„Dabar piniginėje turiu 10 eurų ir tai yra vieninteliai likę pinigai. Jei nesumokėsime 100 eurų skolos už elektrą, mums ją atjungs artimiausiu metu. O namuose – trys nepilnamečiai vaikai. Man liūdna ir graudu“, – guodėsi neįgaliojo vežimėlyje nuo paauglystės įkalinta Edita.
Ši istorija verta dramatiško filmo – jos pradžia siekia Editos paauglystę, kuomet jai buvo diagnozuotas „juodasis gripas“, ir tęsiasi iki dabar – su didžiulėmis skolomis, nepritekliumi ir viltingu tikėjimu, kad šv. Kalėdų stebuklas pakeis gyvenimą.
– Edita, sėdite neįgaliojo vežimėlyje. Kaip viskas nutiko?
– Kai man buvo 11 metų, mokykloje apsikrėčiau „juoduoju gripu“. Tai labai baisi liga. Yra žmonių, kurie nuo jo miršta, kiti praranda sveiką protą arba juos suparalyžiuoja. Pastarasis atvejis kaip tik mane ir ištiko. Man paralyžiavo visą kūną, veikė tik širdis. Tačiau per daugelį metų medikai man padėjo atsistatyti, sveikata pagerėjo, nevaldau tik kojų.
– Ką jautėte atsisėdusi į neįgaliojo vežimėlį?
– Buvau vaikas. Nesupratau tokių ligų. Po mėnesio seselės paprašiau statyti mane ant kojų, tikinau, kad galiu vaikščioti, tačiau vėliau supratau, kad atsistoti tiesiog nepajėgiu.
– Sunkiai su tuo susitaikėte?
– Kelerius metus su niekuo nebendravau, sėdėjau tarp keturių sienų. Tačiau tikybos mokytoja išsivežė mane į krikščionių susitikimą Prancūzijoje. Pamačiau, kaip gali gyventi neįgalieji, kaip sugeba prisitaikyti aplinkoje. Grįžusi į Lietuvą pradėjau gyventi kitaip. Net pati suorganizavau kelionę su neįgaliais į Austriją. Vėliau pabaigiau mokslus, gavau vairuotojo pažymėjimą, vairavau rankinio valdymo automobilį. Baigusi mokslus labai greitai ištekėjau.
– Fizinė negalia nesukliudė santuokai?
– Aš visada buvau optimistė, stengdavausi iš kiekvienos padėties rasti išeitį. Sunkiausia man buvo pirmaisiais metais, tačiau vėliau sugebėjau prisitaikyti.
Mano vyras neturi negalios. Jis yra visiškai sveikas. Arūną sužavėjau komunikabilumu, neieškojau žodžio kišenėje, mokėjau už save pastovėti. Mano vyrui nebuvo svarbu, kad esu vežimėlyje. Jam svarbiausias mano vidus.
Po keturių mėnesių draugystės susituokėme. Susilaukėme pirmosios dukros, po trejų metų gimė antroji, o prieš penkerius pagimdžiau pagranduką.
– Viskas skamba idiliškai, tačiau jūs turite fizinę negalią – ar tai neapsunkino bendro gyvenimo?
– Kitaip nebeįsivaizduoju. Žinoma, vyras turėjo susitaikyti, kad jam klius didesnis krūvis, tačiau per 21-erius bendro gyvenimo metus prie to pripratome. Aš jau nebejaučiu, kad esu vežimėlyje. Prisitaikau prie bet kokių sąlygų. Net ir prie pačių baisiausių. Esame aštuonerius metus gyvenę sodo namelyje be tualeto, vandens ir kitų patogumų. Jis nebuvo pritaikytas gyventi žiemą. Kūrendavome pečių, tačiau visa šiluma išeidavo per kiaurus langus ir duris. Šalom, vargom, neturėjom net vandens.
Tada kartu su vyru dar dirbom. Aš ėjau apskaitininkės pareigas, o vyras – fasuotojo. Vėliau dirbom kitame ceche. Tada gimė pagrandukas. Esame ne tik trijų vaikų tėvai, bet ir trijų anūkų seneliai. Vyriausiam anūkėliui treji metukai, o su mumis gyvenančios dukros mergytei – vos vienuolika mėnesių.
– Kaip vėliau keitėsi jūsų gyvenimas?
