Prieš porą metų paklausta, ko labiausiai trūksta iki visiškos laimės, sėkmingą karjerą UNICEF (Jungtinių Tautų vaikų fondas) padariusi J.Majauskaitė neslėpė – šeimos, kurioje augtų vaikai.
„Mano gyvenime šeima būtų viena svarbiausių. Beprotiškai myliu vaikus. Ir vaikystėje savanoriškai prižiūrėdavau mažesnius kiemo vaikus.
Net svajojau tapti vaikų gydytoja ar chirurge, kad galėčiau užsiimti visos žmonijos bėdomis“, – sakė Jovita.
Netikėtai užgimusią Jovitos ir Marijano meilę šią vasarą vainikavo vestuvės, o šeimos saitus dar labiau sutvirtino neseniai gimęs sūnus.
Pratinasi prie mamos vaidmens
Jei tik nepučia žvarbus vėjas ir nelyja, Jovita ir Marijanas iš ryto sostinės senamiesčio grindiniu stumia vežimėlį į Bernardinų sodą. Ten sutuoktiniai porą valandų nesustodami suka ratus – Markas Vytautas mėgsta miegoti judančiame vežimėlyje.
Marijanui tėvystė nėra naujiena. Vyras iš ankstesnės santuokos turi šešerių metų sūnų ir septynmetę dukterį, jie su mama gyvena Kaune.
O daugybės svetimų vaikų buitį ir jausmus gerai pažįstanti Jovita dar pratinasi prie motinos vaidmens.
Nėštumo metu Jovita jautėsi gerai, tad dirbo iki paskutinės dienos – penktadienį dar buvo darbe, o sekmadienį pagimdė.
„Savo nėštumą stebėjau tarsi iš šalies. Atrodo, nieko nedarai, bet pilvas auga, o vieną dieną tavyje užsimezgusi gyvastis su savo misija įžengia pro pasaulio langą“, – žvelgdama į miegantį sūnų nusišypsojo Jovita.
Jovita buvo vadinama neakivaizdine mama, siekiančia padėti skurdžiai gyvenantiems vaikams Kambodžoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje.
Viešėdama Siera Leonėje, Kambodžoje, Kenijoje, Tanzanijoje, Haityje J.Majauskaitė regėjo daug širdį draskančių istorijų – kūdikių ir jų motinų mirtį, badą, skurdą.
Jos pačios gyvybei buvo kilęs rimtas pavojus.
2012 metais iš viešnagės Siera Leonėje Jovita parsivežė ne tik sukrečiančių įspūdžių, bet ir maliariją, buvo patekusi net į reanimacijos palatą.
Gerąja fėja jau seniai vaikų vadinama J.Majauskaitė stengėsi nepraleisti nė vienos UNICEF rengiamos kelionės į kokį nors vargo paženklintą kraštą. Tik šį rudenį ji nevyko į Tanzaniją, nes gyveno paskutines kūdikio laukimo savaites.
Jovita prisipažino, kad gimus Markui Vytautui dar labiau ėmė suprasti skurdžiose šalyse gyvenančių moterų dalią.
„Galvoju apie gamtos galią – vaikai net sunkiausiomis sąlygomis kažkaip lieka gyvi. Dabar būdama mama 24 valandas per parą suvokiu, kad kai kam tai gali būti beprotiškai sunku. Vaiko gimimas priverčia greitai visko išmokti“, – kalbėjo J.Majauskaitė.
Dalijasi darbais
Marijanas Marką Vytautą maudo ir migdo. Patyręs choreografas ir režisierius dirba iki vėlumos, todėl naktį prie vaiko keliasi Jovita. Vyras iš ryto imasi tėvo pareigų, leidžia žmonai porai valandų nulėkti į darbą.
„Dirbu savanoriškai. Negaliu visiškai atsiriboti nuo darbų. Maža organizacija, reikalų daug, nesinori visko palikti likimo valiai“, – sakė Jovita.
Ar lengviau būti mama, ar vadove?
