1998-ųjų liepą mirties besišaukiančiam savo sūnui ši medikė suleido mirtiną vaistų dozę ir pati bandė nusižudyti išgėrusi palatoje buvusių raminamųjų vaistų. Moterį išgelbėjo ligoninės medikai.
Po tragedijos praėjus daugybei metų Ž.Slavinskienė vis dar nešiojasi širdyje paskutinius sūnaus ištartus žodžius, kurie guodė ją po sūnaus mirties ir dabar palengvina atsiminimų naštą: „Ačiū, mamyte. Aš tave labai myliu.“
1997-ųjų gruodžio 13-osios naktį, išgyvendamas dėl nelaimingos meilės, Šarūnas draugės namų balkone apsipylė degiuoju skysčiu ir pasidegė.
Visą kūną apdegęs Š.Slavinskas buvo nuvežtas į vieną Vilniaus ligoninių, po to perkeltas į Kauną.
Paskutinėmis savaitėmis prieš mirtį vaikiną gydė sostinės mikrochirurgai.
Medikai bandė praverti ligonio burną – abu žandikauliai nuo ugnies buvo surakinti.
Daug tragedijų regėję mikrochirurgai mėgino uždengti odos lopais nieko nematančias akis, bet jiems nepavyko.
„Jo kūno nebuvo – tik žaizdos, pūliai ir skausmas. Jis šaukdavosi Dievo, aimanuodavo.
Tai buvo tiktai beakė, beformė, žaizdota būtybė, nuo kurios net antklodės negalėdavai pakelti, nes imdavo klykti iš skausmo.
Visas sustingęs, dejuojantis ir kliedintis. Tai truko ilgiau nei pusę metų. Ar motina galėjo ramiai į tai žiūrėti?“ – kalbėjo plastikos chirurgas Kęstutis Vitkus, tada operavęs Š.Slavinską.
„Man nebuvo sunku slaugyti sūnų. Sunku buvo jam. Jis kentėjo ir prašė pagalbos.
Visos mano mintys sukosi apie tai, kaip palengvinti sūnaus kančias.
Jo širdies vožtuvai buvo suirę, buvo apėmęs smarkus sepsis – kraujo užkrėtimas.
Paskutinė pagalba, kurią galėjau jam suteikti, ir buvo tai, ką padariau. Dėl to man ramu.
Turėjome abu išeiti, bet taip viskas susiklostė, kad aš likau“, – kalbėjo Ž.Slavinskienė.
1998-ųjų liepos mėnesį, netrukus po įvykio, Ž.Slavinskienei buvo iškelta baudžiamoji byla dėl tyčinio nužudymo sunkinamosiomis aplinkybėmis. Tačiau, remiantis teismo ekspertų išvadomis, moteris buvo išteisinta.
Tyrimą atlikusių prokurorų teigimu, būdama nepakaltinama motina suleido mirtiną dozę vaistų žmogui, kurį labiausiai mylėjo, – vienturčiam sūnui.
„Smarkiai apdegęs jis daugiau nei pusmetį kentė didžiules fizines ir psichines kančias.
Moteris suleido mirtiną dozę vaistų nesąmoningai pasidavusi nuolatiniams sūnaus prašymams padėti jam mirti ir nutraukti jo kančias, kurias matydama ji kentė ne mažesnius emocinius išgyvenimus“, – buvo rašoma tyrimo išvadose.
Artimieji, buvę motinos ir jos sūnaus kančių liudininkai, po tragedijos teigė supratę, kad septynių mėnesių pastangos išgelbėti Šarūną tik pratęsė jo ir jo motinos kančias.
Parengė Rūta Peršonytė
