijoje. Ten žmonių požiūris į jų tautybę daug palankesnis.
Rusijoje M.Jablonskas su savo žmona užaugino svetimą mergaitę rusę. Mažylės motina paliko ją prie durų. Mergytė net čiauškėjusi čigoniškai, bet, jai sulaukus 5 metų, atsirado tikrasis tėvas. Jis dirbo policijoje, todėl ir sugebėjęs atsiimti vaiką.
„Mama prie tos mergaitės buvo labai prisirišusi, bet teko atiduoti“, – pasakojo M.Jablonskaitė.
Jau gyvendami Panevėžyje jie buvo priglaudę ir vietinį berniuką, kurio motina buvo prasigėrusi, o tėvas miręs.
Širdis prilipo prie romų
Pokalbio tylomis besiklausanti V.Beinortienė pasakojo, kad su romais bendrauja beveik 20 metų. Tuomet vokiečiai finansavo socialinių darbuotojų darbą su tautinėmis mažumomis. Ji pasirinko čigonus, nes šie jai atrodę labai paslaptingi, įdomūs, saviti. Darbo turėjo per akis – reikėjo padėti tvarkytis dokumentus, susirasti būstą.
Po metų vokiečiai pareiškė, esą verskis kūliais, bet čigono nepakeisi, ir finansavimą nutraukė.
„Bet mano širdis jau buvo čia, dienos centre, prilipusi prie romų. Jie manimi jau pasitikėjo, išmokė savos kalbos, išleidome net knygelę su romų kalbos žodžiais ir taisyklėmis“, – pasakojo V.Beinortienė.
Ir dabar, prispirti bėdų, čigonai žino, kad bet kada gali pagalbos paprašyti V.Beinortienę.
Ji perpratusi romų papročius, gyvenimo būdą ir nori, kad bent jau dienos centrą lankantys vaikai suaugę elgtųsi taip, jog kitų tautybių žmonės juos gerbtų už darbštumą, draugiškumą, savitumą.
Bendrijos susitinka per šventes
Romų bendruomenė – viena iš aštuonių Panevėžio tautinių mažumų asociacijai priklausančių bendrijų. Asociacijos pirmininkė Tamara Temnikova ir tautinių mažumų kultūrų skirtumus tyrinėjusi Dalia Meškauskienė pripažino: „Gaila, bet norinčių dirbti ir sąžiningai gyventi romų kol kas – mažuma.“ O dirbti jie važiuoja į užsienį, dažniausiai – į Angliją.
D.Meškauskienė pasidžiaugė, kad daugiausia V.Beinortienės pastangomis romai susitvarkę asmens dokumentus ir palyginti neblogai pas mus pritapę.
„Geriausiai prisitaikę mūsų mylimi braliukai latviai. Tai lėmė ir istorinės aplinkybės, kai tremties laikotarpiu negalima buvo grįžti į gimtinę. Tuo laiku lietuviai ir latviai labai persimaišė“, – aiškino D.Meškauskienė.
Ji kalbėjo, kad nuo pačių kitataučių priklauso, kaip jie jaučiasi gyvendami mūsų mieste, nes panevėžiečiams tikrai pakanka tolerancijos ir su jais bendraujant, ir įdarbinant. Svarbi ir politinė situacija pasaulyje.
„Bet ir mažumos neturi kelti kategoriškų reikalavimų, kurstyti nesantaikos. Niekas netrukdo jiems kalbėti sava kalba, bet, sakykim, lenkų „w“ mūsų abėcėlėje nėra. Tai ar lenkai gali reikalauti savo rašmenų? Yra buvę, kad patys kitataučiai išpaišo savo paminklus, o apkaltina lietuvius“, – kalbėjo D.Meškauskienė.
Aktyviausia ji laiko žydų bendruomenę, nors ji perskilusi į dvi grupes. Labiau žinoma Genadijaus Kofmano vadovaujama bendrija, dirbanti respublikiniu mastu, o Boriso Klugo – orientuojasi į miesto reikalus.
Tyrinėdama tautinių mažumų skirtumus ir bendrumus, ji įsitikino, kad vis dėlto visi tikime vieną Dievą.
Gaila, bet išlaikyti patalpas bendrai tautinių mažumų veiklai – per brangu, todėl bendrijos veikia kuri sau, saugodamos savo papročius, tradicijas, bet kviečia vieni kitus į šventes, renginius, ekskursijas.