„Nedaug dar turiu patirties, tačiau manau, kad motina būti sunkiau. Nėštumo metu perskaičiau galybę knygų, kaip auklėti, ugdyti vaiką. Bet kai jis gimsta, paaiškėja, kad nežinai elementariausių dalykų, net kaip mažylį nuprausti. Esu įsitikinusi, kad užauginti dorą ir laimingą žmogų sunkiau, nei padaryti svaiginamą karjerą“, – prisipažino J.Majauskaitė.
Kad išugdyti dorą asmenybę prasmingiau, nei olimpinėse žaidynėse iškovoti aukso medalį, sutiko ir Marijanas, galintis didžiuotis savo profesiniais laimėjimais.
Žinomas šokio pedagogas ir režisierius, pripažintas ne tik mūsų šalies, bet ir pasaulio publikos, dirba su gausia šokėjų, apšvietėjų, vizualiųjų menų meistrų komanda.
M.Staniulėnas yra televizijos projekto „Lietuvos balsas“ režisierius, kasmet režisuoja ir kuria choreografiją M.A.M.A. apdovanojimams.
Vyras aštuonerius metus šoko įvairiuose teatruose Lietuvoje ir užsienyje. Vėliau Kaune atidarė jaunimo šiuolaikinio šokio klubą „Studija M“. Kaip tik tuo metu susipažino su įvairiais šokių stiliais, pradėjo dalyvauti varžybose. Jis yra dukart pasaulio hiphopo čempionato nugalėtojas.
M.Staniulėnas sėkmingai atsiskleidė ir kaip kūrėjas – pasipylė miuziklai, šokio spektakliai, televizijos projektai. Ne kartą choreografas dirbo su JAV, Pietų Korėjos muzikantais, kūrė šokius jų vaizdo klipams.
Marijanas užsienyje dirbo ir pedagogu, vedė seminarus Amerikoje.
Jis yra pasirašęs sutartį su Turkijoje vykstančio grožio konkurso „Miss Exlusive of the World“ rengėjais, ten triskart dirbo kaip choreografas ir režisierius.
Pirmoji santuoka daug išmokė
Prieš atvykdamas į Vilnių Marijanas 15 metų gyveno Kaune.
Pirmoji nepavykusi santuoka suteikė jam gyvenimiškų pamokų. Vyras tapo ramesnis ir kantresnis. Gimus sūnui Marijanas nesunkiai atsisakė daugybės vakarėlių.
„Kiekvienas, kuris gyvena su kūrybingais žmonėmis, žino, kad su jais labai sunku. Tokie žmonės yra dideli egoistai, savimylos, galvoja daugiausia apie save.
Bet aš savo spyglius aplaužiau. Nauja šeima, įsipareigojimai privertė susimąstyti, daugiau nusileisti, tobulėti“, – sakė M.Staniulėnas.
Nors šokis jam jau daug metų yra tarsi gaivus oras, Jovitos šokti jis nė karto nemokė.
„Net vestuvinio valso nepamokė. Bet kai nueiname į klubą, tikrai galiu didžiuotis turėdama tokį šokių partnerį“, – kalbėjo Jovita.
Nelengva įsivaizduoti, kaip racionali, savo profesijai atsidavusi vadovė ir meniškos sielos šiuolaikinio šokio virtuozas gali harmoningai derėti.
„Mes esame skirtingi, bet abu žiūrime viena kryptimi, tikime tomis pačiomis vertybėmis, net esame šiek tiek idealistai. Tiesa, aš labiau skraidau padebesiais, o Jovita tvirčiau stovi ant žemės. Kartais aš ją kilsteliu į aukštybes, kartais ji mane nuleidžia ant tvirto pagrindo“, – šmaikštavo M.Staniulėnas.
Marijanas ir Jovita kilę iš Ignalinos, nuo vaikystės iš matymo buvo pažįstami.
„Jovita su mano jaunesniuoju broliu lankė tą pačią grupę vaikų darželyje. Neretai ateidavau pasiimti brolio iš darželio, tad buvau pastebėjęs įdomią mergaitę“, – sakė Marijanas.
Paauglystėje jie netgi jautė vienas kitam simpatiją, po pamokų eidavo pasivaikščioti. Rimtesniais jausmais draugystė nevirto dėl abiejų jaunatviško ambicingumo.