– Po aštuonerių vargo metų prašiau prezidentės pagalbos. Juk gimė sūnus, šaltyje jo laikyti negalėjome. Mums buvo pagreitinta socialinio būsto eilė. Gavome socialinį būstą Ežerėlyje, tačiau tada buvome abu be darbo. Mūsų pajamos buvo minimalios. Kai atsikraustėm į socialinį būstą, turėjome mokėti didelius mokesčius, prisidarėme dar daugiau skolų. Dabar skolos kaba visur. Turime išsimokėti ir paskolas.
– Kokiu tikslu ėmėte paskolas?
– Kai gyvenom sodo namelyje, nuolat ėmėm paskolas. Vieną – malkoms, kitą – skalbimo mašinai. Tos paskolos velkasi iki dabar. Vien už jas turime sumokėti virš 100 eurų. Kas mėnesį turime mokėti už vaiko darželį, komunalinius mokesčius. Šiuo metu situacija siaubinga – mus griebia iš visų pusių, jei būtų įmanoma, mums paskelbtų bankrotą.
Mums šie metai buvo tikra katorga. Atrodė, kad atsistojome ant kojų, džiaugiamės, kad turime darbus, tačiau dabar – visiškas nuosmukis. Liko kelios dienos, ir mums atjungs elektrą. Neturim 100 eurų susimokėti skolos.
– Vyras negauna jokių pajamų?
– Jis mane slaugo, kasdien vežioja į kursus, todėl negali dirbti. Mums reikia sulaukti, kol sūneliui sueis septyneri metai ir jis pradės lankyti mokyklą.
– Kas tada pasikeis?
– Tiesiog jei vyras dabar pradėtų dirbti, mums nebemokėtų socialinės pašalpos, panaikintų nuolaidas už butą ir darželį. Rezultatas būtų siaubingas – su gaunamu atlyginimu jis nesugebėtų apmokėti visų mokesčių.
– Jūsų pirmoji duktė suaugusi, jai 21-eri. Gal ji galėtų prisidėti prie jūsų gerovės?
– Ji turi du mažus vaikus. Jos situacija labai prasta – jai ir pačiai reikia padėti. Jaunesnioji dukra su vienuolikos mėnesių mažyle gyvena pas mus. Jai šiuo metu septyniolika metų, ji yra nepilnametė. Jos visos pajamos – 27 eurai už mergytę. Vaikelio tėtis yra, tačiau ir pats sėdi savo mamai ant pečių, nedirba, todėl prie vaiko išlaikymo prisideda minimaliai.
– Kodėl suaugęs žmogus, turintis mažą vaikelį, niekur nedirba?
– Jis dirbo iki praėjusios savaitės, tačiau išėjo iš to darbo. Vos po kelių dienų padarė avariją automobiliu ir dabar patį reikia slaugyti.
– Kaip įsivaizduojate tolimesnį gyvenimą?
– Nematau išeities. Darbo birža pasiūlė kursus, pradėjau mokytis dirbti su oda. Kiekvieną dieną į kursus mane vežioja vyras. Kelionės kaina kasdien – 4 eurai, o kursai truks devynis mėnesius.
Mokytoja mato didelę perspektyvą, parsivežu gaminius daryti į namus. Tikiuosi, kad po kelių mėnesių galėsiu padarytus gaminius pardavinėti. Po devynių mėnesių, kai baigsis kursai, mano vyras galės eiti į greta esantį baldų cechą ir ten dirbti.
Taip pat esu padavusi paraišką gauti man pritaikytą socialinį būstą. Šiame bute, kuriame dabar gyvename, negaliu būti viena – net į tualetą neįvažiuoju, negaliu pati išeiti į lauką. Kitąmet tikrai gausime man priklausantį socialinį būstą, juk auginu mažą vaiką, todėl mano šeimai suteikta pirmumo tvarka. Tačiau šie devyni mėnesiai yra siaubingi – galiu atsidurti gatvėje prie konteinerio su visais vaikais ir anūkais.
– Tai ką daryti, kad gyvenimas bent kiek prašviesėtų?
– Ne veltui paprašiau pagalbos viešai. Man būtinai reikia sumokėti 100 eurų skolą, kad neatjungtų elektros. Kaip gi vaikai bus be elektros? Kaip aš siūsiu gaminius iš odos prie žvakių šviesos? Visas skolas stengiuosi po truputį apmokėti, tačiau nesugebu padengti ir einamojo mėnesio sąskaitų ir tų, kurios velkasi iš anksčiau.
