Kaip galėjo nutikti taip, kad atrodęs jaukus ir idiliškas šeimos gyvenimas virs košmaru, iš kurio vaduotis belieka pagalbos šauksmais? Ir kaip gyventi mamai su vaiku, kai jau dvi savaites piniginėje – vos du vargani eurai?
Palaidojo visus artimuosius
I.Žinienė stengiasi savo vaikui skirti visą įmanomą dėmesį, tačiau pati iš savo mamos jo niekada nesulaukė. „Kai man buvo pusantrų metų, mama atidavė mane į vaikų namus, o pati išvažiavo ieškoti laimės su kitu vyru. Bet jau kitą dieną mano tėvo tėvai mane pasiėmė auginti į savo namus. Kadaise ieškojau mamos per vieną televizijos laidą, tačiau pasigailėjau – aš jai nebuvau reikalinga. Ji turėjo penkis vyrus ir nuo kiekvieno susilaukė po vaiką, tačiau jų neprižiūri. Dabar augina vienos iš savo dukterų vaikus, savo anūkus. Kiti jai nė kiek nerūpi“, – pasakojo moteris.
Ilona tikino, kad ją užauginę seneliai jai atstojo tėvus nuo pat mažens. „Kadangi mano tėvas irgi turėjo penkias žmonas, aš jam buvau visiškai nereikalinga. Augino mane seneliai, tačiau 2007 metais, eidama 80 metus, nuo kraujo vėžio mirė mane užauginusi močiutė. Po metų nuo močiutės mirties mums su vyru gimė sūnelis, tačiau dar po metų mirė ir mano vyras“, – ašarų netramdė 39-erių moteris.
Tada ir prasidėjo baisiausias Ilonos gyvenimo košmaras. „Mano vyrui, kaip ir jo mamai, buvo diagnozuotas kraujo vėžys. Jis sirgo metus, aš jį visą laiką slaugiau. Sūneliui buvo vos metukai, kai mus ištiko ši baisi nelaimė. Dar po metų paralyžiavo senelį, kuris mane augino. Jis buvo aklas, o po ištikusio insulto nebevaldė nei rankų, nei kojų. Kiekvieną dieną jį reikėjo maitinti, keisti sauskelnes, vartyti. Nupirkau ir specialų čiužinį nuo pragulų, ir vaistus kasdien reikėdavo pirkti. Buvo baisu – viename kambaryje manęs laukė mažas sūnelis, o kitame – paralyžiuotas aklas senelis“, – prisiminė pašnekovė.
Kai po pusantrų metų slaugos mirė senelis, Ilona pati jį palaidojo, pastatė paminklą ir vyrui, ir seneliui. Tačiau lyg to būtų maža, po kelių mėnesių atsirado biologinis Ilonos tėvas, kuriam dukters niekada nereikėjo. „Jis labai daug gėrė. Nepaisant to, dar sugebėjo mane apvogti. Turėjome tokį sklypelį Sudervėje, o jame – dar senelio rankomis sukonstruotą nediduką įrankių sandėlį. Tai jis sugebėjo iš jo pavogti dujų balioną ir kelis įrankius. Jis net savo asmens dokumentą buvo užstatęs, kad gautų išgerti. Tačiau prasidėjus abstinencijai, pasikorė. Visos kitos jo žmonos atsisakė jį laidoti, todėl viską reikėjo daryti man – palaidojau jį greta tėvo bendrame kape, kad nieko nekainuotų“, – sakė moteris.
Situaciją pagerintų darbas
Po dar vienų laidotuvių Ilona tikėjosi, kad gyvenimas prašviesės. „Gavau darbą viename prekybos centre administratore ir jau planavau dirbti, bet susilaužiau koją. Tada mano sūneliui buvo penkeri. Pamačiau, kad balkone vapsvos susisuko lizdą. Aš jas ėmiau vaikyti, o jos staiga mane užpuolė. Uždarinėjau balkono duris ir jomis prisispaudžiau koją. Lūžis buvo baisus – dabar kojoje įstatyta plokštelė ir devyni varžtai. Medikai sakė, kad juos galima išimti, tačiau operacija mokama, o aš neturiu pinigų. Po šio lūžio devynis mėnesius praleidau neįgaliojo vežimėlyje. Negalėjau vaiko į darželį nei vesti, nei parvesti. Vaistus atveždavo socialinė darbuotoja. Buvo baisūs metai, turėjau iš naujo mokytis vaikščioti. Pietus ruošdavau sėdėdama vežimėlyje“, – sakė ji.
Moteris paaiškino ir savo stamboką sudėjimą. „Tai – dėl hormonų pusiausvyros. Ji buvo sutrikusi, sulėtėjo medžiagų apykaita, todėl metus vartojau hormoninius preparatus ir priaugau 35 kilogramus. Gydytoja sakė, kad svoris turėtų nukristi savaime. Visos ligos dėl nervų“, – teigė Ilona.
