Tris plėšrūnus S.Barbonas tąkart ištraukė iš vandens tvenkinio, vienas tūnojo terasos pavėsyje, kitas – po laivo trapu, o dar keli įsigudrino pasislėpti krūmuose šalia Spessardo L.Hollando pradžios mokyklos.
S.Barbonas yra vienas iš keturiasdešimties valstijos licencijuotų aligatorių medžiotojų, o jo valdos – gimtojo Polko apygarda, kurios bendruomenė vadina jį Aligatorių Vyru („Gator Man“).
Gerbia plėšrūnus
Tvirto stoto plikis stipriomis, tatuiruotėmis išdabintomis rankomis, vešliais ūsais ir barzda, kiek melancholiškai žvelgiantis į aligatorius, gulinčius priešais jį, mėgsta šiuos plėšrūnus.
„Tai – nuostabūs padarai. Jie verti pagarbos“, – apie roplius sakė 130 kilogramų sveriantis S.Barbonas.
Jis niekuomet nenudobtų jų pistoletu ar kokiu kitu šaunamuoju ginklu. Vyriškis medžioja aligatorius tik meškere, lynu, rankomis – ir visada basas.
Ir kas kartą tai būna kova, kurios baigtį gali nulemti gyvūnas, o S.Barbonui kainuoti gyvybę. Bet iki šiol jis tik kartą prarado pusę nykščio, kurį aligatorius dešimt minučių laikė savo stipraus žandikaulio gniaužtuose.
Laimė, tuomet Scotas buvo su kolega, ir šis pasinaudojo automobilio keltuvu aligatoriaus nasrams atverti.
Jei būtų S.Barbono valia, jis plėšrūnus įkurdintų kitoje vietoje. Bet valstijos valdžia reikalauja, kad aligatorių skaičius būtų reguliuojamas.
Scotas pragyvena parduodamas plėšrūnų mėsą ir pirmiausia jų odą.
Sugautus ir greitu, stipriu peilio dūriu į sprandą nugalabytus aligatorius medžiotojas atgabena savo pikapu plieniniame narve.
„Kokie mes neteisingi! Aligatorių privalu pribaigti, jei jis pasiklydo plaukimo baseine. Bet juk ne jis įsiveržė į mūsų aplinką, o mes – į jo“, – sakė S.Barbonas.
Gyventojams kelia grėsmę
Floridoje, kurioje gyvena apie 20 milijonų žmonių, yra maždaug 1,5 milijono aligatorių.
Visiems, kuriems aligatoriai kelia grėsmę, yra skirta karštoji telefono linija.
Surinkus jos numerį sulaukiama tokių žmonių kaip S.Barbonas ar Julie Harter, vadinamos Aligatorių Ledi („Gator Lady“) – vienintelės šių plėšrūnų medžiotojos – vizito.
Vien 2014-aisiais gamtos apsaugos žinybos sulaukė daugiau nei 15 tūkstančių skambučių.
Ilgą laiką Floridos aligatoriams buvo iškilusi grėsmė. Iki praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio mados pramonė nenuilsdama reikalavo šių plėšrūnų odos, kol jų medžioklė galiausiai buvo uždrausta.
Nuo to laiko aligatoriai puikiai dauginasi. Tad nieko keista, kad dabar daugelis Floridos gyventojų vadina šiuos gyvūnus bėda. Nepaisant nuolatinės medžioklės, jų atakų prieš žmones nemažėja.
Paėjusio amžiaus pabaigoje buvo įregistruotos trys žūtys nuo aligatorių, o nuo 2000-ųjų – jau 13. Blogiausiu mėnesiu tapo 2006 metų gegužė, kai per kelias dienas aligatoriai pasiglemžė trijų moterų gyvybę.
Dviejų, kai jos plaukiojo, o trečios, kai ji po bėgiojimo ristele pavargusias kojas vėsino kanalo vandenyje. Beveik trijų metrų ilgio plėšrūnas, įtraukęs ją į vandenį, vėliau buvo nušautas.
Viena paskutinių šio plėšrūno aukų Floridos valstijoje tapo automobilių vagis. Orlando mieste sprukdamas nuo policijos jis šoko į gyvenamųjų namų kvartale esantį vandens telkinį ir nebeišniro. Vėliau ištraukus kūną ant liemens buvo aptikta mažiausiai trijų metrų ilgio plėšrūno kandimo žymių.