„Jei nuomonės išsiskirdavo, nė vienas nenusilesdavome, apsikeisdavome kandžiomis replikomis ir apsisukę ant kulno patraukdavome kiekvienas sau“, – pasakojo M.Staniulėnas.
Baigus mokyklą bičiulių keliai ilgam išsiskyrė. Marijanas išvyko mokytis į Kauną, čia dešimtmetį jo gyvenimas buvo teatras, gastrolės, scena.
Jovita Vilniaus universitete baigė tarptautinių santykių ir politikos mokslus, vėliau studijavo verslo finansus. 2002 metais pradėjo dirbti UNICEF, po pusantrų metų buvo paskirta šios organizacijos Vilniuje vykdomąja direktore.
Rado palaužtą bažnyčioje
Į mėgstamas sritis pasinėrę pažįstami žmonės vienas apie kitą nemąstė.
Lemtingas kraštiečių susitikimas įvyko 2014 metais Verbų sekmadienį. Jovita savo močiutę nuvežė į Šv.Jono kongregacijos vienuolyne esančią bažnyčią Antakalnyje. Įprastai ji ten neidavo.
Įžengusi į bažnyčią, pastebėjo nusiminusį Marijaną. Vyras bažnyčioje ieškojo ramybės ir paguodos – po skyrybų jautėsi dvasiškai palaužtas. Šioje šventovėje Marijanas lankėsi pirmą kartą.
Bažnyčia buvo apytuštė, tad Jovita išdrįso užkalbinti pažįstamą vyrą. Pastebėjusi skausmą jo veide, davė savo telefono numerį, siūlydama susiskambinti ir pasikalbėti. Marijanas paskambino po savaitės.
Jie susitiko bare, vakarodami pasikalbėjo apie gyvenimą.
„Mūsų santykiai darėsi vis artimesni, todėl nutariau, kad nėra normalu, jog mes kaip kokie paaugliai susitinkame tik progai pasitaikius. Privalėjau priimti atsakingą sprendimą ir pasiūliau Jovitai gyventi kartu“, – pasakojo Marijanas.
Prie viengungiško gyvenimo būdo įpratusiai Jovitai nebuvo lengva po neilgos draugystės į širdį ir gyvenimą įsileisti kitą žmogų. Moteris kurį laiką dvejojo, ar verta skubėti apsigyventi po vienu stogu.
Dabar Marijanui tai atrodo suprantama: „Jovita niekada nepriima sprendimų spontaniškai. Ji yra tokio charakterio, kad prieš atsakydama dvidešimt kartų pagalvoja.“
„Dabar įprasta vos susipažinus su partneriu pulti kartu gyventi. O aš buvau auklėjama, kad pirmiausia žmogų reikėtų pažinti. Man nepriimtina pagyventi tai su vienu, tai su kitu. Aš noriu su žmogumi gyventi visą gyvenimą, o ne mėnesį“, – kalbėjo Jovita.
Nors Jovita šeiminiais saitais anksčiau nebuvo susaistyta, yra patyrusi skausmą ir nusivylimą dėl meilės.
„Skausmingus išgyvenimus vertinu kaip galimybę tobulėti. Manau, kad meilė yra pats nuostabiausias jausmas“, – sakė Jovita.
Kai J.Majauskaitė nutarė dalintis savo buitimi su šiuolaikinių šokių profesionalu, Marijanui teko iš Kauno kraustytis į Vilnių.
Jovita mylimajam pasakė: „Nė vieno daikto iš savo ankstesnio gyvenimo neatsinešk į mūsų gyvenimą.“ Tad Marijano kraitis, atkeliavęs į naujus namus, buvo tik būtiniausi daiktai ir drabužiai.
Įsikūręs su Jovita po vienu stogu Marijanas nutarė, kad sužadėtuvių nereikia atidėlioti.
Jis pasipiršo rudenį: „Nebijau įsipareigoti. Jeigu jauti, kad sutikai savo antrąją pusę, kodėl neįteisinti santykių? Suvokiau, kad gyventi su Jovita man nebus patogu ir lengva, tačiau bus įdomu.“
Pora vestuves atšoko birželio mėnesį. Jos buvo kuklios – šventinė vakarienė ir nuoširdus pokalbis su artimiausias žmonėmis, draugais.
