– Papasakokite savo meilės istoriją. Kada ir kaip susipažinote?
Karolina: Tai įvyko beveik prieš trejus metus. Tai nebuvo meilės istorija, nes pradėjome bendrauti norėdami pagilinti kalbų žinias. Sadakas norėjo patobulinti anglų kalbą, o aš studijavau turkų. Pradėjome bendrauti, susirašinėti ir tokiu būdu tobulinti kalbas.
Sadakas: Iš pradžių aš nežinojau, kad ji yra iš Lietuvos, nes nuotraukose buvo su skara. Ji jau kartą viešėjo Turkijoje pagal studentų mainų programą „Erasmus“.
Mudu sėkmingai susirašinėjome, toliau studijavau anglų kalbą, dariau namų darbus, o ji taisydavo mano kalbą.
Maniau, kad ji yra iš Turkijos ir tikėjau, kad jos anglų kalba yra geresnė negu mano. Tačiau po kai kurio laiko ji man pasakė, kad nėra iš Turkijos ir atsiuntė nuotrauką be skaros. Kai ji pasakė esanti iš Lietuvos, man nebuvo jokio skirtumo. Toliau bendravome, mokėmės gramatikos, tačiau po šiek tiek laiko mūsų santykiai pradėjo bręsti – pradėjome ne tik mokytis anglų kalbos, bet ir ėmėme kalbėtis apie kultūros, religijos ir tradicijų skirtumus.
Karolina: Ir vieną dieną... Jis man parašė „Mano draugai sako, kad aš būčiau labai geras vyras“, o aš jam juokdamasi atsakiau: „Gal aš galiu būti tavo žmona“. Jis sakė: „Palauk palauk, mes turime pagalvoti...“, o aš jam parašiau: „Ne, mes neturime galvoti, mes turime pajusti“. Galiausiai mes nusprendėme jausti ir galvoti apie jausmus, kuriuos sukeliame vienas kitam.
- Įdomu bendrauti su kitataučiu, kilusiu iš tolimojo Alžyro? Ar nebuvo baisu?
Karolina: Mano vyras labai įdomi asmenybė. Mes turėjome ir tebeturime daugybę temų, apie ką kalbėti. Su juo lengva ir malonu bendrauti.
– O kaip religijos skirtumai?
Karolina: Kol nestudijavau turkų kalbos pagal studentų mainų programą „Erasmus“, tuo nesidomėjau, tačiau kai pradėjau bendrauti su Sadaku, ėmiau jo klausinėti įvairių dalykų, kurie man buvo įdomūs ir aktualūs.
Sadakas: Jos klausimai buvo labai gilūs ir sudėtingi. Aš pasakiau, kad man gali užduoti bet kokius klausimus, o aš atsakysiu į visus, jei tik žinosiu atsakymus. O jei kažko nežinosiu, nurodysiu šaltinius, kur galima ieškoti patikimų atsakymų. Islamas Karolinai sudėtinga religija. Žinant tik bazinę informaciją, galima susidaryti labai klaidingą įspūdį.
Karolina: Įdomu tai, kad jis man atsakė į visus mano klausimus ir išsklaidė abejones. Po pusės metų mes nusprendėme, kad aš atvyksiu į Alžyrą.
– Kodėl vykote jūs, Karolina, o ne Sadakas į Lietuvą?
Sadakas: Man gauti vizą ir susitvarkyti dokumentus, susijusius su atvykimu į Lietuvą, buvo gerokai sudėtingiau ir painiau negu jai. Todėl kai viskas buvo parengta ir paruošti dokumentai, Karolina savaitei atvyko pas mane. Tiesa, kaip tik tada artėjo Ramadanas, ir aš jai pasiūliau geriau atvykti po jo, kad nekiltų kažkokių nesusipratimų ir ji blogai nesijustų.
Karolina: Kol ruošiausi vizitui, stengiausi kuo daugiau sužinoti apie Alžyrą ir tradicijas bei Islamą. Mums rūpėjo, ar galėsime susituokti ir kokiomis tradicijomis tai vyks.
– Ar religijos klausimas jūsų santykiuose buvo svarbiausias?
Sadakas: Mes turėjome rasti sprendimą, kaip būti kartu, nors buvome skirtingų religijų atstovai. Turėjome rasti vieną kelią, tačiau tuo pačiu stengėmės išvengti konfliktų su savimi ir su aplinka. Taigi nusprendėme, kad žmonai Islamas – geresnis pasirinkimas.
