– Pažvelgus į daugelio žmonių gyvenimus, dažnai ryškėja skirtumas tarp to, apie ką jie svajojo vaikystėje ir kuo tapo užaugę. Jūs įgijote teisininko išsilavinimą, tačiau pasirinkote politiko kelią. Kodėl?
– Tiesą pasakius, esu pamąstęs, kodėl su manimi taip atsitiko. Nors ryškių sąsajų tarp teisės ir politikos nėra, tačiau savo gyvenimo pasirinkimuose įžvelgiu daug lemties... Kartais kai kuriems mūsų sprendimams gyvenimas užkerta kelią, kitą kartą, priešingai – atveria, net mums patiems nesitikint.
O žmonės, nors, rodos, įvairiapusiški, deja, dažnai turi susikūrę tam tikrus įvaizdžius, vadovaujasi stereotipais. Štai, pvz., teisininkai įsivaizduojami vilkintys tik juodais kostiumais ir labai įsitempę. Retai kam kyla mintis, kad teisininkas gali groti gitara, kopti į kalnus ar kažką kolekcionuoti.
Kalbant apie politiką, kartais tiesiog paprasčiausias visuomeninis aktyvumas natūraliai atveda žmogų į šį kelią. Kiek save prisimenu, jau vaikystėje buvau visuomeniškai aktyvus – kiti vaikai būdavo linkę patylėti, tačiau aš visada išsakydavau, ką galvoju.
– Panašu į revoliucionieriaus charakterį...
– Nežinau, ar tai revoliucionieriška maniera, tiesiog būdamas vaikas sąmoningai norėjau įveikti viešumo baimės jausmą. Pvz., kai kiti kažką pasakodavo, ir aš nebesuprasdavau, tą akimirką lyg ir suvokdavau, kad reikėtų paklausti, pasigilinti, ką reiškia kažkokia sąvoka ar terminas, bet nuslopindavau tą poreikį, nes bijodavau. O po minutės jau suprasdavau, kad visgi vertėjo paklausti. Po penkiolikos minučių būdavo aišku, kad jei dabar paklausiu, pasirodysiu kaip visiškas idiotas, nes išsiduosiu, kad penkiolika minučių nesupratau, apie ką buvo kalbama!
Taigi, vieną dieną tokia padėtis mane privertė sau pažadėti, kad būsiu tas, kuris niekada nepabijos klausti, kai bus neaišku, kuris visada sakys, ką galvoja, nepaisydamas, kad kiti manys kitaip. Toks mano elgesys buvo asmeninė ambicija – būti atkakliam man pasirodė kur kas patogiau. Tad pamažu atėjo metas, kai supratau, kad nebejaučiu baimės išsakyti savo nuomonės viešai. Netrukus ir kiti tai pastebėjo, ėmė skatinti mane paklausti už juos, atstovauti jiems, kažkur eiti, dalyvauti. Taip išsiugdžiau tam tikras lyderio savybes ir išmokau būti visuomeniškai aktyvus.
– Kiek žinau, jūsų gyvenime buvo tarpsnis, kuomet atsitraukėte nuo politikos.
– Taip, tai buvo sąmoningas sprendimas. Tuo metu jaučiausi persisotinęs analitiniu darbu, o politika juk reikalauja įvertinti daugybę dalykų, suprasti teoriją, priimti skirtingus požiūrius. Pasijutau pavargęs nuo viso to.
Tačiau vėliau atsirado antra galimybė grįžti į politiką: liberalai per kitų metų Seimo rinkimus itin gerai pasirodė ir, nors tuo metu nebuvau Liberalų Sąjūdžio narys, pagalvojau, na, kiek gi galiu visiems pasakoti, kaip reikia elgtis, užuot dalinęs patarimus, geriau imsiu ir pats padarysiu! Turbūt tai vadinama vyrišku ego (šypsosi – aut. past.). Šiandien matau, kad sugrįžimas į politinę realybę buvo teisingas mano sprendimas.
– Trumpam palikime politiką nuošalyje – koks jūs žmogus? Juk statusas kartais užgožia asmenybę.
– Sunkus klausimas... Dažnai esame nelaisvi, nes mūsų elgseną formuoja socialinės tikrovės normos, bet sau esu pasakęs, kad nesistengsiu politikoje atrodyti kitoks, nei esu. Nesivadovauju kažkokiomis ypatingomis strategijomis formuojant atitinkamą įvaizdį, tad drįstu teigti, kad tai, ką žmonės manyje mato, nėra toli nuo tikrosios tiesos apie mane.