Gamtos apsaugos pareigūnai perspėja neiti maudytis prieblandoje ar apyaušriu, nes tuo metu aligatoriai išsiruošia į medžioklę. Tokiu metu vaikai jokiu būdu neturėtų būti arti upės.
„Bet puldinėti žmones aligatoriams nėra būdinga.
Žmonės dėl savo ūgio netelpa į jų grobio schemą“, – tvirtino S.Barbonas.
Be to, aligatoriai yra baikštūs ir ne tokie agresyvūs kaip krokodilai, kurių Floridos valstijoje taip pat esama, bet tik Evergleidse.
Skuba vykdyti užsakymus
Kasdien ankstų rytą S.Barbonas sėda prie savo pikapo vairo.
Automobiliai, pralenkiantys jį greitkelyje, neretai sulėtina greitį, kad salone sėdintys keleiviai galėtų pamatyti, ar plieniniame narve jis jau gabena porą prabangios odos egzempliorių.
„Scotai, tu – mūsų didvyris!“ – neretai šaukia jie pro atvertą automobilio langą.
Aligatorių medžiotojų būstinė tą rytą S.Barbonui jau perdavė du iškvietimus: senyvo amžiaus ponia pasigedo katės. Jos kaimynas vakare matė aligatorių ir yra įsitikinęs, kad ji tapo plėšrūno auka.
Antrasis užsakymas – iš moters, kurios 16-metis sūnus ant virtuvės stalo paliko raštelį: „Vandenyje – aligatorius! Tik neišleisk šunų.“
„Naminiai gyvūnai patenka į aligatorių „valgiaraštį“, – neslėpė S.Barbonas. Nors žmones aligatoriai užpuola retai, baikštumą jie jau seniai praradę: plėšrūnų kartais aptinkama net dušo kabinoje.
Žmonėms ir aligatoriams bus vis ankščiau Floridoje, kita vertus, jų šėrimas tapo kone amerikiečių sportu.
Be vėžlių, vandens paukščių ir žuvų, šiems plėšrūnams patinka zefyriniai saldainiai.
Internete pilna vaizdo juostų, kur juokingai atrodantys aligatorių jaunikliai iš žmonių rankų ėda cukraus gumulėlius. Didžiuliai gamtos apsaugos specialistų plakatai perspėja, kad kartą pašerti aligatoriai vėl sugrįžta pas žmogų. Ir nebereikia ilgai laukti, kol jie nebeatrodo juokingi.
Aligatoriai auga beveik visą savo gyvenimą. 40 metų tampa seni ir dažnai būna 4 metrų ilgio. Tuomet gali sverti 500 kilogramų, o kąsdami gali spausti kone iki tonos jėga.
Savo grobį aligatoriai tempia po vandeniu, jie raitosi, kad auka prarastų orientaciją ir galiausiai nuskęstų.
Pakliuvus į suaugusio aligatoriaus nagus beveik neįmanoma pasprukti.
Garsiausias Floridos valstijos reptilijų tyrėjas Ernestas Estevezas niekuomet nevyksta į ekspediciją be ginkluoto apsaugininko. Jam įkalta į galvą: „Jei už dešimties metrų pamatysi didelį aligatorių, paleisk įspėjamąjį šūvį. Jei už šešių – nušauk jį. Jei jis mane sugavo, nušauk vieną iš mūsų.“
Kai S.Barbono pikapas atvyksta pirmojo iškvietimo adresu, savo katės pasigedusi brandaus amžiaus moteris jį pasitinka prie įvažiavimo ir tuoj ima pasakoti apie savo numylėtinę, vardu Joy.
Už jos namo esanti pievelė ribojasi su švariu ežeru. „Tokiame vandens telkinyje visuomet būna aligatorių“, – nesistebi S.Barbonas.
Pirmiausia jis pastatė garsiakalbį, iš kurio gaudė ritmiškas dunksėjimas. Tai – savo motinos ieškančio jauniklio aligatoriaus šauksmas.
Ir iš tikrųjų jau po kelių sekundžių iš vandens išniro akys ir nosies galas. „O! Jis – didelis“, – išsprūdo S.Barbonui.