Mūsų krašto religija ir tradicijos kitokios nei lietuvių, tačiau kai mano žmona priėmė Islamo tikėjimą, daugybė problemų išsisprendė. Mes žinome, kad Islamas mums yra tinkamas. Kai kartais nerandame atsakymų į iškilusius klausimus, pamąstome, ką gi skelbia Islamas, ir tada viskas išsisprendžia. Pavyzdžiui, būdavo taip: „Mano kultūroje įprasta taip“, o ji sakydavo: „Ne, darykime pagal mano kultūrą“. Tada nurimę pagalvojam, kaip siūlo veikti Islamas ir, svarbiausia, suprantame, kad nėra nei mano, nei jos religijos – yra bendras kelias. Mes darome taip, kaip siūlo Islamas, kliaujamės juo.
– Karolina, kaip reagavo jūsų tėvai, kai pasakėte, kad išvykstate į Alžyrą?
Karolina: Jūs galite įsivaizduoti... Tėvams buvo labai sunku suprasti ir išleisti dukrą kažkur į tolimą ir nepažintą Afriką. Juk ten visai kitokia kultūra, religija. Mano tėvams būtų buvę gerokai lengviau, jei Sadakas būtų atvažiavęs pas mus – tada jie pamatytų jį, susipažintų ir žinotų, su kuo aš būnu.
Sadakas: Šis susitikimas buvo labai svarbus, nes mes pagaliau pamatėme vienas kitą. Po susitikimo, kuris truko savaitę, mes nusprendėme, kad galime būti kartu ir galime tuoktis. Tada ėmėme galvoti, kaip viskas vyks. Mano šalyje sudėtinga tvarkyti dokumentus, todėl Karolinai reikėjo dar vieno vizito į mano kraštą.
Karolina: Įdomu tai, kad aš turėjau jo šalyje gauti leidimą tekėti už jo. Taigi, kai nuvykau kitą kartą, gavome leidimą.
Sadakas: Tas vizitas buvo trumpas, mes sutvarkėme dokumentus ir tada ėmėme ruoštis civilinei santuokai. Birželio mėnesį įvyko mūsų vestuvės. Karolina norėjo, kad atvyktų ir jos draugai, todėl atvyko kartu su jais. Mes sudarėme civilinę santuoką. Nuo to laiko Karolina pasiliko Alžyre.
Karolina: Prieš išvykstant iš Lietuvos į Alžyrą, su savo tėvais planavau, kada jie galės atvykti pas mane. Ir gana greitai mums pavyko suplanuoti mano šeimos vizitą į Alžyrą.
Sadakas: Karolina atvyko birželio mėnesį, o jos tėvai, suplanavus vizitą ir sutvarkius dokumentus, atvyko jau spalio mėnesį. Atvykusiems tėvams turėjome gerų žinių – mano žmona ėmė lauktis.
- Apsidžiaugėte?
Karolina: Alžyre įvyko stebuklas. Pirmoje santuokoje, kuri truko šešerius metus, man nepavyko susilaukti vaikelio ir aš jau buvau praradusi viltį, tačiau įvyko stebuklas, kuris mums padovanojo sūnelį. Jam šiuo metu penki mėnesiai.
Sadakas: Rugsėjo mėnesį mes sužinojome, kad ji laukiasi, todėl tėvų vizitas buvo dar svarbesnis ir laukiamesnis. Tačiau po tėvų vizito mes nusprendėme išvykti iš Alžyro ir apsigyventi Lietuvoje.
- Kodėl?
Karolina: Pagrindinė priežastis, kodėl čia atvykome, buvo nėštumas. Aš norėjau vaikelio susilaukti savo šalyje, kad galėčiau susikalbėti su gydytojais, suprasti jų rekomendacijas ir sėkmingai jį išnešioti. Man labai svarbus mano saugumas.
Sadakas: Karolinos nėštumas buvo pagrindinė priežastis, kodėl mes atvykome čia, tačiau ne ką mažiau svarbi priežastis buvo ir tai, kad Alžyre mano žmona neturėjo ką veikti. Alžyre pagrindinė kalba yra arabų ir prancūzų, todėl ji neturėjo su kuo bendrauti, buvo sunku susirasti draugų. Beje, įdomu tai, kad po susitikimo su Karolina, mano šeima ją pamilo labiau nei mane. Per „Skype“ jie klausia, kaip gyvena Kamar ir kaip laikosi mažylis, tačiau jie neklausia apie mane. Mano šeimoje Kamar buvo sutikta labai šiltai ir draugiškai.