Dabartinės vienišos mamos pajamos – itin mažos. „Gauname vaiko našlaičio pensiją 96 eurus ir 97 eurus – socialinę pašalpą. Kai vaikas nelankė mokyklos, nebuvo taip sunku, tačiau kai dabar reikia nuolat pirkti mokyklines priemones, uniformą, pratybų sąsiuvinius, situacija tik blogėja. Vaikas dar dabar neturi penalo ir uniformos, kuri kainuoja 130 eurų. Man net nepatogu prieš tėvų komitetą, nes niekada negaliu įnešti reikiamos sumos į fondą“, – guodėsi moteris.
Ilona sakė, kad jos sūnelis paaugo septynis centimetrus, todėl visos kelnės ir megztiniai jam per trumpi. „Drabužių rankoves pati ilginu, taisau. Kartą atėjusi kaimynė gyrė, kad gražiai gyvename – na, kurgi gražiai – viską, ką turime, užgyvenome dar kartu su vyru. O tie laikai tikrai buvo geri. Štai plokščiaekranį televizorių įsigijome dar tada, kai niekas tokio neturėjo. Tik dabar jis neveikia, nes šiame kambaryje esame atjungę kabelinę“, – apie permainas pasakojo ji. Pašnekovė tikino, kad beviltišką padėtį gali išspręsti tik darbas. „Dirbti visu etatu negaliu dėl vaiko. Kartą buvau mažylį palikusi prailgintoje grupėje, tačiau kurį laiką manęs nesulaukęs jis ėmė verkti, puolė į isteriją. Gydytoja diagnozavo psoriazę ir pasakė, kad jokiu būdu negalima traumuoti vaiko. Jis yra labai jautrus, jaudinasi dėl manęs ir bijo, kad kas nors man nenutiktų. Todėl dirbti galėčiau nuo ryto iki pietų. Tinka bet koks darbas parduotuvėse salės darbuotoja ar kasininke. Galiu dirbti kompiuteriu. Darbo birža man siūlė konditerės kursus, tačiau jie trunka kasdien po 7-8 valandas, o tiek laiko neturiu kam palikti mažylio“ – situaciją aiškino Ilona.
Sūneliui reikia drabužių
Jei neturėtų sūnaus, moteris neturėtų dėl ko gyventi. „Mums labai sunku. Aš net kartais bijau išeiti į lauką, nes baiminuosi žmonių. Mano nervinė sistema nusilpusi. Dabar mūsų šaldytuvas visiškai tuščias, bet aš mėgstu gaminti, todėl vis ką nors sugalvoju – pakepu batono sūneliui, ir jis skaniai valgo. Tačiau sudėtinga mums yra kiekvieną dieną – ateina sąskaitos už butą, reikia prisidėti ir prie namo, ir prie stogo renovacijos. O šio buto net parduoti negaliu, nes man priklauso tik mažoji dalis. Didžiausia dalis – sūneliui, todėl iki jo pilnametystės nieko negalime su butu padaryti. Nuomininkų irgi bijočiau – pažiūrėkit, kokiais pavojingais laikais gyvenam, tikrai nenorėčiau įsileisti svetimo žmogaus“, – guodėsi I.Žinienė.
Jei geraširdžiai žmonės atsilieptų, moteris prašytų drabužėlių vaikui. „Modesto ūgis – 135 centimetrai, jis avi 32-33 dydžio batus. Žieminių kol kas visai neturi. Reikėtų ir pirštinių, ir kepurės. Apatiniai drabužėliai taip pat greitai susidėvi. Trūksta knygelių, kad galėtų mokytis skaityti, skaičiuoti. Kadangi jo smulkioji motorika šiek tiek sutrikusi, jam padėtų ir lavinamieji konstruktoriai. Man pačiai nieko nereikia, svarbiausia, kad vaikui visko užtektų. Pasakysiu atvirai – apgailėtina situacija valstybėje – šeimos, kurios įtrauktos į rizikos grupę ir yra asocialios, kas kelis mėnesius gauna po 200 eurų išmokas, o mes negauname nieko, tik kompensaciją už šildymą“, – aiškino vilnietė.
Artėja šv. Kalėdos – stebuklų metas. Kokių gi stebuklų tikisi vieniša mama? Tačiau išgirdusi šį klausimą, Ilona ėmė verkti. „Aš netikiu stebuklais. Antrą savaitę sėdim su dviem eurais piniginėje. Nelepinu vaiko nei šokoladu, nei saldumynais. Jis protingas – supranta situaciją ir jau nieko manęs nebeprašo“, – braukdama ašaras kalbėjo pagalbos laukianti moteris.
Padėti sunkiai besiverčiančiai vienišai mamai galite aukodami norimą pinigų sumą į jos banko sąskaitą: Ilona Žinienė, LT677300010016449953, AB SWEDBANK.
Jeigu galite Ilonai pasiūlyti darbą – kreipkitės į redakciją el. paštu gyvbudas@lrytas.lt