Plėšrūnas plaukė tiesiai prie medžiotojo ir šis basas stovėdamas vandenyje metė meškerę. Aligatoriui dar nepriartėjus prie S.Barbono, meškerės kablys įsmigo į nugarą.
Bet gyvūnas taip lengvai nepasidavė.
Prasidėjo pusę valandos trukusi medžiotojo ir aligatoriaus kova, primenanti garsųjį amerikiečių rašytojo Ernesto Hemingway romaną „Senis ir jūra“.
Stiprios, galingos Scoto rankos drebėjo, kakta žliaugė prakaitas, o aligatorius vis rangėsi ir rangėsi. Bet pagaliau medžiotojui pavyko užmesti aplink jo galvą lyną ir ištraukti iš vandens.
Išvargintas kovos, aligatorius gulėjo ant pievelės. Nusiplūkęs S.Barbonas palinko virš jo nugaros. Aligatorius nebesipriešino, kai medžiotojas apvyniojo jo žandikaulį izoliacijos juosta.
Į medžioklę pasiimdavo draugas
Šis 2 metrų ir 80 centimetrų ilgio egzempliorius jau nėra tarp įspūdingiausių Scoto trofėjų.
Aligatorių medžiotojo karjerą šis vyras pradėjo prieš 13 metų. Tuomet jis buvo įpusėjęs ketvirtąją dešimtį ir dirbo vienoje iš daugelio po Floridos valstiją išsibarsčiusių fosfatų kasyklų.
Draugas jį kartkartėmis pasiimdavo į aligatorių medžioklę. Kai Polko apygardoje atsirado laisva medžiotojo vieta, S.Barbonas pasinaudojo šia galimybe.
Jam nebuvo sunku įtikinti žmoną Jenese, kuri dirba vieno banko informacinių technologijų specialiste.
Jenese neprieštaravo, kad vyras įkurdintų svetainėje keturių metrų ilgio – didžiausio iki šiol naktį greitkelyje sugauto – aligatoriaus iškamšą.
Šalia jos ant spintos guli aligatoriaus galvos skeletas, o į nasrus įdėta medinė lentelė su užrašu „Peyton“.
Peytonas – jų sūnus, 21 metų miręs nuo širdies ydos, o skeletas priklauso paskutiniam aligatoriui, kurį sūnus nudobė kartu su tėvu.
Floridoje nėra daug tokių kaip Scotas, pragyvenančių vien iš aligatorių medžioklės. Dauguma plėšrūnų medžiotojų dar naikina tarakonus, blakes ir kitus gyvius arba užsiima sodininkyste.
Už vienuolika nudobtų aligatorių S.Barbonas gauna vos tūkstantį JAV dolerių (per 880 eurų). 330 dolerių (per 290 eurų) – premija iš valstijos, likę – už plėšrūno odą. Pastarosios kaina, aligatorių medžiotojo žodžiais, svyruoja kaip ir naftos.
Už pėdą (0,3048 metro) S.Barbonas yra gavęs nuo vieno iki 30 JAV dolerių (per 26 eurus). Pakenčiamai mokama tik už ilgesnius nei dviejų metrų aligatorius.
Už milžiną, kurio iškamša dabar yra jo svetainėje, S.Barbonui buvo siūloma 30 tūkstančių JAV dolerių (per 26 tūkst. eurų).
Bet jis atsisakė: „Vieną dieną sėdėdamas neįgaliųjų vežimėlyje ir jį žiūrėdamas galėsiu pasakyti: „Tai aš jį sugavau!“ Tai neįkainojama.“
Bet kol kas neatrodo, kad Scotas taps bedarbiu. Nuolat augant skaičiui pensininkų, kurie įsikuria Floridoje, padaugėjo ir iškvietimų aligatorių medžiotojui.
„Šie žmonės turi suvokti, kad aligatoriai, kaip saulė ir vandenynas, neatskiriami nuo Floridos valstijos“, – įspėjo medžiotojas.
Penktadienio vakarais S.Barbonas neretai gamina aligatoriaus pjausnį. Plėšrūno mėsa šviesi ir neriebi, o jos skonis – kaip kieto viščiuko.
Ar šis amerikietis turi svajonę, plikomis rankomis sugauti, pavyzdžiui, penkių metrų ilgio aligatorių?