– Jūsų tėvai Karoliną vadina Kamar? Ką šis vardas reiškia?
Sadakas: Iš tiesų, Karolina yra sudėtingas vardas mano artimiesiems, todėl bandėme rasti kitą panašų vardą, kuris jai tiktų. Ilgai galvojome, tačiau žmona nusprendė pasivadinti Kamar. Šis žodis arabų kalboje reiškia mėnulį.
– Pakalbėkime apie religiją. Karolina, ar sunku buvo priimti Islamą?
Karolina: Aš labai daug skaičiau apie tai ir domėjausi Islamu. Iki tol buvau praktikuojanti katalikė, tačiau nejutau palaimos. Aš vis ieškojau kažko, ko negalėjau rasti. Kai ėmiau skaityti ir domėtis Islamu, atradau vidinę ramybę, man buvo gera. Kai tai suvokiau, apsispręsti man nebuvo sunku.
– O kaip jūsų šeimos šventės? Švenčiame šv. Kalėdas arba šv. Velykas?
Karolina: Mes nešvenčiame šių švenčių. Turime dvi pagrindines šventes – viena yra iš karto po Ramadano, o kita – dar po kelių mėnesių.
Savo šeimoje kuriame naujas tradicijas ir šventes. Buvo labai įdomu, kad šiemet po Ramadano Sadakas nuo manęs gavo pirmąją dovaną savo gyvenime. Jis niekada nėra gavęs dovanų, nes Alžyre tai neįprasta. O aš jį pasveikinau. Labai stengiuosi mūsų šeimoje kurti tradicijas, kurios tiktų mums abiems. Ir svarbu, kad jos būtų kitokios nei buvo įprasta Sadako arba mano šeimoje.
– Ar lankotės bažnyčioje?
Karolina: Į bažnyčią mes neiname. Nevadinkite to bažnyčia... Lietuvoje yra dvi mečetės, kartais mes ten nueiname.
Sadakas: Vyrams yra privaloma kiekvieną penktadienį eiti į mečetę. Kartais Karolina prisijungia, ir mes nuvykstame kartu. Mečetėje susitinku su musulmonų bendruomene. Juk aš čia neturiu lietuvių draugų, nemoku lietuvių kalbos, todėl geriausi mano draugai – musulmonai, atvykę gyventi į Lietuvą iš Centrinės Azijos, Egipto, Afrikos, kitų Europos šalių. Taip pat bendraujame su Lietuvos musulmonais – totoriais. Tik Islamas mus suartina. Vadiname vienas kitą broliais.
– Ar dažnai susiduriate su kitų žmonių žvilgsniais? Gal girdite kitų replikas apie tai, kad poroje moteris vaikšto su skara, o vyras – tamsaus gymio?
Karolina: Kai laukiausi, aš atrodžiau lyg tiksinti bomba ir jaučiau daugybę žvilgsnių. Sadakas juokiasi, kad žmonės į jį žiūri mažiau, kai jis būna vienas.
Sadakas: Nesu toks tamsus ir iš kitų labai neišsiskiriu. Daugelis galvoja, kad esu iš Ispanijos. Bet nesijaučiu dėl to blogai.
– Judu tuokėtės Alžyre. Papasakokit, kuo vestuvės svetur buvo kitokios? Kokių tradicijų laikėtės?
Karolina: Mane labai nustebino vestuvių diena. Ten pagal papročius vestuvių dieną reikia vilkėti kuo daugiau suknelių, tačiau aš norėjau to atsisakyti, nes man atrodė nesuprantama. Tačiau pas mane atėjo vyro sesuo ir davė didžiulį lagaminą su įvairiomis suknelėmis, kad galėčiau jomis pasipuošti. Susigėdau ir vis dėl to nusprendžiau padaryti vyrui šventę ir per vestuves pakeičiau net tris sukneles.
– Iš kur tokia tradicija keisti sukneles?
Sadakas: Suknelės parodo vyro socialinį statusą. Jei aš būčiau davęs pinigų, ji būtų nusipirkusi sukneles ir jomis puoštųsi, tačiau kadangi pinigų neturėjau, jai teko vilktis mano sesers duotas sukneles. Mūsų kultūroje suknelių keitimas ir kaskart pasirodymas su kita simbolizuoja turtus, artėjimą prie aukšto socialinio sluoksnio, nors visi žino, kad išpuoštos suknelės nėra su tikru auksu ar deimantais.
