Mero padėka didžiavyriui – spyris lauk

Muziejininkas Andrius Dručkus pats važiavo atsigulęs į vieno iš legendinių lakūnų karstą, kad tik išsaugotų jį ir kitus neįkainojamus eksponatus ateities kartoms.

Muziejininkas A.Dručkus pats važiavo atsigulęs į vieno iš legendinių lakūnų karstą.<br>A.Švelnos nuotr.
Muziejininkas A.Dručkus pats važiavo atsigulęs į vieno iš legendinių lakūnų karstą.<br>A.Švelnos nuotr.
Muziejininkas A.Dručkus pats važiavo atsigulęs į vieno iš legendinių lakūnų karstą.<br>A.Švelnos nuotr.
Muziejininkas A.Dručkus pats važiavo atsigulęs į vieno iš legendinių lakūnų karstą.<br>A.Švelnos nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lina Rušėnienė (www.panskliautas.lt)

Dec 19, 2015, 8:30 PM, atnaujinta Sep 28, 2017, 10:18 AM

Šaliai atgavus nepriklausomybę, sukauptą pusės milijono litų vertės laisvės kovų kolekciją šis vyras padovanojo valstybei ir tikėjosi baigti gyvenimą tyliai šalia savo brangių eksponatų.

Tačiau atsitiko tai, ko nebuvo galima tikėtis ir juodžiausiame sapne.

Nebeguos net eksponatai?

Rokiškio rajone, Obeliuose, veikiančio Laisvės kovų istorijos muziejaus vedėjui A.Dručkui ateinančios šventės atneša ne džiaugsmą, o didelį nerimą dėl ateities.

Mat naujoji rajono valdžia užsimojo A.Dručkų atleisti iš pareigų ir iškeldinti iš buto muziejaus pastate, nepaisydama net šio didžiavyrio nuopelnų šaliai ir rajonui.

Kartu turėtų išsikelti ir jo bičiulė bei padėjėja technologijos mokslų daktarė Elena Kazlauskaitė, atvykusi į Obelius A.Dručkaus kvietimu.

„Panevėžio rytas“ rašė, kad A.Dručkus, būdamas 17 metų, tapo partizaninių kovų metraštininku ir surinko 400 tūkst. litų įvertintą kolekciją. Jos pagrindu prieš 17 metų ir buvo įkurtas muziejus.

Prieš 10 metų A.Dručkui padovanojus kolekciją valstybei, jam buvo suteiktas Rokiškio krašto garbės vardas.

Gyvendamas Kaune A.Dručkus nuo sunaikinimo išgelbėjo legendinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno medinius ir varinius karstus, bet kuklus žmogus nesulaukė už savo žygdarbį jokio įvertinimo. Nei medalių, nei ordinų, nei kitokių pagarbos ženklų – ničnieko.

„Ką padarysi... Akmenų muziejų Mosėdyje, Skuodo rajone, įkūręs Vaclovas Intas ir dailės bei ikonografijos kūrinius Kaunui dovanojęs Algimantas Miškinis gaudavo už tai atlyginimą, o man vienintelė paguoda ta, kad slegiant liūdesiui galiu atsisėsti šalia savo eksponatų ir nurimti“, – sakė A.Dručkus.

Eksponatai tebus negyvi daiktai

Dovanodamas vertingus eksponatus A.Dručkus vylėsi, kad galės gyvenimą pabaigti neatplėštas nuo kolekcijos, dviejų kambarėlių bute muziejaus pastate. Bet jis pasitikėjo sutartį surašiusiais teisininkais ir savo sąlygų dėl buto nekėlė.

„Andriaus gyvenimas – partizanų kovos, dokumentai, vėliavos, likimai. Vienas Kauno antikvaras siūlė už kolekciją pusę milijono litų, bet Andrius sakė norintis išsaugoti eksponatus vienoje vietoje ir baigti šalia jų gyvenimą“, – pasakojo E.Kazlauskaitė.

Muziejus yra Rokiškio krašto muziejaus padalinys ir apie kambarėlių privatizavimą niekad nebuvę ir kalbos. To lyg ir nereikėję – A.Dručkaus deklaruota gyvenamoji vieta – muziejaus adresu, o per renovaciją tiedu kambarėliai buvę nurodyti kaip muziejininko butas.

Problema iškilo sprendžiant klausimą, ar A.Dručkus liks toliau dirbti muziejuje.

A.Dručkui dovanojant valstybei eksponatus, tuometis administracijos direktorius Gintautas Rekerta pasirašęs priedą, kuriame nurodyta, kad nei savivaldybė, nei Rokiškio krašto muziejus nesirengia muziejaus įkūrėjo iškeldinti iš šių patalpų.

