Apie savo darbo specifiką ir išskirtinumus papasakoti sutiko Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininko pavaduotojas Valentinas Liniovas ir Apsaugos ir priežiūros skyriaus Apsaugos ir priežiūros pareigūnų grupės vyriausioji prižiūrėtoja Rasa Narbutienė.
– Kokiomis savybėmis turi išsiskirti moteris, pasirinkusi kalėjimo prižiūrėtojos darbą?
R.Narbutienė: Visų pirma, tai psichologiniai niuansai ir sugebėjimas atlaikyti spaudimą kiekvieną dieną. Taip pat būtina kantrybė, kai reikia išspręsti iškilusias problemas ar konfliktines situacijas su suimtaisiais ir nuteistaisiais. Juk kartais sulaukiame nepasitenkinimo, prašymų, pageidavimų. – Iš tiesų, dažnai girdime, kad įkalinti asmenys reiškia pasipiktinimą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų ar net neskanaus maisto. Ar dažnai pasitaiko tokių situacijų?
V.Liniovas: Didžioji dalis ir pagrindinė masė nusiskundimų yra nepagrįsti ir manipuliacinio poveikio. Kadangi priklausome Europos Sąjungai, daugelis kalinių yra įsitikinę, kad visoms šalims-narėms būtinos tokios pačios sąlygos kaip, pavyzdžiui, Prancūzijoje ar Anglijoje.
Todėl pasitaiko atvejų, kai įkalinti asmenys prašo užtikrinti tokias sąlygas, kaip tose šalyse. Nors jie pamiršta, kad Lietuva nėra tokia turtinga šalis, kad būtų galima užtikrinti kalinių gerovę, atsižvelgiant į tai, kad prasta situacija yra ir mokyklose ar vaikų darželiuose.
Dauguma įkalintų asmenų, kurie taip elgiasi, tikisi gauti piniginę kompensaciją. Yra buvę atvejų, kai įkalintiems asmenims pavyko tai padaryti.
– Ne paslaptis, kad gyvenant keliems žmonėms vienoje patalpoje, galimi konfliktai, nesantaika. Ar dažnai pasitaiko, kad įkalinti asmenys ima muštis ir nesutarimus sprendžia kumščiais?
V.Liniovas: Įstaigos administracija stengiasi, kad tokių dalykų nebūtų. Priežiūros postuose savo pareigas atlieka prižiūrėtojai. Jie nuolat tikrina, kad kamerose būtų tvarka. Tačiau jeigu ir kyla konfliktų dėl asmeninių savybių, skirtingo požiūrio ar mąstymo, tai įstaigos administracija iš karto reaguoja. Kiekvienoje kameroje veikia aliarmo mygtukai, todėl kalinys, pasijutęs nesaugiai, gali juo pasinaudoti, ir akimirksniu sulauks administracijos pagalbos. Galiu pasakyti, kad pastaruoju metu konfliktų pasitaiko labai retai, nes kamerose gyvena vos po du įkalintus asmenis.
- Na, bet jeigu ir ima konfliktuoti įkalinti asmenys, o pamainos metu budi moteris, – ar ji fiziškai pajėgi sutramdyti tvirtus vyrus?
R.Narbutienė: Nebuvo nė vieno atvejo, kad pareigūnas liktų vienas be pagalbos. Įstaigoje yra ir vaizdo filmavimo kameros, kurios nuolat filmuoja, kas vyksta teritorijoje, priežiūros postuose. Jei kyla įtarimų, kad kažkas negerai, pareigūnai reaguoja.
Visada yra ir korpuso vyresnysis. Nors įstaiga ir nėra nauja, tačiau susisiekimas čia – labai patogus. Yra net ir rezervinė pareigūnų grupė, kuri visada pasiruošusi ateiti į pagalbą.
- Valentinai, kalėjime dirbate daugiau nei dešimtmetį. Neabejoju, kad per jūsų ilgametę darbo patirtį teko susidurti ir su pavojais?
V.Liniovas: Žinoma. Juk dirbame ne su pačia geriausia visuomenės dalimi. Juk jei jie yra sulaikyti ar nuteisti, vadinasi, nesugeba arba nenori prisitaikyti prie nustatytų visuomenės taisyklių. Ir dėl to, kaip kraštutinė priemonė, jiems skirtas suėmimas. Darbas su tokiais asmenimis reikalauja psichologinio pasiruošimo, žinių. Su įkalintais asmenimis bendravimas yra visai kitoks, ypatingas.