Prieš planuodami vestuves mes planavome gyventi pagal Islamo tikėjimą. Tačiau pagal alžyriečių kultūrą susituokus vyras turi skirti žmonai labai daug pinigų arba nupirkti naujus baldus namams, išleisti daugybę pinigų šventės patiekalams. Tačiau aš neturėjau tiek pinigų, todėl Karolina man pasakė, kad reikia daryti tik tai, ką skelbia Islamas, o ne tai, kas yra susiformavę iš tradicijų.
Karolina: Tam, kad žmonės tuoktųsi nelaukdami, kol turės daugybę pinigų, namo ar penkių mašinų, žmonai galima padovanoti pačią mažiausią smulkmeną. Tai gali būti varinis žiedelis arba kokia nors pamoka žmonai. Sadakas: Mano žmona paprašė tokios dovanos – mažiausiai vieną kartą per metus nuvažiuoti ir aplankyti Lietuvoje likusią šeimą. Imamas, šventikas, kuris įteisino mūsų santuoką, įtraukė šį punktą į mūsų priesaiką.
– Kas dar vestuvių ceremonijoje nustebino?
Karolina: Mes dovanų gavome avį! Tai buvo didžiausias siurprizas, kurio aš nesitikėjau.
– Ir ką daryti su ja?
Karolina: Islame yra tradicija ką nors švenčiant dėkoti Alachui. Padėka išreiškiama avinėlio aukojimu. Aukojant avinėlį visi susirinkę dėkoja Alachui už tai, ką turi šalia. Jungtuvių ceremonija mane sužavėjo ir atsakingumu. Tėvas iki santuokos savo dukrą absoliučiai prižiūri ir globoja, o santuokos metu visa atsakomybė perduodama būsimam vyrui. Taigi, vyras, kuris labiausiai myli savo dukrą, perduoda atsakomybę jos išrinktajam. Svarbiausias dalykas, ką atradau šioje santuokoje – saugumas. O to moteriai labai reikia. Žinau, kad mano vyras manimi visada pasirūpins ir su juo jausiuosi saugi. Sadakas padarys viską, kas geriausia dėl manęs.
Sadakas: Mes susituokėme po pusantrų metų nuo pažinties. Leidome puikias dienas kartu, kalbėjome apie kultūrą, santykius, religiją. Mano kultūroje moterys neturėtų dirbti ar kažkur eiti iš namų, bet aš puikiai suprantu, kad kiekvienai moteriai reikia laisvės ir laiko sau. Savaitgaliais stengiamės būti visu kartu, planuojame keliones, laisvalaikį kartu.
– Kokie pagrindiniai mitai, susiję su Islamu ir musulmonais, kuriuos galėtumėte paneigti? Ar tiesa, kad moteris laikoma vyro nuosavybė?
Sadakas: Manau, kad žmonės į tai žiūri iš neigiamos pusės. Pažiūrėkim į šį puodelį – iš vienos pusės aš nematau jo ąselės, tačiau pažiūrėjus atidžiau iš visų pusių, aš ją rasiu. Lygiai taip pat ir su Islamu – daugelis žiūri iš vienos pusės.
Islamas skelbia, kad galima turėti ir daugiau žmonų, tačiau jas reikia išlaikyti, jomis rūpintis. Už namų sienų moteris turi dėvėti skarą, tačiau namuose jai jos nereikia, nes ji priklauso tik man. Islamas skirtas tam, kad sudėliotume savo gyvenimą, prioritetus, o ne tam, kad laikytume žmonas uždarę.
Karolina: Kiekviena Islamo taisyklė turi ir teigiamą pusę, negalima visko matyti tik neigiamai.
Sadakas: Pavyzdžiui, keturios žmonos. Aš vedžiau ir esu labai laimingas su Karolina. Tačiau yra vyrų, kurie nori turėti kelias moteris ir jas mylėti. Mūsų religijoje negalima turėti meilužių, turimas žmonas reikia išlaikyti ir prižiūrėti visas vienodai.
Karolina: Nenoriu kalbėti apie tokį pavyzdį.
– Tačiau normalu, kad lietuviams Islamas – apipintas daugybe mitų. Daugeliui smalsu sužinoti apie kelių žmonų turėjimą, netgi lytiniai santykiai apipinti paslaptimis.
Sadakas: Gerai, geriau kalbėkime apie keturias žmonas (juokiasi). Jeigu jauti, kad nesi laimingas su viena žmona, gali turėti kitų žmonų, tačiau jei esi laimingas ir tau nieko netrūksta, daugiau nieko nereikia. Labai svarbu ir sugebėti tolygiai kiekvienai žmonai padalinti dėmesį, meilę ir pinigus.