– Nors bendraujame dar tik kelioliką minučių, man jūs atrodote nuoširdus...
– Ačiū. Manau, nuoširdumas būtinas bendraujant, kitaip juk labai sunku. Lengvai gali pasiklysti tarp netikrų įvaizdžių.
– Kas jūsų darbe jums sunkiausia?
– Turbūt kritika, vienų ar kitų mano priimtų sprendimų negatyvus vertinimas. Nelengva ir tai, kad žmonės įpratę žiūrėti į politiką kaip į tam tikro pobūdžio visuomenės veikėją. Ir net tada, kai sakai ar darai kažką nuoširdžiai, žmonės mano, kad taip elgiesi tik dėl to, jog esi politikas. Pvz., sako: Na štai, pabėgiojo vyras dešimt kilometrų bėgimo maratone. Juk madinga yra ten pasirodyti!“
Tokiais atvejais pasijuntu taip, tarsi tarp manęs ir politikos būtų atsiradusi kažkokia distancija. Tada supranti, kad žmonės vis tiek tave visada vertins per politinę prizmę, ir kartais jų požiūris neturės nieko bendra su realia asmenybe.
– Jums svarbi kitų žmonių nuomonė apie jus?
– Tiesą pasakius, nelabai kreipiu dėmesį į tai, ką apie mane kalba man nepažįstami žmonės. Kur kas svarbiau, ką galvoja artimi žmonės – juos išskirtinai gerbiu ir priimdamas sprendimus remiuosi jų nuomone.
– O iš kur semiatės stiprybės sunkiausiais gyvenimo momentais?
– Mane motyvuoja tikslas. Kol jaučiu savo darbų prasmę, tol nėra sunku. Toks požiūris suteikia labai daug stiprybės.
– Kaip vertinate moteris politikoje? Ar tai ta erdvė, kurioje moteris gali save išreikšti, bendradarbiauti su vyrais, daryti įtaką valstybinio, pasaulinio lygio sprendimams?
– Šiuo atveju esu liberalus iki kaulų smegenų. Man neatrodo, kad yra ryškus skirtumas tarp vyro ir moters politikoje ar, apskritai, bet kurioje kitoje srityje – juk ir moterys, ir vyrai susiduria su panašiais iššūkiais gyvenime. Kita vertus, moteriai politikoje iš tiesų gali būti sunkiau dėl stereotipinių vertinimų. Arba lengviau, nes vyras dažnai nedrįsta jai prieštarauti. Galimi įvairūs niuansai (šypsosi – aut. past.).
– Kaip suprantu, skatinate moteris įsilieti į politinį gyvenimą?
– Turiu sukaupęs jau nemažą politinę patirtį, tad jei pas mane ateina jaunas, nepatyręs žmogus ir klausia, eiti jam i politiką, ar ne, bandau suprasti, kodėl apskritai jis sugalvojo rinktis šį kelią, kokie šio noro tikrieji motyvai. Labai svarbu sau atsakyti, kodėl aš to noriu. O, kaip jau minėjau, tiek vyrų, tiek moterų iššūkiai, mano nuomone, politikoje yra panašūs, tad matydamas, jog moteris teisingai motyvuota ir orientuota į politinę karjerą, aš ją palaikysiu.
Tarp kitko, pastebiu, kad moteris dažniau reikia skatinti bei drąsinti. Jei vyrai patys linkę save labai gerai vertinti, tai moterys savo gabumais kartais nepasitiki. Nežinau, nuo ko tai priklauso, gal nuo auklėjimo?.. Vyras dažnai mąsto: Aš tikrai galiu, tikrai esu geresnis už kitus, – ir toks požiūris jį savaime stumia į priekį. O moterims neretai tenka priminti: Taip, tu tikrai gali.
– Manote, lietuvės save labiau linkusios nuvertinti nei kitų išsivysčiusių šalių moterys?
– Sunku spręsti, juk mes visi labai skirtingi mentaliteto bei kultūriniu atžvilgiais, ir, manau, tai yra normalu, nes kiekviena šalis turi savo sąmoningumo lygį, atitinkamas vertybes.
– Tačiau politikoje vyrauja nemažai agresijos, tai juk svetima moteriškai prigimčiai...