– Gal turit giminaičių, kurie galėtų padėti?
– Deja, ne. Mano mama gyvena labai sunkiomis sąlygomis. Pensijos ji gauna vos 100 eurų ir jau buvo pasiruošusi man juos atiduoti, o pati visą mėnesį badauti, tačiau aš nesutikau ir pagalbos nepriėmiau. Šiuo metu padėtis tikrai kritinė. Mes nebemiegam naktimis.
– Artėja šv. Kalėdos. Kas bus patiekta ant jūsų vaišių stalo?
– Jokio stalo mes neturim. Šiandien kišenėje turiu 10 eurų. Po dviejų dienų, kai pinigus išnaudosiu važinėjimui į kursus, turėsiu eiti skolintis. Ten praleidinėti pamokų negalima, nes jei praleisčiau, būtų fiksuojama kaip pravaikštos. Jei susidarytų 10 pravaikštų, turėčiau sumokėti virš 2000 eurų iš savo kišenės.
– Ar kada gyvenime galėjote pagalvoti, kad pasieksite visišką dugną?
– Esame gyvenę baisiomis sąlygomis. Sodo namelyje gyventi buvo siaubinga, todėl lindome į paskolas. Jei ne jos, dabar būtų viskas kitaip. Tačiau negaliu pasakyti vaikams, kad nėra, ko valgyti. Juk vaikams visko reikia. O reikalingiausių daiktų kainos – milžiniškos. Labai pasijautė skirtumas, kai įvedė eurą. Būtent jis mus ir nusmukdė.
Socialinė darbuotoja: jie nebepajėgia vykdyti įsipareigojimų
Šeimą prižiūrinti socialinė darbuotoja darbui su socialinės rizikos šeimomis Rasa Pakienė teigė gerai žinanti Gaižauskų šeimą. „Jie Ežerėlyje gyvena apie metus. Iš pradžių mes jais pasitikėjome. Edita ir Arūnas džiaugėsi geresnėmis gyvenimo sąlygomis.
Tačiau po pusmečio gavome išrašus iš savivaldybės, kad visą pusmetį jie nemokėjo nei už šildymą, nei už elektrą, nei už vaiko darželį. Gaudami socialinę ir neįgalumo pašalpas, jie vis tiek už nieką nemokėjo. Tada ėmėme bendrauti, aiškinomės, iš kur atsirado tokios didelės skolos. Ilgainiui išaiškėjo, kad šeima iš anksčiau yra prisiėmusi paskolų iš greitųjų kreditų bendrovių. Jie tikrai nebepajėgia vykdyti įsipareigojimų“, – tikino socialinė darbuotoja.
R.Pakienė tvirtino, kad šiuo metu su Gaižauskų šeima yra sutarę, kad šie periodiškai mokės už šildymą ir elektrą, kad jos neatjungtų. „Labai norime padėti šiai šeimai, nuolat prašome mokėti už gyvybiškai svarbias paslaugas, tačiau visai neseniai Edita man prisipažino, kad neturi lėšų susimokėti už besivelkančias skolas, todėl apmokėjo tik einamąją sąskaitą už elektrą“, – teigė pašnekovė.
Soc. darbuotoja tvirtino, kad vienintelė išeitis – pačiai seniūnijai kontroliuoti gaunamas Gaižauskų šeimos pajamas. „Mes galime tarpininkauti. Jeigu atsirastų žmonių, kurie norėtų padėti šiai šeimai išsikapanoti iš bedugnės, lauksime skambučių ir kartu sutarsime, kokiu būdu būtų galima padėti, kad piniginiai pervedimai būtų panaudoti skoloms padengti, o ne iššvaistyti į skirtingas puses.
Edita yra labai aktyvi ir protinga moteris. Šiuo metu ji labai stengiasi tobulėti, lanko specialius kursus. Juose mokosi dirbti su oda, ketina vėliau tuo verstis. Svarbiausia šiuo metu – tinkamai susidėlioti biudžetą, pasimokyti naudotis pinigais“, – tvirtino soc. darbuotoja.
Norėdami padėti sunkiai besiverčiančiai šeimai, kreipkitės į Ežerėlio miesto seniūniją tel. nr. (8-37) 53 44 25.
