Aktorė E.Gabrėnaitė pažįsta nemažai studentų, studijuojančių aktorystę Vilniaus kolegijoje arba Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Mat šiose mokymo įstaigose docentė E.Gabrėnaitė dėsto vaidybą.
Tačiau buvęs studentas A.Dubaka – išskirtinis E.Gabrėnaitės numylėtinis. Jaunasis aktorius Vilniaus kolegijoje dirba docentės asistentu, juodu kartu veda paskaitas. O Artūro ir Eglės pažintis užsimezgė prieš šešerius metus gatvėje!
Vilniaus mažojo teatro aktorė jaunuolį pastebėjo grojantį gitara ir dainuojantį sostinės senamiestyje – Pilies ir Didžiosios gatvių sankirtoje. Jis su mergina stovėjo po medžiu.
E.Gabrėnaitę sužavėjo gražus vaikino balsas ir ji, nieko per daug negalvodama, pakvietė stoti į Vilniaus kolegijos Menų ir kūrybinių technologijų fakultetą.
Artūras tuomet tik nujautė, kad jį užkalbinusi žavinga moteris – aktorė, tačiau atmintyje neatgaivino jos pavardės.
Kaip toliau klostėsi netikėtai užsimezgusi pažintis?
Eglė: Mano akį patraukė graži pora. Pamaniau, pakviesiu juos į stojamuosius egzaminus Vilniaus kolegijoje. Ir kitą dieną, matau, abu ateina. Ir ta mergaitė stojo, ir Artūras. Tačiau merginos nepriėmėme.
Artūras: Ji pasuko studijuoti prancūzų kalbos ir dabar gyvena Prancūzijoje.
Eglė: Mačiau, kad nelabai ir norėjo studijuoti vaidybos. O Artūrą, galiu sakyti, atvedžiau į kolegiją. Aš myliu žmones, kurie daug dirba, yra smalsūs, mokosi.
Artūras: Grojau gatvėje, dainavau – nežinojau, ko noriu iš gyvenimo. Bet tuo metu reikėjo rinktis profesiją. Ir staiga – tokia pažintis. Eglė užsiminė, kad bus renkamas muzikinio teatro aktorių kursas. Muzika, teatras, dainavimas man patiko, todėl iškart nusprendžiau – stosiu į kolegiją.
Eglė: Artūras buvo toks žaliukas, neapsiplunksnavęs.
Bet man įstrigo jo šviesus veidas, geras balsas, akys geros. Kai įsimyli, argi paaiškinsi, kodėl tau patiko ir kodėl myli studentus. (Juokiasi.)
– Laikui bėgant simpatija studentui neblėso?
Eglė: Jau vėliau, kai Artūras buvo trečio kurso studentas, pamaniau: „Na, tau tokią užduotį duosiu, kad niekaip nepadarysi.“ Ir aš Artūrui daviau tai, ką bandė perprasti aktoriai ir režisieriai Dainius Kazlauskas, Valentinas Masalskis, – Nikolajaus Gogolio „Pamišėlio užrašus“.
Mane ištiko lengvas šokas, kai Artūras pristatė monovaidinimą, trukusį penkiolika minučių. Buvo idealu. Pamaniau, ačiū Dievui, nesuklydau gyvenime.
Man patinka, kad Artūras viskuo domisi, tačiau išskirtinai – teatro aktoriumi ir originalios vaidybos sistemos kūrėju Michailu Čechovu, rašytojo Antono Čechovo sūnėnu.
Tikriausiai taip, kaip vieną kartą rėkiau ant Artūro, ant jo niekas nebuvo šaukęs! O rėkiau dėl to, kad baigęs kolegiją užsimanė vykti į Ameriką.
– Laimės ieškoti leidotės?
Artūras: Baigiau kolegiją ir atsivėrė tuštuma. Juk studijų metais kasdien mokėmės, repetavome, statėme spektaklius, ir staiga viskas baigėsi.
Išėjau tarsi į nežinomybę. Susitikau su Egle ir pasiprašiau vėl lankyti jos paskaitas kolegijoje. Parodydavau studentams vaidybos pratimų.
Eglė: Su Artūru jau buvome trejus metus kartu dirbę. Kito žmogaus nebūčiau prileidusi prie studentų.
Artūras: Dirbome kurį laiką, artinosi egzaminų sesija. Kaip tik tuo metu Eglei tikrai reikėjo mano pagalbos.
Eglė: Nes man vienai buvo sunku, ir Artūras staiga pranešė, kad išvyksta į Ameriką.
Artūras: O aš dar vasarą buvau kūrybinėje stovykloje, kurioje lankėsi amerikietis dėstytojas Lenard’as Petit, M.Čechovo teatrinės sistemos auklėtinis.
Kaip tik tuo metu, kai kolegijoje artinosi intensyvus studentų atsiskaitymų laikas, man prireikė ruoštis į trijų mėnesių kursus, kurių tema „M.Čechovo sistema“. Sutarėme su bičiule vykti į Niujorką.
Eglė: Aš rėkiau ne dėl to, kad tu išvažiuoji, o dėl to, kad neturėjai pinigų. Tik lėktuvo bilietui pakako.
„Kur tu susiruošei be pinigų?!“ – šaukiau. Bet tai mano mamos man įvarytas kompleksas bijoti likti be pinigų.
Artūras: Aš tai jus supratau – iš tikrųjų krėčiau nesąmones.
– Gal siuntėte jam pinigų, kai išvyko?
Eglė: Jis badavo.
Artūras: Valgiau šiek tiek, bet buvo ir sunkių momentų. Tie trys mėnesiai buvo gera gyvenimo mokykla, kurios anksčiau nebuvau išėjęs.
