„Mokykloje mane pravardžiavo storule, kiti vaikai iš manęs tyčiojosi, – prisiminė moteris. – Valgiau tą patį maistą, kaip ir klasiokai bei lieknos sesės, tačiau pasitaikius progai prisikimšdavau saldumynų. Tai pakeldavo man nuotaiką.
Mano šeima dievino maistą. Kai sekmadieniais sėdėdavome už stalo, mūsų lėkštės buvo pilnos mėsos bei daržovių. Mama gamino nuostabius pudingus – buvo sunku jiems atsispirti.
Kai mes kartą atostogavome Prancūzijoje, ji juokavo, jog pasidarys stora kaip statinė, nes jai taip patiko vietinis maistas. Visi juokėmės – labiausiai dėl to, kad buvo sunku įsivaizduoti mamą stambesnę.
Tačiau buvau 12-metė, dėvinti 14 dydžio rūbus. Jaučiau pyktį ir pavydą. Mama nežinojo, kaip gėda dėvėti drabužius, kurių dydis yra didesnis, nei tavo amžius.“
D.Buchanan jautėsi, kad gali sustambėti dar labiau vos pažiūrėjusi į maistą, rašo „Daily Mail“. Giminės iš tėčio pusės buvo stambesni, ir ji nekentė to fakto, jog atrodo panašiau į juos, o ne savo mamą.
Jautėsi esanti niekas
Jos mama visą gyvenimą pasisakė prieš dietas ir pyko ant mamų, kurios buvo pamišę dėl savo figūrų. Pasak jos, visus riebalus sudegina bėgiojimas paskui vaikus.
„Jos kategoriškas nusistatymas turėjo mane įkvėpti, tačiau rezultatas buvo kitoks, – sakė D.Buchanan. – Dietos man ėmė atrodyti panašios į saldų uždraustą vaisių. Svajojau, kaip sulaukusi 18-os darysiu visus uždraustus dalykus – nusidažysiu plaukus, prasidursiu ausis ir imsiu laikytis dietos.
Labai nepasitikėjau savimi, nes buvau stambiausia mergaitė klasėje. Kai niekas nematydavo, šokinėdavau garaže. Buvau įstrigusi riebalų kalėjime ir negalėjau pakeisti nei kūno, nei nuomonės apie jį.
Prieš pradėdama vidurinę mokyklą, buvau protingiausia klasėje, todėl jaučiausi ne taip prastai, Tačiau kai patekau į konkurencingą mergaičių mokyklą, ėmiau mokytis vidutiniais pažymiais. Jaučiausi, kad esu niekas – storas, dėmėtas nuo spuogų niekas.
Tikimybė, jog ir vėl būsiu pirmūnė buvo ne didesnė, nei galimybė ir vėl tilpti į 10 dydžio rūbus.“
Ji iš pradžių bandė pakelti sau nuotaiką tortu ir traškučiais, tačiau ėmė savęs nekęsti.
Bulimija tapo įpročiu
D.Buchanan vieną dieną prisivalgius apėmė tokia depresija, kad ji privertė save viską išvemti.
„Baisu, kaip greitai tai tapo įpročiu – viską greitai ištaisydavau ir nubausdavau save už savikontrolės neturėjimą, – prisiminė ji. – Kai kartą buvau kine, nepamačiau didžiosios dalies filmo, nes buvau tualete ir bandžiau atsikratyti visko, ką suvalgiau.
Mokykloje susipažinau su su mergaite vardu Emma, kuri ėmė persivalgyti po tėvų skyrybų. Ji vėliau užsiminė, jog ėmė laikytis dietos, todėl jos svoris pradėjo kristi.
Labai pavydėjau jos valios. Galiausiai nusprendžiau ją kopijuoti – net jei tai mane nužudytų. Taip beveik ir atsitiko.“
Svoris nesustabdomai krito
Ji manė, jog nustos mėgti maistą, jei nebevalgys šokolado, torto ir panašių dalykų. Ji pradėjo minti tėvų dviratį – treniruoklį – tai darė net per Kalėdas.
