Tik randai ant žando ir kaklo aplinkiniams išduoda apie skaudžią R.Adomaitienės patirtį. Jai pačiai nelaimę primena skausmas, kurį sportininkė jaučia kone po kiekvienos treniruotės.
Žvali, liekna, itin užsispyrusi šviesiaplaukė dažnai slepia, kad jai sunku. Net kai pradėjusi sveikti sužinojo apie vyro mirtį, moteris su niekuo nesikalbėjo.
Tik ėmė dar labiau stengtis – iš pradžių vaikščioti, paskui bėgioti, galiausiai – siekti sportinių aukštumų.
Nors prognozės žadėjo, kad net sėdėti savarankiškai ji negalės, dabar Klaipėdos sporto centro lengvosios atletikos trenerė R.Adomaitienė – viena stipriausių planetos lengvaatlečių su negalia.
Sutuoktinius sutraiškė traukinys
Avarija įvyko 1997 metų rugpjūtį. Sportininkės dukrai buvo 2 metai. R.Adomaitienė pirmą kartą ją nuvedė į darželį. Tos akimirkos iš atminties neištrynė nei avarija, nei mėnesis komos. „Buvo žiaurios ašaros. Dukra šaukė: „Mama, nepalik manęs“, – prisiminė motina.
Pirmą dieną darbe kūno kultūros mokytoja su kolegomis naujiems mokslo metams ruošė mokyklos sporto salę.
Kai vyras tradiciškai pakvietė ją į darbinę kelionę – turėjo vežti krovinį į Šilutę – visi kolegos ragino: „Ramune, važiuok. Mes tave atiduodam.“
„Nuo tos minutės, kai apsirengiau, neatsimenu nieko – nei kaip privažiavome iki Saugų, nei kaip sustojome ant traukinio bėgių“, – pasakojo tragiškos avarijos auka.
Nelaimė įvyko pervažoje prie Saugų miestelio (Šilutės r.). Kaip vėliau R.Adomaitienė sužinojo iš liudininkų, pervažos šviesoforas degė raudonai – draudė važiuoti. „Visi sustojo. Mes staigiai dėjom gazo, aplenkėme kelias mašinas, bet mums (bėgiuose) užstrigo ratas ir mes neišvažiavom“, – pasakojimus prisiminė avarijos dalyvė.
Traukinio mašinistas tikino pastebėjęs ant bėgių stovintį autobusiuką. „Duodu signalą, negaliu greitai stabdyti, traukinys – su žmonėmis, o jūs nevažiuojat“, – mašinisto žodžius prisiminė R.Adomaitienė.
Autobusiuką sulamdė, keleivius sumaitojo
Autobusiuką traukinys nustūmė 150 metrų. Iš jo beliko metalo laužas. Abu sutuoktiniai buvo sudarkyti.
Pusė K.Adomaičio galvos buvo sutrinta, visgi jis liko sąmoningas. R.Adomaitienės pulsą pavyko užčiuopti tik iš antro karto. Greitoji juos iš pradžių nuvežė į Šilutę, paskui – į Klaipėdą.
Respublikinės Klaipėdos ligoninės gydytojas neurochirurgas V.Grikšas tuo metu nedirbo – ilsėjosi po naktinės pamainos. Jį skubiai iškvietė į ligoninę. Gydytojas nedvejodamas ėmėsi operacijų. Prireikė aštuonių valandų vien Ramunės gyvybei gelbėti.
Iki šiol moteris negali patikėti, koks stebuklas įvyko gydytojo rankomis.
Deja, K.Adomaičio nepavyko išgelbėti. Specialistas po operacijos spėjo, kad vyras nevaikščios, jam reikės dėti dirbtinį skalpą. Netrukus medikus pasiekė žinia, kad vyras mirė. Tai pribloškė V.Grikšą – gydytojas verkė.
K.Adomaitis mirė ne nuo sužalojimų avarijoje, bet nuo kraujo krešulio skrandyje. Jame buvo atsivėrusi opa, bet gydytojai to nežinojo ir į šią silpną vietą neatkreipė dėmesio.
Tą vasarą vyras nuolat skundėsi skrandžio skausmais, bet išsitirti taip ir nenuėjo.
Sėdėjo kaip daržovė
Ramunė apie mėnesį buvo ištikta komos. Gydytojai žadėjo, kad moteris atsibus. Veną rytą R.Adomaitienė kelis kartus ištarė: „Bėga.“
Moteris pajuto, jog lovoje atlieka gamtinius reikalus. Visa ligoninė skambėjo nuo kalbų, jog Ramunė atsibudo.
Nors dar Klaipėdos ligoninėje ji pradėjo mokytis vaikščioti, Palangos reabilitacijos ligoninėje ji atsidūrė sėdėdama neįgaliojo vežimėlyje. „Sėdėjau kaip daržovė, bet žinojau, kad ten aš atsistosiu“, – savo jėgomis tikėjo sportininkė.