– Ar prasimanėte, kaip užsidirbti pinigų po paskaitų?
Artūras: Susiradau keistų darbų – vienam kompozitoriui padėjau dėlioti partitūras prieš koncertus. Keliskart talkinau, nes labai trūko pinigų. Mums pasisekė dar šiek tiek pinigų gauti iš vieno fondo ir išsisukome. Nežinau, ar tai kartočiau, tačiau įsimylėjau M.Čechovo teatro sistemą.
Eglė: Akademijos studentai manęs prašo, kad atsivesčiau Artūrą Dubaką, nes jis dabar garsus visame Vilniuje. Ir dėl M.Čechovo, ir dėl savo kūrybos dainų. Juk Artūras – Sauliaus Mykolaičio premijos laureatas.
– Vienas kitą ko nors pamokėte?
Eglė: Iš Artūro mokausi kruopštumo, ko pati anksčiau neturėjau. Tam kartais neturiu kantrybės: arba pavyks, arba nepavyks.
Artūras iš Niujorko atsivežė įdomių vaidybos pratimų – žiūriu ir mokausi. Kai tik jis su manimi pradėjo dirbti, studentai sakydavo: „Dėstytoja, kada jūs pas mus ateisite? Juk Artūras mums kaip bendraamžis.“
O dabar man taip gera širdyje, kai studentai klausia: „Kur Artūras? Nebus šiandien?“ Visi laukia jo. Aktorius ir režisierius Aidas Giniotis buvo teisus sakydamas, kad studentai visada mylės jaunesnį dėstytoją.
Artūras: Bet aš užaugau dirbdamas su jumis. Pats prisimenu, kaip iš pradžių ėjau prie studentų su baime.
Eglė: Pedagogu nė vienas neišmoksta būti, nepadės net universitetai. Čia lygiai kaip ir aktoriaus profesija. Arba Dievulis tau pabučiavo į pakaušį, arba ne.
Artūras – daugialypis: dainininkas, aktorius. Matau, kad iš jo bus ir geras pedagogas. Svarbiausia – norėti, o Artūras to noro turi.
– Teatro scenoje esate abu susidūrę?
Artūras: Vilniaus mažajame teatre buvome pradėję repetuoti vieną spektaklį, bet netrukus jis buvo atšauktas.
Eglė: Tikiuosi, viskas dar bus ateityje, nes yra visokiausių sumanymų.
– Ar įmanoma jaunam aktoriui, neturinčiam užnugario, įsidarbinti kokiame nors teatre?
Eglė: Tai likimas – atsidurti tam tikrose vietose tam tikru laiku. Dabar man gaila visų kolegijos ir akademijos studentų. Mano laikais atvykdavo „pirklių“, „nupirkdavo“ mus ir privalėjome tam tikrą laiką atidirbti teatre.
Todėl visi turėjo darbus. O dabar gyvenimas yra žiaurus.
– Regis, jūs Artūrą glaudžiate po savo sparnu.
Eglė: Artūras viską daro savo jėgomis. Ir manęs jaunystėje vis klausdavo, ar į teatrą ne tėvas aktorius Antanas Gabrėnas įkišo. Dievuliau, tu mano, Lietuva maža – čia telkiasi režisierių klanai, kurie turi savus aktorius.
– Gyvenimiškų patarimų savo asistentui pažeriate?
Eglė: Asmeninio gyvenimo temomis labai mažai kalbame.
Artūras: Kad aš problemų neturiu.
Eglė: Greitai per kairį petį nusispjauk.
Jeigu man iškiltų kokių problemų, manau, galiu kreiptis pagalbos ir į Artūrą. Ir jis į mane gali kreiptis, neduok Dieve, jei kokios bėdos užkluptų. Bet man tai ir patinka, kad mus sieja mokslai, studentai, teatras. Tačiau menas ir gyvenimas – čia pat.
– Artūras jums tiktų į sūnus, tačiau bendraujate lyg bendraamžiai.
Eglė: Mes juk seniai pažįstami, Artūrai.
Artūras: Nors esu jaunas, iš jūsų mokausi jaunatviškumo: anksčiau nesuprasdavau, kaip visur suspėjate, nes darote daugiau už visus ir visur stovite abiem kojomis. Ir paskaitose, ir spektakliuose atiduodate visą profesionalumą, nuoširdumą.
Eglė: Tuoj apsiverksiu, Artūrai, kalbėk.
Artūras: Dirbdamas su Egle taip ir jaučiuosi, lyg būtume bendraamžiai. Kodėl mažiau turėčiau dirbti, jeigu Eglė viską spėja.
Eglė: Artūras buvo labai inteligentiškas, labai nedrąsus. Mane visada žavi tiek vyrų, tiek moterų kuklumas. Bet Artūrui to buvo netgi per daug. O dabar – o lia lia! Koks atsivėrė jo humoro jausmas. Ar tu pats tai pastebi?
Jis pasidarė komunikabilesnis, drąsesnis su studentais, su jais juokauja, juos užkrečia smagiu darbu. Artūrai, šiais metais tavęs pažinti negaliu!
– Po darbo judu susitinkate kavos su pyragaičiais?
Eglė: Būna tokių progų. Pasidarome „švaros dieną“ – susėdame prie kavos, pasišnekame apie studentus, paskaitas. Net ir vasarą, kai atostogų metas, susitinkame, pabendraujame.
Man Artūras yra artimas žmogus, nors tų studentų yra daug, bet santykiai palaikomi ne su visais. Artūras man tiesiog įkrito į širdį. Labai tuo džiaugiuosi.