Karolina: Dar norėčiau pakalbėti apie išėjimą kažkur kitur. Eidama apsipirkti arba į lauką su vaiku, parašau vyrui žinutę, ką ketinu veikti. Tačiau taip yra todėl, kad aš noriu jaustis saugiai. Man gera žinoti, kad jis žino, kur esu ir ką veikiu. Jei kas nors man nutiktų, jis žinotų, kur manęs ieškoti ir kur esu. Kai buvau Alžyre, dažnai norėjau pabūti viena arba su kitais Sadako šeimos nariais, tačiau aš visada pasakydavau, kur einu ir ką planuoju veikti.
– Bet jei panorėtumėte išvažiuoti prie jūros su draugėmis be vyro, ar vyras sutiktų?
Sadakas: Puiku, ji gali važiuoti ten, kur nori.
– Nėra kategoriškumo, kad važiuosite tik kartu?
Karolina: Mano vyras pasitiki manimi ir žino, kad jei kur nors važiuosiu, dėvėsiu skarą. Ir jei pasakysiu, kad važiuoju prie jūros, tai ten ir būsiu, o ne trauksiu ieškoti pažinčių. Viskas susiję tik su mūsų šeimos ir gyvenimo gerove.
Sadakas: Mes neliepiame vienas kitam daryti vienus ar kitus dalykus, taip pat nieko nedraudžiame vienas kitam. Rūpinamės vienas kitu, atkreipiame dėmesį į vienas kito pastabas, išsakytus niuansus.
– Sadakai, ar susipažinote su lietuviška virtuve? O gal Lietuvoje gaminate alžyrietiškus patiekalus?
Sadakas: Mano žmonos vizitas į Alžyrą buvo puiki patirtis. Dabar, kai gyvename Lietuvoje, ji stengiasi gaminti išmoktus alžyrietiškus patiekalus. Ji paruošia alžyrietiškus blynus, mėgstame alžyrietiškai paruoštą kuskusą, žmona kepa tradicinę duoną. Taip pat gaminame avieną.
Karolina: Buvo juokinga gaminti tradicinę alžyriečių sriubą Lietuvoje. Pirmą kartą pagaminau, bet vyro reakcija buvo nekokia. Jis pasakė, kad trūksta kai kurių sudedamųjų dalių. Aš jų pridėjau, tačiau vis tiek ji buvo neskani. Tada jam pasakiau: „Žinai, mano gaminamas maistas niekada nebus toks skanus, kaip gamintas tavo mamos“ (juokiasi).
– O kaip cepelinai?
Sadakas: Oi... (juokiasi). Kartą jų paragavęs pasakiau, kad man bulvių užteks visiems metams. Lietuviai valgo daug bulvių žiemos periodu, tačiau man jų nereikia. Vieną kartą žmona padarė bulvinių patiekalų kelioms dienoms, bet tada prašiau, kad gamintų kažką kito (juokiasi).
Karolina: Šeimoje taip pat nevalgome rūkytų ir raugintų patiekalų, jokios kiaulienos. Renkamės daugiau saldžių maisto produktų.
– Karolina, daugelis merginų abejoja dėl santykių su kitataučiu, jų net prisibijo. Ką joms patartumėte?
Karolina: Merginoms, kurios dvejoja ar bijo pasirinkti kitatautį partnerį, noriu pasakyti, kad svarbiausia yra sudaryti taisykles dar prieš vestuves. Žinoma, jeigu ieškosi kraštutinumų arba viską pradėsi spręsti tik po vestuvių, niekada nebūsi laimingas. Labai svarbu kiekvieną dieną šeimoje nekonfliktuojant ir argumentuotai kalbėtis, spręsti kartu problemas.
Sadakas: Aš esu labai laimingas, turėdamas Karoliną.
- Prie šio straipsnio skaitytojai išvys nuotraukas, kuriose nesimato jūsų veidų. Dėl kokių priežasčių nepanorote fotografuotis, parodydami veidus?
Sadakas: Mes sutikome papasakoti savo šeimos istoriją, atsiverti, tačiau nenorime būti pirmuosiuose puslapiuose ir sukelti kalbų apie mūsų išvaizdą ar skirtumus. Pagrindinis dalykas mūsų šeimoje – laimės vaizdavimas ne veidais, o širdimi. Žmonės šypsosi, tačiau jie gali būti labai liūdni, todėl svarbiausia, kas yra viduje, ką mes abu jaučiame ir ko norime.