Reabilitacijos ligoninėje atliekamos mankštos jai pasirodė per švelnios. Ji norėjo reabilitacijos įstaigoje praleisti ne ilgiau kaip savaitę. „Manęs namuose laukė dukra ir šuo“, – sakė R.Adomaitienė.
Moteris ėmė mankštintis savu būdu. „Krisiu, virsiu, nekreipkite dėmesio“, – perspėjo kitus mankštos dalyvius.
Taip pusvalandžio mankšta „kaklui“ virsdavo dviejų valandų kova su savimi.
Apie vyro mirtį sužinojo paskutinė
Apie tai, kad neteko vyro, Ramunė sužinojo tik reabilitacinėje ligoninėje. „Kai apie tai išgirdau, dvi dienas nieko nekalbėjau. Tik dirbau – mankštinausi, valgiau, miegojau. Užsidariau savyje“, – prisiminė našlė.
Po komos, kai pamatė sudarkytą savo veidą, jai atrodė, kad vyras ją paliko dėl kitos moters. „Pasakykite man, kodėl jis neateina, nemeluokite“, – draugų prašydavo klaipėdietė.
Apie vyro mirtį bičiuliai žmonai nekalbėjo, kol negavo gydytojų leidimo.
Iš vežimėlio pakilo per savaitę
Penktą dieną reabilitacinėje ligoninėje Ramunė jau vaikščiojo su ramentais. Kiti pacientai buvo šokiruoti.
„Žinojau savo kūną, priverčiau jį dirbti“, – aiškino sportininkė.
Praleidusi vos savaitę reabilitacijoje, ji paprašė būti išleista namo. „Tu ką? Dar trys savaitės“, – prieštaravo gydytojas.
Bet pasakiusi, kad namuose jos laukė dukra, sportininkė išvyko.
Namuose nebeprireikė nei vežimėlio, nei ramentų. Laiptine R.Adomaitienė lėtai žingsniavo tėčiui įsikabinusi į parankę.
Praėjus vos pusantrų metų po tragiškos avarijos moteris pasirodė sporto arenose.
Nosį atvežė iš Amerikos
Ne tik už galimybę judėti, bet ir už nesudarkytą išvaizdą ji sako ačiū medikams. Moteris įsitikinusi: jei ne talentingi specialistai, ji dabar būtų „kojinė“. „Mano išvaizda buvo pakeista – kita nosis, dantys, žandikaulis. Gydytojai sakė, kad turiu du gimtadienius. Atgimiau naujai“, – pasakojo klaipėdietė.
Moters nosį specialistai vežė net iš Amerikos.
„Iki šiol negaliu patikėti, kokius stebuklus daro gydytojai. Baisu, kad tokie žmonės neišvažiuotų į užsienį. V.Grikšas man žadėjo, kad kol dukra ir sūnus mokosi, jis neišvažiuos“, – džiaugėsi sportininkė.
Su V.Grikšu klaipėdietė švenčia visas šventes, visada grįžusi iš varžybų jį aplanko. „Nebūtų jo, nebūtų manęs ir aš nebėgiočiau“, – įsitikinusi jaunų lengvaatlečių trenerė.
Savo žygdarbio neįžvelgia
Vicečempionę kasdienėse treniruotėse palaiko jos motina bei trenerė Algina Marija Vilčinskienė. Ji R.Adomaitienę lavina nuo pat jaunystės. Motina žavisi dukters pasiryžimu. A.M.Vilčinskienė ir pati sportuoja, dalyvauja veteranų varžybose.
Trenere ruošiasi dirbti ir lengvaatletės dukra Roberta.
R.Adomaitienė nesureikšmina per kančias iškovotos sportinės formos. „Nematau jokio žygdarbio (kad atsitiesė po negalios ir sportuoja. – Red.). Matau pasaulyje, su kokiomis negaliomis žmonės sportuoja, todėl tai man atrodo natūralu. Mano negalia dar yra ne tokia didelė“, – sakė moteris.
Ji varžosi cerebrinio paralyžiaus pažeistų sportininkų stipriausioje grupėje.
Pergalės ir pasiekimai
* 2015 metais pasaulio neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate, moterų šuolių į tolį varžybose užėmė antrąją vietą.
* 2011 metais pripažint geriausia Lietuvos sportininke tarp neįgaliųjų.
* 2011 pasaulio neįgaliųjų sporto žaidynėse pagerino sau priklausiusį šuolio į tolį rungties rekordą – nušoko 4 m 66 cm (pagerintas 2 cm).
* Per savo karjerą ji ne kartą yra iškovojusi medalius Europos ir pasaulio čempionatuose, tarptautiniuose turnyruose. Sportininkė pasižymėdavo šuolio į tolį, ieties metimo, rutulio stūmimo ir trumpų nuotolių bėgimo rungtyse.