– Koks tas bendravimas? Kuo jis išskirtinis?
V.Liniovas: Įkalinti asmenys pripratę viską gauti labai greitai. Jiems dažnai trūksta kantrybės. Ne visais atvejais jie sugeba susitvarkyti su savo emocijomis, pasitaiko, kad jų agresija pasireiškia fizine prievarta. O jeigu įkalinti asmenys stiprūs, fiziškai pasiruošę, tai pareigūnas privalo mokėti prie tokio prieiti. Juk negali į agresiją atsakyti agresija. Turiu atėjus paaiškinti, kad iškilusi problema nėra tokia didelė ir opi. Dažnai reikia padėti žmogui paaiškinti, kad jo problema nėra pati svarbiausia.
Su įkalintais asmenimis mes turime elgtis mandagiai. Jie tokie patys žmonės, kaip ir mes. Niekas nėra apsaugotas nuo to, kad kada nors gali čia atsidurti. Štai ir žymūs žmonės padaro avarijas ir turi kalėti. Mes turime neprarasti žmogiškumo. Juk tikrai bus tik geriau, jei mes pasisveikinsime su įkalintais asmenimis, paklausime, kaip jie laikosi, kaip gyvuoja. Perdėtu griežtumu nieko gero nepasieksi. Tik teisingumu ir sąžiningumu pavyks pelnyti kalinių palankumą, jie ims tave gerbti. Mūsų užduotis – būti tikru pareigūnu, vertu pagarbos.
Sąlygos kaliniams taip pat sudarytos tokios, kad po ilgų metų jie galėtų išeiti ir lengviau adaptuotis visuomenėje. Čia jie gali mokytis kompiuterinio raštingumo, sportuoti, studijuoti anglų kalbą, skaityti daugybę knygų. Vyksta ir susitikimai su nevyriausybinių organizacijų nariais, įvairūs koncertai. Tai vienintelis būdas paruošti juos išėjimui į laisvę.
– Dėl kokių priežasčių moteris renkasi pavojų keliantį darbą? Rasa, kodėl nusprendėte tapti kalėjimo prižiūrėtoja?
R.Narbutienė: Norėjau save išbandyti naujoje srityje. Visada norėjau būti pareigūne. Atsiradus galimybei, persikvalifikavau ir dirbu tą darbą, kokio norėjau.
– Ar daug moteris-pareigūnė sulaukia dėmesio iš įkalintų asmenų?
R.Narbutienė: Pakankamai. Kartais komplimentų, o kartais ir ne tik. Kai išgirstu gražų žodį, padėkoju. O jei išgirstu nemalonią repliką ar pasisakymą, tiesiog stengiuosi nekreipti dėmesio. Per dvejus darbo metus susidūriau ir su replikomis apie išvaizdą, ir nemalonios kritikos, net užgaulių žodžių.
– Ar tai profesija, kelianti pasididžiavimą?
V.Liniovas: Viskas priklauso nuo vidinių įsitikinimų ir nuo to, koks tavo gyvenimo tikslas. Jei svajoji apie didžiulį atlyginimą ir tavo vertybės – materialinės, laimingas nebūsi, tačiau jei tiesiog džiaugiesi gyvenimu ir nori skleisti gerumą, padėti žmonėms suprasti jų klaidas, tikrai pajusi darbo rezultatą.
O ypač didelis įvertinimas, kai gatvėje sutinki kalėjusį asmenį, jis prieina, pasisveikina ir net padėkoja, kad dėl mūsų jam pavyko suvokti savo klaidas, ir jis sugebėjo atsitiesti, adaptuotis.
– Būna tokių atvejų?
R.Narbutienė: Tikrai yra buvę atvejų, kai sutikę mane gatvėje, buvę įkalinti asmenys pasisveikindavo, nusišypsodavo. Tikrai malonu. Su neigiama reakcija gatvėje nesusidūriau. Manau, kad jeigu dirbsi dorai ir sąžiningai, neigiamų reakcijų tikrai nebus.