„Kai priėmiau sprendimą kurti šeimą, žinojau – sunkumai ir išbandymai tik prasideda. Neturėjau iliuzijų, kad visą amžių kopinėsime medų. Juolab kad iki šiol dažniau pykstamės, negu kopinėjame medų.
Tačiau po truputį brandiname savo santykius.
Visada bijodavau aistringų pažinčių, nes jos greitai perdega. Su Marijanu išsikalbame, išsakome nepasitenkinimą, pykčio nekaupiame. Svarbiausia, kad nei aš, nei Marijanas pykdami vienas kito neįžeidinėjame.
Poros santykių tvirtumas labiausiai priklauso nuo pagarbos. Kai ji dingsta, jokia aistra nepadės“, – sakė Jovita.
Postai nieko nereiškia
Ar nesunku gyventi su žmona vadove?
„Kelerius metus buvau šokių klubo prezidentas, tad šmaikštaudamas Jovitai pasakau: „Na, ir ką, direktore, o aš esu prezidentas.“
Iš tiesų postai asmeniniame gyvenime nieko nereiškia“, – kalbėjo Marijanas.
Tačiau viena Jovitos draugė, sužinojusi, kad ji išteka, neslėpdama nuostabos pasiteiravo: „Na, ir kas tave suvystė?“
Už skurdžiausiuose pasaulio kampeliuose gyvenančių vaikų išlikimą kovojanti J.Majauskaitė iki šiol niekaip negali suprasti, kaip Marijanui pavyko prasibrauti pro jos tvirtą kiautą ir užkariauti jausmus.
„Visada pirmoji mano reakcija yra pasipriešinimas. Šeima ir vaikai buvo mano planuose, tačiau nesu lengvai suvystoma“, – nusijuokė Jovita.
Ji niekada nebandė įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti ir ką gyvenime galėtų veikti jos širdies draugas.
„Nesu ta, kuri mėgsta svajoti apie meilę, vyrus, jausmus. Visada norėjau, kad šalia būtų stipri asmenybė, nes pati tokia esu“, – patikino Jovita.
Jai patinka, kad Marijano negąsdina jos einamos pareigos.
„Taip, Jovita protinga, turi charakterį, ir nelengvą. Tačiau man būtų neįdomu, jei žmona būtų tik paprasta namų šeimininkė ar graži lėlė skurdžia siela“, – sakė Marijanas.
Jis didžiuojasi žmonos darbu ir ateityje norėtų ją lydėti į misijas užsienio šalyse.
J.Majauskaitė neslėpė, kad klojant bendro gyvenimo pamatus ji nebuvo nuolanki ir apsišarvavusi kantrybe: „Bendraudama aš parodžiau visą savo spalvingą charakterį su tamsiosiomis detalėmis. Tačiau Marijanas laikėsi atkakliai ir išmintingai manęs siekė.
Šalia manęs turi būti stiprus žmogus. Silpnas manęs neatlaikys, nesupras didelių mano svajonių“, – sakė UNICEF vadovė Lietuvoje.
M.Staniulėnas įsitikinęs, kad jei ne pirmoje santuokoje įgyta patirtis, tikriausiai su Jovita jau būtų pasukę skirtingais keliais.
J.Majauskaitė niekada nesistengė niekam įtikti ir patikti.
„Aš turiu stiprią nuojautą ir ja vadovaujuosi. Kartais vyrai bando mane sugėdinti, kad rimtai vadovei netinka kalbėti apie neapčiuopiamus dalykus.
Tačiau kad išsiaiškintume tikruosius širdies troškimus, turime leisti kalbėti sielai“, – įsitikinusi moteris.
Laukdamasi kūdikio Jovita įsivaizdavo, kad vos pagimdžiusi tęs įprastinį darbą. Bet paaiškėjo, kad tai – tik svajonės.
Moteris spėja padirbėti porą valandų ir tiktai tada, kai leidžia mažiausias šeimos narys. Maitinti sūnų savo pienu Jovita pasiryžusi mažiausiai pusmetį.