– Netoleruoju agresijos – kova gali būti garbinga visais atvejais. Kalbant apie mano požiūrį į kovą, man itin artima rytietiška aikido kovos meno filosofija. Esminis jos principas – dvikovos neegzistavimas, todėl kovoje nėra varžybų. Remdamasis tokiu požiūriu esu įveikęs nemažai konfliktų. Manau, svarbu suvokti, kad gyvenime kovojama ne su kažkuo, o dėl kažko.
– Skamba gražiai...
– Žinoma, tai nereiškia, kad man visada pavyksta tokiu principu vadovautis, bet stengiuosi siekti to.
– Kai politikai kalba apie Sėkmės Lietuvą, jie paprastai sėkmę suvokia kaip ūkio klestėjimą, bet ne kaip didėjantį socialinį teisingumą ar piliečių dvasinę brandą. Atrodo, kad tik pinigai ir galios pojūtis yra svarbiausia mūsų visuomenės siekiamybė. Gal dėl to mūsų visuomenė nėra laiminga?
– Kada žmogus gerai gyvena? Kai jaučiasi laimingas. Kas jam suteikia laimės? Vieno recepto nėra.
Dažnai esame priversti gyventi gyvenimą, kuriame negalime būti savimi. Kad jaustumėmės gerai savo šeimoje ir visuomenėje, mano nuomone, labai svarbu gerbti save ir leisti sau būti savimi. Kitiems – taip pat. Materialinė žmogaus padėtis tikrai nerodo, laimingas jis, ar ne.
Tačiau visi dvasiniai įsitikinimai irgi sunkiai apčiuopiami bei pamatuojami. Dažnai pastebiu, kad kai bandoma gyventi vien dvasinėmis vertybėmis, ilgainiui tai pavirsta į tam tikrą žmonių suvaržymą: tam tikros dvasinės vertybės įteigiamos, kitos galimos – nuneigiamos. Manau, valstybė negali žmogui brukti kažkokių standartų, nes tai riboja jo laisvą pasirinkimą – žmogus turi pats atrasti kelius į savo laimę ir pasirinkti sau priimtinas priemones jos siekti.
– Bet gal valdžia, visgi, kažką gali padaryti, kad mūsų visuomenė būtų laimingesnė?
– Esu įsitikinęs, joks valstybės mechanizmas nepadarys tavęs dvasiškai brandaus. Laimė yra vidinė būsena. Tik keisdamiesi patys mes keičiame viską aplink – taip išmokstame kurti savo gyvenimo aplinkybes ir vieną dieną nustojame reikalauti, kad kiti būtų atsakingi už mūsų laimę.
Bet ką aš asmeniškai galiu? Galiu padėti mūsų visuomenei elgtis taip, jog būtų sukurta kuo daugiau pagarbių situacijų – galiu tai padaryti, ir tai susiję ne tiek su filosofija, kiek su praktika. Kaip pavyzdį paminėsiu transporto sritį: tie geltoni vafliai, nupiešti Vilniaus sankryžose yra ne kas kita, kaip priminimas žmonėms pagarbiai elgtis kitų žmonių atžvilgiu. Jei vairuotojas nežino, kaip neužtverti kelio kitam piko metu, tai pamačius šias linijas pasidaro daug aiškiau, kur jam galima sustoti, o kur ne. Tiesiog aiškiau.
Vėliau, iš eismo valdymo specialistų gavę filmuotą medžiagą, pamatome, kaip žmonės iš tiesų reaguoja. O jie reaguoja. Taigi, negali padaryti žmogaus laimingo, tačiau gali imtis priemonių, kurios vėliau leis išvengti konfliktų. Man atrodo, tai jau yra nemažai. Dar manau, kad valdžia gali skleisti pozityvią nuotaiką ir energiją savo visuomenės nariams – ji turi tokią galią.
– Ar politika yra viso tolimesnio jūsų gyvenimo kelias?
– Artimiausiu metu, kiek numatau į priekį – taip. Kitų kelių šiuo metu neplanuoju. Suprantu, kad visiems mums yra duota misija kurti, padėti, būti atsakingiems, tačiau tai nebūtinai turi būti susiję su politika. Kad ir kur mane vestų mano gyvenimo kelias, galiu užtikrintai pasakyti – visą laiką būsiu labai arti žmonių.