„Dėl svajonės bent kartą pamedžioti krokodilus Australijoje kaip filmo „Krokodilas Dandis“ herojus net lipčiau į lėktuvą, nors dėl savo svorio iki šiol nesu skridęs“, – patikino vyras, kuris dar nebuvo iškėlęs kojos iš Amerikos.
Su aligatoriais susiduria ir lietuviai
Nort Majamyje (North Miami) namus turintis vilnietis verslininkas Ernestas Butrimas (44 m.) su aligatoriais keliskart buvo susidūręs golfo lauke. „Kovoti, žinoma, neteko, bet matyti pasitaikė nemažai progų“, – apie Floridos valstijoje besiveisiančius siaubūnus kalbėjo kasmet ten po keliskart apsilankantis E.Butrimas.
Majamio golfo laukuose prie vandens telkinių žaidėjus apie šių gyvūnų grėsmę netgi įspėja ženklai su užrašais: „Gyvybė – brangesnė už kamuoliuką“. Ernestui šis užrašas iš pradžių atrodė juokingas, bet golfo klube jam iškart buvo paaiškinta, kad neverta stengtis išgriebti kamuoliuko iš vandens, nes jame gali tykoti aligatorius.
Golfo laukuose aligatorių E.Butrimui teko matyti išsitiesusį pievoje. Gulintis plėšrūnas atrodo lyg 3,5–4 metrų ilgio rąstas, todėl jo neįmanoma nepastebėti. Jeigu laikaisi saugaus atstumo ir aligatoriui nekeli pavojaus, jis irgi guli ramus, tarsi būtų negyvas.
„Aligatoriaus negalima mušti, nušauti, kitaip sunaikinti, nes pagal Floridos įstatymus traktuojama, kad jis anksčiau įsikūrė tose vietovėse už žmogų. Todėl šis gyvūnas čia – šeimininkas“, – tikino pašnekovas.
Žmonės, kurie gyvena toliau nuo vandenyno, šalia pelkės, pasakoja, kad aligatoriai atšliaužia į kiemus, į vandens baseinus. Todėl ši teritorija užtverta tinklais, joje nuolat patruliuoja gamtos apsaugos pareigūnai, nes plėšrūs gyvūnai kelia rimtą pavojų. Pelkynai – žuvingos vietos, todėl kartais žvejai pakliūva aligatoriams į nasrus. E.Butrimui prieš porą metų teko matyti, kaip sraigtasparnis naktį virš pelkyno skraidė ieškodamas dingusių žmonių. Deja, netrukus buvo aptikta tik tuščia valtis...
„Kadangi gyvename arčiau vandenyno, su aligatoriais nesusiduriame. Tačiau kiekvienas Floridos gyventojas žino taisykles, kaip elgtis su aligatoriumi: jo negalima pačiam varyti iš savo kiemo, reikia išsikviesti tarnybą“, – pasakojo Ernestas.
Jurgita ir Ernestas Butrimai su savo vaikais Ieva ir Adomu Majamyje buvo specialiai susiruošę pasižvalgyti į laukinėje gamtoje gyvenančius aligatorius, kad atžalos žinotų, kaip tie plėšrūnai atrodo. Juk ateityje jiems ši patirtis turėtų praversti, jeigu dažnai lankysis Floridoje.
„Nelįsk jam į nasrus – jis tavęs nepuls. Jeigu įžūliai lįsi, tikrai užpuls“, – šios nerašytos taisyklės jau daugiau nei 20 metų laikosi E.Butrimas, kadaise laimėjęs žaliąją kortelę, suteikiančią galimybę legaliai gyventi JAV.
Gruodį ir sausį Butrimai vėl keliaus už Atlanto. Tais mėnesiais aligatoriai būna labai aktyvūs, nes Floridoje vyrauja į lietuvišką vasarą panašūs orai. „Aligatoriams veistis palankūs visi dvylika mėnesių, nes prie vandenyno šilta. Gal tik po Naujųjų metų pirmas tris savaites, kai naktimis temperatūra nukrinta iki penkių laipsnių šilumos, aligatoriai tarsi sustingsta, bet įdienojus jie vėl atgyja“, – pasakojo roplių gyvensenos ypatumus puikiai perpratęs E.Butrimas.
Parengė Ona Kacėnaitė