Kalbą išmoko smėlio dėžėje
Vis dėlto kai kurių tautybių žmonės ryja nuoskaudas dėl esą jiems rodomos netolerancijos.
Rusų kultūros centrui vadovaujanti Valentina Vatutina tikino, kad šaliai atgavus nepriklausomybę gyventojų požiūris į rusus iš esmės pasikeitė.
„Ne visada tai drįstama išsakyti atvirai, viešai, dažniausiai nuoskaudas tautiečiai išlieja man, o aš turiu laviruoti tarsi barometras tarp rusų ir lietuvių“, – pasakojo Panevėžyje gimusi V.Vatutina.
Ji tvirtino, kad, pašlijus santykiams su Rusija, jos tautiečiai iš karto pajunta didesnį lietuvių atšalimą, o kartais – netgi priešiškumą.
Dėl emocinio klimato pablogėjanti net silpnesnių rusų sveikata.
„Aš lietuviškai išmokau žaisdama dar smėlio dėžėje su įvairių tautybių vaikais – baltarusiais, žydais ir lietuviais, bet susitikusi su tautiečiais kalbu rusiškai. Praeidamas koks jaunuolis drebia, esą važiuokite į tą savo Rusiją“, – kalbėjo V.Vatutina.
Tokį akibrokštą ji ne kartą gyvenime patyrusi. Bet V.Vatutina nesupranta, kur ir kodėl ji turėtų išvažiuoti – ji nieko blogo nepadariusi, kaip ir kiti jos vadovaujamos bendrijos nariai.
„Priešingai, rusų tautybės žmonės stengiasi atnešti miestui tiktai gero. Ir visada taip buvo“, – kalbėjo ji.
Du batiuškos ir kunigas
V.Vatutina sakė, kad pirmiausia stengiasi įtikinti ne lietuvius, o pačius rusus, kad abiejų tautų istorijos byloja, jog pastarieji prisidėję prie miesto puoselėjimo.
„Pirmiausia bandau kelti tautiečių savivertę, skatinti mylėti savo kalbą, saugoti papročius, parodyti, kokią turtingą kultūrą turime“, – kalbėjo ji.
Pirmininkė džiaugėsi, kad jų bendrija turi biblioteką, muziejų, rašo metraštį, rengia parodas – viską, ką privalo turėti tautinė bendruomenė, bet ją žeidžia, kad bendrija dažnai vadinama mažuma.
V.Vatutina ypač džiaugiasi atgauta Surdegio Dievo Motinos koplyčia, kur buvo vienuolynas.
„Žolinę šventėme visi kartu – mūsų jaunas batiuška, senas batiuška ir katalikų kunigas. Buvo neapsakomai gražu, didinga, o svarbiausia – įsitikinome, kiek daug bendro turime, kad galime gerbti ir mylėti vieni kitus“, – kalbėjo V.Vatutina. Stačiatikiai tuomet šventė Dievo Motinos apsireiškimą.
Nerimauja dėl bendrijos ateities
V.Vatutina kalbėjo, kad bendrija renka medžiagą apie rusų tautybės mokytojus, gydytojus ir kitų profesijų iškilius žmones, prisidėjusius prie Panevėžio augimo, aprašė kapinaites, surado beveik visas palaidotųjų pavardes. Vaikai važiuoja į Rusiją, pildo metraštį.
Suaugusieji renka po eurą koplyčiai restauruoti.
Kitas išskirtinis darbas – rastas Rusijoje vienuolyną įkūrusio, Lukiškėse kalėjusio ir Surdegyje palaidoto archimandrito titulą, prilygstantį vyskupo, turėjusio Zosimos kapas.
Su rusų bendrijos pagalba jo palaikai grįžo į Jekaterinburgą.
V.Vatutina nerimauja tik dėl vieno – kad jų bendrija galbūt pasmerkta išnykti.
„Senieji rusai išeina į anapilį, jaunimas neturi laiko arba noro gilintis į savo šaknis. Be to, mūsų patalpos 5 valandą vakaro užrakinamos, taigi po darbo rinktis neįmanoma. O be savo susirinkimo vietos bendrija neegzistuoja“, – apgailestavo V.Vatutina.
Smarkiai sumažėjo
Totoriams vadovaujanti Klara Bogatova sakė, kad jie irgi neturi patalpų, bet susirenka pas ją kaime.
Iki savo mirties totorių reikalais rūpinosi K.Bogatovos vyras.
