Baletas – tai stebuklinga pasaka, – pokalbio metu nesyk ištars pašnekovė. O kaipgi jos asmeninis gyvenimas, santykiai su mylimuoju ir romus būsimojo meilės vaisiaus laukimas? Atlapaširdė Simona kviečia susipažinti su jos gyvenimo pasaka.
ŠOKIS
– Esate minėjusi, kad baletą pasirinkote, nes norėjote išpildyti mamos svajonę. Ar tapusi profesionale jaučiate, kad einate savo keliu?
– Mamos svajonės jau seniai nebepildau, jos svajonė tapo manąja. Mokytis šokti pradėjau seniai, būdama ketverių, vėliau lankiau gimnastiką, o profesionaliai į baleto meną ėmiau gilintis nuo 11 metų, patekusi į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją. Svajojau tapti tobula šokėja, deja, šis noras nėra iki galo pasiektas – nesu baleto etalonas. Veikiau pavadinčiau save šokėja, siekiančia laisvės pirmiausia savęs pripažinime – mėginu priimti save tokią, kokia esu, nes nesu tobula.
– Gyvenimo kelio kontūrus braižyti pradėjote sulaukusi vos 4 metų, nuo tada nuolatiniais palydovais tapo varginančios treniruotės, griežta disciplina, laisvalaikio apribojimai. Sakykite, ar tuomet tai mažai, vietoje nenustygstančiai mergaičiukei nebūdavo sunku?
– Džiaugiuosi, kad gyvenau laikydamasi griežtos disciplinos, man visiškai netrūko vaikystės. Baleto mokykla su pūstomis suknelėmis, magiškais personažais – visa tai būdavo tarsi nesibaigiantis žaidimas, kasdienė pasaka.
Manau, kad baleto mokyklos disciplina be galo naudinga augančiam vaikui, ypač žengiančiam į paauglystę, nes nelieka laiko užsiimti nereikšmingais dalykais ar neva savęs ieškojimais. Esi konkrečiam kely, mokaisi koncentruotis ir ryžtingai ugdaisi valią.
– Balerinas įprasta įsivaizduoti itin lieknas, plastiškas, nuolat ribojančias mitybą, labai saugančias kūną nuo traumų, tarsi porcelianines. Mitas tai ar tiesa?
– Jūsų minėti epitetai – veikiau tik sukurtas įvaizdis. Manau, tai individualu: kai kurioms šokėjoms būtina labai prisižiūrėti ir nevalgyti, kad išsaugotų patrauklias formas, taip reikalingas scenai. Žinau, kad yra balerinų, kurios sunkiai dirba, jog būtų lieknos, net aukoja savo sveikatą.
Mano patirtis nėra tokia drastiška. Labai padėjo tėvų buvimas šalia, jie nuolat ragino nepasiduoti, nes kildavo įvairiausių minčių. Prisimenu, vienu metu net buvo atsiradusi didžiulė neapykanta savo kūnui, kuris bręstant kardinaliai keitėsi, o aš negalėjau to priimti, nes kaskart matuojama mokykloje mačiau vis didėjančius centimetrus. Būdavo momentų, kai atrodė, tuoj viską mesiu, jau nieko nebenoriu, bet mamos buvimas šalia, išklausymas, palaikymas, didžiulis jos rūpestis sveiku maistu man padėjo iš tos būsenos išeiti.
– Ar daug teko dėl šios profesijos atsisakyti?
– Daugiau gauti nei atsisakyti. O kad prarasta kažkiek savaitgalių, valandų vaikščiojant parke ar būnant su draugais – to didžiuliu nuostoliu nepavadinčiau. Laikas, kai salėje vyksta kūrybinis procesas – didis stebuklas su begale atradimų. Žinoma, fiziškai ši profesija nėra lengva, bet dvasiniam lygmeny ji kupina atradimų, labai praturtinančių asmenybę. Tai kelias be ribų, čia visad įmanoma augti, tobulėti, dar geriau save pažinti.
– Mokslininkai teigia, kad klasikos genijaus W. A. Mozarto muzika turi stulbinantį gydomąjį poveikį. Jūsų profesija dėkinga tuo, kad gyvenate nuolatinėje klasikinės muzikos apsuptyje. Klasika gydo?
– Žinoma! Pamenu, vestuvių rytą klausiausi trankios operos ir jaučiau, kaip pradedu dar labiau jaudintis. Tada pakeičiau muziką – suskambus M. K. Čiurlionio akordams iškart nurimau. Muzika neabejotinai turi gydomąjį poveikį.
– Jei galėtumėt sukurti kokį naują išradimą ir užpatentuoti jį, kas tai būtų?
– Norėčiau išrasti aparatą, kuris ištampytų kūną, kad šokėjoms nereiktų kasryt lankstytis ir tampytis. Tempimo jausmo taip nesinori patirti!