– Papasakokite apie darbo kasdienybę. Nuo ko prasideda Jūsų darbo diena? R.Narbutienė: Mūsų kiekvienas rytas prasideda nuo patikrinimo, ar neįsinešame draudžiamų daiktų. Darbo vietoje negalima turėti telefono, kvepalų, aštriabriaunių daiktų, grynųjų pinigų ir iš civilinės apyvartos išimtų prekių, tokių kaip narkotikai.
V.Liniovas: Šių daiktų įsinešti negalima dėl kelių priežasčių – kad nevyktų prašymai, pareigūnų papirkinėjimai. Juk įkalinti asmenys bet kokiu būdu nori bendrauti su išoriniu pasauliu. Geriau tokių daiktų visai neturėti, kad pareigūnas su kaliniais jais nesidalintų, jiems nebūtų grasinama, nebūtų bauginami.
Grynųjų pinigų irgi negalima įsinešti. Yra nustatyta įeinančių ir išeinančių asmenų tvarka, kurios privaloma laikytis – visus draudžiamus daiktus paliekame rakinamose spintelėse.
Kiekvieną dieną vyksta instruktažas, kurio metu pareigūnai aptaria, kas įvyko per jų budėjimo pamainas, papasakoja, kokie konfliktai buvo kilę, į ką reikėtų atkreipti dėmesį.
Užtikriname ne tik saugumą, stebime situacijas, bet dirbame ir administracinį darbą – tikriname, ar įkalintiems asmenims leistini pasimatymai, ar jie gali apsipirkti izoliatoriuje esančioje parduotuvėje. Vadovas gali paskirti įvairias nuobaudas, tokias kaip: papeikimas, teisės apsipirkti tardymo izoliatoriaus parduotuvėje atėmimas iki vieno mėnesio, uždarymas į drausmės izoliatorių iki dešimties parų.
– O kaip atrodo drausmės izoliatoriai, dar kitaip vadinami karceriais? Ar jie primena rodomus filmuose?
V.Liniovas: Ne (Juokiasi). Jis nesukelia nuostabos ar netikėtumų – tai normali ir standartinė kamera, kurioje yra pakankamai šilta, ji atitinka higienos normas. Pagrindinis dalykas, kad ten esi vienas ir būni nustatytą laiką – kelias ar daugiau parų.
– Lukiškių kalėjime kali tiek vyrai, tiek moterys. Taip pat yra įvairaus amžiaus žmonių. Kaip pareigūnai bendrauja su skirtingais žmonėmis? Ar yra kažkokių ypatumų?
V.Liniovas: Tikrai taip. Su kiekvienu kontingentu bendraujame kitaip. Tačiau tiek su moterimis, tiek su jaunais ar senais vyrais reikia bendrauti tiesiog kaip su žmonėmis.
Tik pradėjus dirbti kilo daug klausimų, nuostabos ir vidinių emocijų. Buvo laikas, kai skaitėme bylas, galvojom, kaip bendrauti su nuteistaisiais, kurie kali už žiaurius nusikaltimus, tačiau praėjus tam tikram laikui, visa tai praeina. Taip, visada žinai, kad su linkusiais užpulti turi bendrauti kitaip, jiems skiriama ypatinga priežiūra, kad smurtiniai nusikaltimai, pavyzdžiui, kalinių konvojavimo metu, daugiau nepasikartotų.
– Ar tenka susidurti su kitokių religijų įkalintais asmenimis? Galbūt bendravimas su jais dar kitoks?
V.Liniovas: Yra kalinčių musulmonų, kurie išpažįsta islamą. Taip pat ir stačiatikių ir žydų, išpažįstančių judaizmą. Nemažai kalinčių asmenų nusprendžia priimti islamo religiją. Čia yra ir kalinčių asmenų iš kitų valstybių. Arba tokių, kurie nelegaliai kirto Europos Sąjungos sienas. Kol vyksta tyrimai, jie laiką leidžia pas mus.
– O kokie yra musulmonų kalinimo ypatumai? Meldžiasi penkis kartus per dieną?
R.Narbutienė: Meldžiasi. Administracija yra sudariusi sąlygas, kad jie galėtų patenkinti savo religinius poreikius. Yra teisės aktai, kurie reglamentuoja, kad, nepaisant religijos, turi būti sudarytos sąlygos ją išpažinti.