Bendrijos narių lieka vis mažiau – dabar jų apie 10, o anksčiau buvo daugiau nei 30. Vieni išvažiavo šeimomis į užsienį, kiti mirė.
Dauguma totorių – kariškių šeimos, kaip ir K.Bogatovos. Likimas juos su vyru atbloškė į Panevėžį, čia ir liko, išaugo trys vaikai.
K.Bogatova apgailestauja, kad taip ir neišmoko kalbėti lietuviškai, tik pagrindinius žodžius. „Kaimynai žadėjo išmokyti, bet aš juos greičiau rusiškai išmokiau“, – juokavo K.Bogatova. Jos vaikai dėl lietuvių kalbos problemų neturi.
Užtat jie nemoka tėvų gimtosios – totorių kalbos.
Panevėžio totoriai labiausiai bendrauja su vilniečio Ado Jakubausko vadovaujamais tautiečiais.
„Vyras labai bendraudavo su G.Kofmanu, o mano ryšys su žydais nutrūko – susitikę pasisveikiname, ir tiek“, – kalbėjo K.Bogatova.
Iš Kazanės kilusi K.Bogatova tikino, jog niekas nesistebi išgirdęs, kad ji – totorė. Grįžti į gimtinę moteris sakė nebeketinanti. Juk Panevėžyje ji pragyveno kone pusę amžiaus, Šilaičių kaime – vyro kapas.
Archyvuose ieško praeities
Žydų bendruomenė suskilusi į dvi grupes. Viena jų, vadovaujama G.Kofmano, renkasi Ramygalos gatvėje, aptaria reikalus, gilinasi į istoriją, leidžia leidinius, naršo archyvus, geria arbatą ir bendrauja.
Bendrijai vadovaujantis G.Kofmanas pasakojo, kad stengiasi panevėžiečius, ypač moksleivius, supažindinti su žydų istorija, todėl bendradarbiauja su mokyklomis.
„Saulėtekio“ progimnazijoje žydai neseniai pristatė nuotraukų parodą apie žydaitės Anos Frank šeimos tragediją. Renginyje dalyvavo Juozo Miltinio dramos teatro aktorius ir režisierius Valerijus Jevsejevas, pastatęs dramą „Visada tavo – Ana Frank“. Po to paroda iškeliavo į Biržų pilį. Ten irgi yra medžiagos apie žydus.
G.Kofmanas džiaugėsi, kad Rokiškyje buvo pastatytas paminklas išlikusiose žydų kapinaitėse. Bet nei Rokiškyje, nei Biržuose gyvų žydų nebėra.
Panevėžyje žydai nesėdi sudėję rankų – išleido leidinį apie Amerikos žydų labdaros organizacijos Joint šimto metų veiklą Panevėžyje ir šalyje, važiavo į Rygą apžiūrėti geto, kraštotyros muziejuje ieško dokumentų, ruošiasi išleisti enciklopediją apie žydų gyvenimą 1925–1940 metais ir tautiečių indėlį miestui.
Buvusiame Sietyno, dabar Atminties, skvere, kur, be žydų, buvo palaidoti ir lietuviai, bet kapinės buvo sulygintos su žemėmis, pastatytas jų atminimui skirtas paminklas.
Bendrijoje yra apie 50, kaip G.Kofmanas vadina, tikrųjų žydų, bet su jais artimai bendrauja karaimai ir lietuviai.
Nepatiko kariška tvarka
Mažesnė grupė vadinama žydų paramos bendrija, jai vadovauja Izraelio pilietis gydytojas Borisas Klugas.
„Nesutikome per rinkimus dėl kandidatūrų ir dėl pirmininko vadovavimo stiliaus. Kilo konfliktėlis, patekome į opoziciją ir atsiskyrėme“, – kalbėjo B.Klugas apie bendruomenės skilimo priežastis.
Jis tikino neturintis nieko prieš G.Kofmaną. Priešingai, iš jo daug ko išmokęs, jiedu turintys bendrų idėjų, vienodų požiūrių, bet G.Kofmanas – buvęs karininkas ir jo bendrijoje įvesta kariška tvarka.
O tai esą ne visiems patinka, nes dalis žydų nori susirinkti ne įsakymų klausytis, o kartu ramiai pabūti, pasidžiaugti nuveiktais darbais.