– Įprastai baleto šokėjų karjera netrunka ilgai, daugiausia iki 38-40 metų. O kiek Jūs planuojate šokti?
– Esu laisvai samdoma šokėja, o šokiui amžiaus cenzo nėra, tad užsiimti šia veikla planuoju tol, kol mano širdis geis! Nebūtinai scenoje, žiūrovams, juk galima šokti ir sau! Mano favoritė – a. a. Pina Bausch. Jos teatras išskirtinis tuo, kad ten šoka vyresnio amžiaus šokėjai, iš esmės gilinimasi į asmenybę ir atskleidžiamas individualus kalbėjimas judesiu. Mane žavi toks intymus darbas su šokėju.
– Kaip balerinos keičia pasaulį?
– Jos visada nuneša į pasaką, į tai, kas atrodo neįmanoma. Jos keičia pasaulį trapumu, nuoširdumu, nepaprastumu. Kai žiūrėdama baletą gali regėti ne tik puikiai techniškai atliekamą šokį, bet ir pajusti vidinę šokėjo aistrą, meilę – gali apsiverkti!
MEILĖ
– Ar papasakotumėte savo meilės istoriją? Gal ji verta kino juostos? Kaip Jūs suprantate meilę?
– Manau, kiekvienos poros meilės istorija galėtų būti verta kino juostos! Pradėjusi rusenti meilės ugnis, pilve skrajojantys drugeliai, akyse sužibusios kibirkštėlės – visa tai nepakartojamai gražu! Mūsų su Valdu istorija – paprastai nepaprasta. Ji atvedė mus į santuoką, kurioje esame dar saugesni ir dar stipriau mylintys vienas kitą.
Kai svaigina pats įsimylėjimo jausmas, dažniausiai esti pirmosios meilės patirtis... Juk tuomet viskas taip nauja ir saldu, taip lengva ir kartu dramatiška, viskas aplinkui tampa pilkšva, tik tas žmogus pasaka žėri! Mes jį idealizuojame nelabai gilindamiesi į jo pradą, esmę, mintis. Mes apsalę nuo paties pirmųjų patirčių sužadinto jausmo.
Vėliau ateina branda, praturtinta išmintimi. Tada pradedi matyti žmones kitaip ir, sutikusi išrinktąjį, nebekrenti į rožinių spalvų pasaulį, o tampi stebėtoja, klausai, dediesi į skrynelę to žmogaus kitoniškumą, pliusus, minusus ir supranti, kad su juo gali augti, nori jam save dovanoti, daryti viską jam ir dėl jo. Be draskymosi, be dramų, kurios taip sekina.
Mes su Valdu pajutome abipusį, stiprų norą eiti drauge gyvenimo keliu ir dalintis viskuo, ką turime. Tai yra ta meilė, apglėbusi mus ne dėl paties jausmo, o dėl vienas kito.
– Prieš keletą metų jungtuvėms pasirinkote tolimą, saulėtą salą – Korsiką. Kodėl ne gimtinę?
– Kai pirmą kartą nusileidau Korsikos saloje su šeima ir tuomet dar tik būsimu vyru, išlipus pasakiau: „Jeigu kada tuoksiuosi – tai tik čia!“ Žodžiai tapo realybe. Toje saloje su vyru jaučiamės pakylėti gamtos grožio. Nepaprasta, magiška vieta. Ten jaučiuosi pilna. Didžiąją dieną organizavome trumpai, prieš vestuves į Korsiką nuvykę buvome tik kartą, bet viskas pavyko sklandžiai.
– Ar vestuvių diena buvo tokia, apie kokią svajojote vaikystėje?
– Tai net pranoko mano svajones! Buvo tikra pasaka: prieš vestuves gyvenau vynuogynuose aukštai kalnuose, aplink augo rozmarinai, spengė tyla, tik kartais sukūkaudavo pelėdos. Laukimas buvo kupinas susikaupimo, ruošimosi sakramentui. Jungtuvių vieta – XIV a. bažnyčia – stovėjo ant didelio kalno. Atvykau ten su tėvais. Pamenu kerintį vėjo kvapą, pačius artimiausius žmones, nuostabų kunigą – visą ceremoniją ištisai juokėmės! Vėliau, mėnulio pilnačiai patekėjus, suskambo vietinių muzikantų atliekama polifoninė korsikietiška muzika, keliavome vakarieniauti į vynuogynus. Oras puikus – 28 laipsniai vakare, spalio mėnesį. Buvo magiška! Visi jautėmės laimingi.
– 50 ir daugiau metų santuokoje išgyvenusios poros tikina, kad svarbiausia gyvenant kartu – pagarba vienas kitam. Kas yra Jūsų bendravimo pamatas ir kaip puoselėjate santykius su savo išrinktuoju?
