Taip, tai – šeima, kurioje vyras yra musulmonas, o žmona išpažįsta katalikų tikėjimą. Bet ši aplinkybė nė vienam netrukdo – nes vyras yra per ilgus amžius mūsų šalyje šaknis įleidusios totorių bendruomenės atstovas. Ši islamo tikėjimą išpažįstanti tauta nuo seno gražiai sugyvena su lietuviais ir ne kartą yra įrodžiusi meilę mūsų kraštui ir kultūrai savo pasiaukojimu.
Renkasi krikščionių bažnyčią
Juodos akys, ryškūs veido bruožai – tuo iš kitų išsiskiria įmonės, atliekančios visus akmens darbus, direktorius Motiejus Jakubauskas. Pats jis didžiuodamasis pasakoja apie savo kilmę ir įleistas šaknis Lietuvoje. „Mūsų protėviai daugiau nei 600 metų gyvena Lietuvoje. Per pirmuosius 100 metų jie prarado savo kalbą. Lietuvoje gyvenantys totoriai religijos beveik neišpažįsta, nes nėra daug tą mokančių ir žinančių“, – sakė pašnekovas.
Šeima teigia mečetėse nesilankantys. „Lietuvoje yra keturios veikiančios mečetės – Nemėžyje, Keturiasdešimt Totorių kaime, Kaune ir Raižiuose (Alytaus rajone). Būtent ten yra ir daugiausiai bendruomenės narių, ten aš užaugau. Tačiau į mečetes nevaikštome – gerokai dažniau užsukame į krikščionių bažnyčią“, – dėstė Motiejus.
Jam antrino ir žmona Živilė. „Kartu esame šešerius metus, bet aš pati nė karto nebuvau mečetėje. Puoselėjame lietuviškas tradicijas, pagal kurias auklėjame sūnų“, – aiškino moteris.
Ji prisiminė draugystės pradžią su savo vyru. „Susitikome viename renginyje. Nepastebėjau egzotiškų jo bruožų, tačiau kai vėliau pasišnekėjome ir jis pasakė esantis Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininko pavaduotojas, supratau, kad gali būti kitatautis. Tačiau tai nei manęs, nei mano šeimos visiškai negąsdino.
Man jau buvo beveik 30, todėl buvau mačiusi gyvenimo – man buvo svarbu, kad su žmogumi būtų įdomu bendrauti. O Motiejus – labai įdomus. Mane žavėjo rūpestingumu, todėl nesijaudinau dėl to, kad jis nėra lietuvis. Mudu tuokėmės tik civilinės metrikacijos biure. Dabar planuojame priimti santuokos sakramentą kartu su vaiko krikštu. Motiejus už mane gerokai vyresnis, tačiau niekada nesusimąsčiau apie amžiaus skirtumą. Nuo skyrybų nėra apsaugotos nei šeimos, kuriose partneriai – bendraamžiai, nei tos, kuriose didesnis amžiaus skirtumas“, – dėstė moteris.
Tikėjime nėra fanatizmo
Pora prisipažino turėjusi minčių apie tai, kad reikėtų vaiką krikštyti mečetėje, tačiau persigalvojo. „Vyras tikrai norėtų. Ne kartą yra sakęs, kad būtų malonu, jog sūnus išpažintų jo tikėjimą, tačiau man tai nebūtų priimtina. Gyvename visuomenėje, kuri bijo nežinomybės, sunkiai priima naujoves, o ką jau kalbėti apie tolerancijos trūkumą. O juk vaiko laukia ir darželis, ir mokykla“, – aiškino Živilė.
Ji teigė abejojanti, ar tekėtų už tikro musulmono, gyvenančio toli nuo Lietuvos. „Lietuvos totorių tikėjime nėra fanatizmo. Juk mano vyras nesimeldžia penkis kartus per dieną, jam labiau artimos lietuviškos tradicijos ir krikščioniškos šventės, kurias mes minime šeimoje.
Motiejus ir Živilė sakė, kad krikščionys ir Lietuvos totoriai puikiai sugyvena ir nėra jokios priešpriešos. „Pamenu Vytauto didžiojo paminklo statymą. Tik dėl mano pastangų jis buvo pastatytas. Esu Vytauto Didžiojo paminklo pastatymo fondo pirmininkas. Tada suorganizavome, kad pamaldos vyktų ir krikščionims, ir musulmonams vienu metu. Džiugu, kad gali sugyventi ir sugyvena dvi konfesijos. Bet kitaip ir būti negali – juk islamas ir krikščionybė skelbia tas pačias tiesas. Galiu pasigirti, kad esu gavęs apdovanojimą Popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo medaliu, kurį man įteikė pats Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius“, – džiaugėsi pašnekovas.
M.Jakubausko pirmoji santuoka buvo su totorių kilmės moterimi. „Mano galva, žmonos gerumas nuo tautybės nepriklauso. Lyginti moterų ir santuokų negalima, bet šiandien esu vedęs lietuvę, o tai jau daug pasako, tiesa?“, – paslaptingai šyptelėjo vyras.