Pas mus yra darbuotojų, kurie kalba anglų, vokiečių, prancūzų kalbomis, todėl jokių nesklandumų nekyla. Musulmonai nevalgo kiaulienos, todėl jie gali rinktis kitokį maistą. Taip pat yra ir su vegetarais, nevalgančiais mėsos – jie tikrai turi iš ko pasirinkti.
– Kaip jie sutaria su kitų religijų atstovais?
R.Narbutienė: Administracija, talpindama įkalintus asmenis į kameras, atsižvelgia į kiekvieno asmenines savybes. Niekada vienoje kameroje nekalės didžiausias peštukas su itin ramiu kaliniu. Kruopščiai ir atsakingai parenkame asmenis, kurie gali būti vienoje patalpoje.
– Valentinai, jūsų darbo praktika gan didelė – ar galite palyginti, kokie kaliniai buvo anksčiau ir kokie jie dabar?
V.Liniovas: Anksčiau iškilusias problemas jie stengdavosi išspręsti žodžiu su kalėjimo darbuotojais, o dabar jie viską sprendžia raštiškai – skundais, pareiškimais. Kaliniai čia skaito daug literatūros, teisės aktus, psichologines knygas. Atvirai pasakius, jie iš čia išsineša daug teigiamų dalykų – tie, kurie tikrai nori, sugeba suvokti, kas rašoma teisės aktuose. Jie išsinagrinėja literatūrą.
Įstaigos administracija ragina pareigūnus taip pat daug domėtis teisės aktais – mes turime būti keliais žingsniais išmintingesni ir labiau išprusę, nei kaliniai.
– Tačiau būna ir blogų pavyzdžių, kai išleisti į laisvę kaliniai padaro nusikaltimą ir vėl grįžta.
R.Narbutienė: Didžioji dauguma grįžta. Žmogus, atlikęs laisvės atėmimo bausmę, neturi didelių galimybių įsidarbinti, taip pat ne visi nori integruotis į visuomenę. Kitų ir gyvenimo būdas yra nuolat vogti, plėšti.
V.Liniovas: Tikrai... kiti net nelabai nori už kelis šimtus eurų sėdėti parduotuvės kasoje ar kitur, kai iki įkalinimo buvo apsupti gražių merginų ar prabangių automobilių.
- Ar pavyksta per visą dieną sukauptas emocijas palikti darbe?
V.Liniovas: Po darbo reikia apie valandos, kad galėtume adaptuotis. Tačiau kartais būna, kad namo nešame ir pozityvią informaciją, malonias emocijas – pavyzdžiui, apie susitikimą su žurnalistais (šypsosi).
R.Narbutienė: Stengiuosi uždarydama darbo duris palikti visas neigiamas emocijas ir namo tų jausmų neparsinešti. Esu mama ir žmona, todėl namuose turiu būti lanksti, švelni. Po darbo netampu kitu žmogumi, tačiau namie nesu pareigūnė, kumščiu į stalą netrankau. Darbe tikrai būnu griežtesnė, negaliu išskysti.
– Kaip atsipalaiduojate po savo darbų?
V.Liniovas: Kiekviename darbe yra savotiška įtampa, klausimų sprendimas, problemų aiškinimasis, todėl kiekvienas turime atrasti atsipalaidavimo būdus.
R.Narbutienė: Aš atsipalaiduoju būdama su šeima. Sakoma, kad jei darbe esi energingas, tai poilsis turėtų būti pasyvus, o jei darbas pasyvesnis, tai poilsis – aktyvesnis. Todėl bandome derinti ir pasyvesnį, ir aktyvų poilsį.
– Rasa, kokie Jūsų ateities planai, susiję su karjera?
R.Narbutienė: Galimybių ir perspektyvų yra, tereikia norėti, galėti ir stengtis. Aš turiu tikslų. Šiuo metu esu vyresnioji prižiūrėtoja, vėliau galima dirbti ir inspektorės ar vyresniosios inspektorės darbą. Šioje įstaigoje tikrai yra kur tobulėti ir ko siekti.
Čia dirbu kelerius metus. Taip, pirmosiomis darbo savaitėmis į viską žiūrėjau didelėmis akimis, buvo ir nedrąsu, ir įdomu, tačiau dabar tai yra mano kasdienybė, man patinkantis darbas.