– Iš tiesų, pagarba yra vienas svarbiausių ingredientų kuriant gražius tarpusavio santykius. Ir ne tik santuokos, bet ir visus kitus. Neseniai iš vienos nuostabios, labai inteligentiškos ir turtingos poros, kuri santuokoje gyvena jau 50 metų, išgirdome tokią frazę: „Labai svarbu išsaugoti savo identitetą ir vienas kitam suteikti erdvės. Plius humoras – tikras santykių afrodiziakas!“ Pamatę ir pažinę tokias poras, mes su Valdu jaučiamės pakylėti – būtent taip ir mes norime kurti tarpusavio santykius!
– Ar tikite įvairiomis skelbiamomis šeimos krizėmis (ištinkančiomis po 3, 7 bendro gyvenimo metų ir kitomis)? O gal esate ir pati patyrusi?
– Be skaudžių patirčių mes neaugtume. Juk ištuštėjame tam, kad ir vėl prisipildytume. Jei krizės praeina be užgaulionių, žeminimo ir smurto – viskas gerai. Jos mums reikalingos kaip augalui trąšos, saulė ir lietus. Esu jų patyrusi ir neabejoju, jog dar patirsiu, bet visai nebijau, nes žinau, kad vykstant joms vis tiek esu mylima ir mylinti.
– Ar palygintumėte, kaip pasikeičia moters ir vyro būsena prieš ir po santuokos?
– Moterys ir vyrai labai skirtingi, tačiau nemanau, kad tai radikalūs pasikeitimai. Tarp mudviejų su Valdu visa, kas buvo iki santuokos sakramento – saugumo jausmas, pasitikėjimas, žaismingumas – tik dar labiau sustiprėjo.
– Ko išmokote ir tebesimokote iš savo sutuoktinio?
– Žingeidumo, veržlumo gyventi, nuoseklumo, proto aiškumo ir planavimo.
ATŽALOS
– Kokia jums būtų didžiausia gyvenimo dovana?
– Mano artimųjų laimė. Kad jie būtų sveiki, atradę save. Ir, žinoma, besibeldžiantis kūdikis – tai didžiausia laimė.
– Siekdamos karjeros, balerinos neretai atsisako motinystės duotybės. Nejau tikrai motinystė trukdo šokėjos karjerai?
– Laukiant motinystei tinkamo laiko, jis gali ir nebeateiti, juk krūvis daro savo. Karjera gali palaukti, o kūdikis – stebuklas, jis negali laukti. Vaikystėje svajojau turėti 3 vaikus, bus kaip dievas duos, viskas jo valioje. Šeima mano prioritetų sąraše užima pirmą vietą – nieko kito tokio tikro gyvenime mes neturime.
– Kokį pirmą ir patį svarbiausią patarimą duosite savo atžalai?
– Apie tai daug mąstau. Aš ne sakysiu, o rodysiu savo pavyzdžiu: santykiais su vyru, požiūriu į aplinką. Tai bus nebylus patarimas. Jei pati būsiu sklidina meilės, dėkingumo dabarčiai – tai bus vienas gražiausių ir geriausių pavyzdžių.
GYVENIMAS
– Užbaikite sakinį: kai buvau maža, maniau, kad...
– ...gyvenimas – tai mano su broliu žaidimų kambarys ir šiluma bei meilė, kurią dovanojo tėvai ir artimieji. O jis yra visoks: baltas ir juodas, tačiau būtent tuo be galo gražus bei turtingas!
– Kaip žvelgiate į gyvenimą: kaip į kovą, žaidimą, mokyklą, ar...?
– Tai kelionė ir unikalios patirtys. Mane visada žavi žmonės, kupini jėgų gyventi, žingeidūs, gebantys išsaugoti savy nenustygstantį vaiką. Gyvenimas – tai dovana ir didžioji mokykla.
– Ar teko kada patirti geros mergaitės sindromą?
– Pamenu, vaikystėje vis klausdavau: „Mama, ar aš gera, ar graži?“ Visada norėjau būti gera. Dabar, kai esu suaugusi, norėčiau būti atviresnė sau, ir stabtelėjusi vis paklausiu savęs: ar tikrai galvoju taip, kaip pasakiau? Neduok dieve, jei priversiu nepatogiai jaustis kitą žmogų. Pradėjau giliau save analizuoti ir stengtis įsiklausyti į savo vidinį balsą.
– O kaip tvarkotės su emociniais krūviais?
– Išsikalbėdama su Valdu, išsiliedama, randu susitaikymą su tuo, kas yra. Jis tarsi vanduo, kuris mane nuplauna. Be to, praktikuoju jogą – asanos kaipmat nuramina protą. Svarbiausi mano dvasiniai vitaminai – malda ir gamta.