Vis dėlto B.Klugas sakė suprantantis, kad G.Kofmanas pelnęs didžiulį autoritetą, todėl jo paties vadovaujama bendrija pasmerkta būti šešėlyje. Bet jis neatmeta, jog kada nors žydai vėl susivienys.
Žydų paramos bendrija taip pat domisi tautos istorija, švenčia šventes, domisi papročiais, kviečia lektorius ir, kaip ir G.Kofmano bendrija, rūpinasi sunkiai besiverčiančių žydų pragyvenimu.
Klausimas, argi žydai taip pat vargsta, B.Klugo neįžeidžia. Esą pas mus nuo seno egzistuoja stereotipas, kad žydas – būtinai labai verslus, apsukrus, sugebantis pigiai nupirkti ir brangiai parduoti. Bet užsienyje nuomonė esanti kitokia: žydai vertinami kaip apsišvietę, išsimokslinę žmonės, kuriais galima besąlygiškai pasikliauti.
Ukrainiečiai apie karą nekalba
Ukrainiečių ir baltarusių bendrijų atstovės tikino, kad Panevėžyje prigijo, nejaučia jokios diskriminacijos dėl kitokios tautybės.
Ina Sungailienė, vadovaujanti ukrainiečių bendrijai, tikino, kad jos tautiečiai kaip tik jaučia lietuvių paramą ir palaikymą prasidėjus karui jų tėvynėje. Bet apie karo baisumus jie stengiasi nesikalbėti, tai per skaudi tema.
„Mūsų skaičius labai svyruoja, iš viso – keli šimtai. Dalis mirė, dalis į Panevėžį atvažiavo prasidėjus karui, bet pastarieji ketina grįžti, neužsibūti“, – kalbėjo I.Sungailienė.
Jaunimas greičiau pritampantis, o jos pačios tėvai atvažiavo pasisvečiuoti, bet likti nenorėjo. „Senyvo amžiaus žmogų perkelti kitur gyventi – tai lyg medį persodinti. Neprigis“, – aiškino I.Sungailienė.
O ji pati su vyru karininku dar sovietiniais laikais atvyko į Panevėžį ir dėl to niekada nesigailėjo. Išmoko lietuvių kalbą, prisitaikė prie papročių.
I.Sungailienei labai patinka lietuviškos Kalėdos – dovanos, didžiulė šventė, gausus stalas, vaikams – atostogos mokykloje. Labai įdomios ir Vėlinės.
Ukrainoje šios datos ne taip sureikšminamos kaip pas mus, ten ypatingai pažymimos Velykos, siejamos ne tik su Dievo, bet ir su valstybės prisikėlimu. Tądien būtinai aplankomi ir tvarkomi kapai.
I.Sungailienė tikino, kad sava ir artima jaučiasi ir tarp lietuvių, ir tarp ukrainiečių.
Labai įdomu, kaip gyvena kiti
Marija Miknė yra baltarusė ir priklauso jų bendrijai. Iš viso Panevėžyje gyvena apie 30 baltarusių, o aktyvių narių skaičius svyruoja apie 10. Baltarusiai į Panevėžį pateko skirtingais keliais – kas atvažiavo dirbti, kas meilės vedini.
M.Miknė užaugo mūsų šalyje. Jos mama buvo bokštinio krano mašinistė ir pastatė ne vieną objektą.
Baltarusiai daugiausia bendraujantys su rusais, nes patys neturi patalpų. Sueina su žydais, ukrainiečiais. Geriausia M.Miknės draugė iš mokyklos laikų – totorė, todėl artimai bendrauja ir su jais.
„Kitokia tautybė – kitokia patirtis, lyg kitas, ypatingas, prieskonis. Laikomės savo papročių, tradicijų, bet labai įdomu, kaip gyvena kitos tautos. Iš pirmų lūpų papasakota istorija skamba visai kitaip nei perskaityta knygoje“, – kalbėjo ji.
M.Miknė juokėsi, kad moterys vis dėlto esančios panašios, nesvarbu, nei kur jos gimė, nei kur užaugo – visos neturi kuo apsirengti, o jų vaikai – gražiausi ir geriausi už visus.
Ji tikino, kad jokio nepatogumo dėl kitos tautybės niekad nejutusi, nes kalba, rašo lietuviškai, dirba kaip ir visi. Niekas net neklausia, kokios ji tautybės. Be to, lietuviai su baltarusiais turi daug panašumų, net žodžius vieni iš kitų perėmę.