„1999-ųjų rugsėjį mano dydis buvo 14, o gruodį – 10, – pasakojo D.Buchanan. – Buvau beveik tokia pat liekna, kaip ir mama, bet ji valgė viską, ką mėgo, o aš save kankinau.
Mano naujojoje mokykloje buvo lengviau pradingti – jei apsimetei, jog tau reikia daugiau pasimokyti, galėjai pietus praleisti bibliotekoje ir išvengti maisto. Kartu su Emma apsimetinėjome, jog valgėme kartu su viena kitos šeima. Badavau.
Beveik nekreipiau dėmesio į savo dydį – tik norėjau įrodyti, jog sugebu kontroliuoti save.
Viena mokytoja nerimavo dėl mano krentančio svorio, bet kitos merginos klasėje neslėpė pavydo, tai mane jaudino. Buvo momentas, kai svėriau mažiau, nei 51 kilogramą. Kai man suėjo 14, mano dydis buvo 6.“
Jos tėvai nežinojo, ką daryti – jie bijojo, kad ji juos atstums. Be to, D.Buchanan atrodė laimingesnė, nei anksčiau – jos pažymiai pagerėjo.
Maistas buvo tarsi narkotikas
„Man uždėjo breketus, todėl nevakarieniaudavau su tėvais ir teisindavausi, jog man taip skauda dantis, kad negaliu kramtyti, – sakė moteris. – Kai man buvo 15, patekau į ligoninę. Išėjau pasivaikščioti, kad sudeginčiau iš kelių kąsnių makaronų gautas kalorijas, bet mano kraujyje buvo taip mažai cukraus, kad nualpau. Visa laimė, manęs nepartrenkė mašina.
Gydytojas atvirai išaiškino apie mano mitybos pavojus. Kai pamačiau tėvų veidus, supratau, jog skaudinu ne tik save. Ir vėl atrasti maistą buvo sunku, bet džiugu. Mama buvo teisi, kai sakė, jog svarbiausia saikas.
Kai buvau nutukusi ir nelaiminga, maistas buvo tarsi narkotikas. Tiesa, kartais ir vėl suklupdavau. Kai ėjau į universitetą, kurį laiką maitinausi tik skrebučiais, o dėl nevykusių santykių ir vėl ėmiau persivalgyti.
Kai buvau laiminga ir valgiau ką noriu, mano dydis buvo 14. Kai labai nerimaudavau, padidėdavau arba sumažėdavau 2 dydžiais. Problema buvo ne maistas, o mano požiūris į jį.“
Pasimokė iš mamos
Mama D.Buchanan visada jai sakė, jog ji yra graži, tačiau pabrėžė kūrybingumą, asmeninį stilių ir ambicijas. Būtent tėvai jai aiškino, jog asmenybė yra svarbiau ir įdomiau už išvaizdą.
„Vis dar pavydžiu mamai, nes ji nesistengdama gali atrodyti stilingai ir tilpti į 8 dydžio džinsus, tačiau mes gimėme kitokios, – teigė moteris. – Būdama paauglė norėjau atrodyti kaip Audrey Hepburn, bet mama mane įtikino, jog esu panašesnė į Marilyn Monroe. Liesos moterys ne geresnės už putlias – jos tik skirtingos.
Kai spalio mėnesį ištekėjau, buvo tik vienas žmogus, kuriam galėjau leisti kepti tortą – mano mama.
Svečius kepinys sužavėjo. Kai apsidairiau, pamačiau, kaip žmonės mėgsta švęsti valgydami. Supratau, kiek mama mane išmokė.
Kaip ir mama, mano vyras Dale'as mėgsta gaminti ir valgyti maistą. Tikriausiai nebūtume pajutę ryšio, jei nebūčiau iš jos pasimokiusi.
Juokauju, kad susituokiau su juo dėl jo keptų bulvių, ir esu tikra, kad jis nusprendė pasipiršti tada, kai išradau nuostabų makaronų receptą.
Visi dievina mano mamą, bet ne dėl jos išvaizdos – ją mėgsta todėl, kad ji yra linksma, sumani, maloni ir niekada neišduoda savo įsitikinimo, kad svarbiausia – ne išvaizda, o tai, kaip jautiesi ir kaip elgiesi su kitais.“
Parengė Dorotėja Noreikaitė