– Ar turite harmoningo gyvenimo kriterijus? Gal tokiame jau gyvenate?
– Visada to siekiu. Harmonija – tai balanso ieškojimas. Esu be galo emocionali, todėl sielos ir minčių harmonija – mano tikslas. To siekiu įvairiais būdais: būnu gamtoje, pasineriu į muziką, šoku, bendrauju su artimaisiais. Bet žengi žingsnį – ir jos vėl nėra! Čia dera prisiminti, kaip svarbu puoselėti ryšį su aukščiausiuoju. Materialūs dalykai, buitis mus vis nubloškia nuo to jausmo. Aš jį kaskart turiu surasti iš naujo.
– Kaip vaduotis iš slogios nuotaikos?
– Melancholija mane myli, aš ją – taip pat. Kartais joje slypi daug kūrybinės potencijos. Bet kai slogi nuotaika užsitęsia pernelyg ilgai, ji tampa priešu, neleidžiančiu džiaugtis gyvenimu.
Tik dabartis mane gydo, tik gyvendama šia akimirka aš galiu žengti į priekį. Visiems patariu kasvakar užrašyti bent po 50 dėkingumų. Tuomet pamatai, kiek daug mums atneša kiekviena diena – tereikia sustoti ir tą pastebėti.
– Jūsų moto?
– Tik dabartis gydo, tik ji yra tikra. Gyventi šia akimirka – didžioji užduotis. Ir, kad ir kaip kartais bebūtų sunku, priimti save – juk kiekvienas esame unikalus.
KELIONĖS
– Šokėjos profesija suteikia galimybę nuolat keliauti. Gastroliavote Prancūzijoje, Šveicarijoje, kitose šalyse – ar kurią iš tų valstybių dar galėtumėte pavadinti savo namais? Ir kas Jums yra namai?
– Šveicarijoje gyvenau 2,5 metų, ten jaučiausi tarsi namuose. Aš visur greitai adaptuojuosi, prisijaukinu vietą, kurioje atsirandu. O namai ten, kur yra artimas žmogus – mano vyras. Kur jis bebūtų, kad ir negyvenamoj saloj, man visur namai, svarbu tik, kad jis būtų šalia.
– Tobuliausia gyvenimo kelionė? Ar tokią jau turėjote?
– Esu mėgėja keliauti. Magiška kelionė buvo į Kubą, tik su kuprinėmis ant pečių ir nakvojant pas vietinius. Svajojame aplankyti Peru, Ekvadorą, nuvykti į Islandiją, pamatyti švarią gamtą, kalnus, banginius. Visur, kur benukeliautume stengiamės aplankyti teatrus, net Kuboje pirmiausia skubėjome pamatyti „Spragtuką“.
– Penkių žvaigždučių viešbutis kelionėje nebūtinas?
– Ne, gali būti ir palapinė su kuprinėmis, tai – tikros patirtys. Nors penkių žvaigždučių viešbutis kur nors Paryžiuje, nuskridus romantiškai pažiūrėti spektaklio – irgi smagu. Visos kelionės daug padovanoja. Kitų kultūrų pažinimas – vienas svarbiausių asmenybės augimo būdų.
– Legendinė balerina Maja Pliseckaja teigė, kad norėtų gyventi XXIV-ame amžiuje. O Jūs ar keliautumėte laiku?
– Šiuo metu man gerai gyventi dabartyje, bet anksčiau norėjau gyventi XIX-ame amžiuje. Ta elegancija, moteriškumas, paslaptis, pudros kvapas, karietos, šilko šiugždesys, pūstų suknelių nepatogumas – viskas mane taip žavėjo!
ATEITIS
– Kaip įsivaizduojate save senatvėje?
– Tarp daugybės knygų, gyvenančią prie jūros ir daug keliaujančią. Ir tikrai žinau, kad šoksiu iki galo ir nesvarbu kam – savo vyrui, sienoms ar knygoms – bet šoksiu!
– Jei reikėtų aprašyti tipišką šiandienos žmogų ir šiandienos gyvenimą, informaciją įdėti į kapsulę bei užkasti į žemę ateities kartoms, tarkim 3015-ųjų m. gyventojams, kaip viską charakterizuotumėte?
– Liūdna perspektyva... Šiandienos žmogus yra pasinėręs į keistą greitį, jis nuolat skuba, lekia ir nebemoka tiesiog būti čia ir dabar, gyventi be telefono, be facebook‘o. Skaudu tai matyti. Tipiškas gyventojas – vegetuojantis, pamynęs savo tikrąją esatį, nes ji jau nebežinia kur. Tai veda į visišką miegą... Tad linkiu visiems daugiau sąmoningumo!