Pasitikėjo, todėl sąlygos neiškėlė

Bet šiemet A.Dručkus sulaukė klausimo, kada gi jis išeis į pensiją. Šį esą mero Antano Vagonio klausimą jam perdavė Rokiškio krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė.

A.Dručkus sutiko nuo ateinančio sausio atsisakyti 0,75 etato vedėjo pareigų, bet pasiteiravo, galbūt jam simboliškai paliktų nors ketvirtį muziejininko etato, kad nereikėtų kraustytis lauk iš muziejaus.

„Nieko blogo mes nedarome, lyg pelytės tyliai tūnotume savo kambarėlyje“, – kalbėjo E.Kazlauskaitė.

A.Dručkus prisipažino, kad iškraustymas jam būtų labai skaudus – tolygu prarasti ranką. O ir kurgi jam dėtis – dabar kone basam grįžti atgal į Kauną? Juk ir šeima – žmona bei 4 vaikai – nebuvo linkę pritarti A.Dručkaus sprendimui kolekciją atiduoti valstybei už dyką.

Tik dabar žmogus suprato, kiek daug prarado pasitikėdamas valdžia ir dovanodamas kolekciją be vienintelės savo sąlygos: kad galėtų gyventi bute iki mirties, nepriklausomai nuo to, dirbs muziejuje ar ne.

Vedėjui neramu ir dėl to, ar į jo vietą atvyksiantis muziejininkas nebus tik šaltas tarnautojas.

„Jeigu jis nesugebės pakalbinti eksponatų, jie tebūs negyvi daiktai“, – nuogąstavo jis.

Juokina „gyvas eksponatas“

Dabartinis meras socdemas A.Va-gonis kategoriškas: muziejus nepritaikytas gyventi, o solidaus amžiaus darbuotojai vietą privalo užleisti vietą jaunesniems ir energingesniems.

Kolekcijos vertė ir kaina, kuria ji buvo surinkta, rizikuojant laisve, sveikata, gyvybe, mero pozicijos nekeičia.

„Turėkime sarmatos, net ir labai nusipelnęs žmogus negali tapti gyvu muziejaus eksponatu. Nebejuokinkime žmonių“, – rėžė meras.

Ir taip jau išimties tvarka muziejuje A.Dručkus tyliai ramiai gyvenęs. Esą laimė, kad niekam tai nekliuvo.

Užtat dabar užkliuvo merui. A.Vagonis pats pasiūlęs savivaldybės administracijai suieškoti A.Dručkui butą. Bet gero buto Rokiškyje jis atsisakė, nes nori likti gyventi Obeliuose. Todėl dabar ieškoma Obeliuose.

Dar A.Vagonis siūlo paskelbti A.Dručkų emeritu – oficialiu atstovu. Tuomet jis galėtų ir toliau lankytis muziejuje, tvarkyti archyvus, dokumentus. Ir vėl už ačiū.

„Niekas per jėgą į gatvę jo nevarys, bet išsikraustyti iš patalpų, kuriose negalima gyventi, turės“, – kalbėjo A.Vagonis.

Muziejaus direktorė N.Šniokienė privalanti pasirūpinti, kad solidaus amžiaus jos darbuotojas išeitų į užtarnautą poilsį.

Varo eiti poilsio dėl amžiaus

Klausimas, ar tikrai rengiamasi A.Dručkų varyti lauk iš muziejaus darbuotojų ir patalpų, juokingas ir N.Šniokienei.

„O kur jūs matėte muziejų, kuriame gyventų žmonės?“ – kažkodėl juokėsi direktorė.

Direktorė irgi mano, kad solidaus amžiaus A.Dručkus, nori jis to ar nenori, privalo eiti poilsio, nes apsisukimai esantys jau nebe tie.

Oficialaus A.Dručkaus pareiškimo atleisti iš vedėjo pareigų ji kol kas neturi.

Atleidimo procedūra – direktorės pareiga, bet buto klausimo N.Šniokienė kratėsi. Tai turės nuspręsti savivaldybė.

„Nežinau, ar yra kokių galimybių palikti butą muziejaus patalpose. Galbūt galima įrengti kitą įėjimą, atskirti butą nuo muziejaus patalpų“, – svarstė N.Šniokienė.

Niekas netrukdo palikti etato

Savivaldybės Kultūros skyriui vadovaujantis Petras Blaževičius atsakomybę bandė permesti muziejaus direktorei.

Vedėjas nežinia kodėl, bet įsitikinęs, kad A.Dručkus jau parašęs pareiškimą atleisti jį iš darbo.

„Niekas netrukdo jam palikti ir, sakykime, 0,25 muziejininko etato. Tai N.Šniokienės rankose, ji skirsto etatus“, – išsisukinėjo P.Blaževičius.

Bet jeigu A.Dručkus palieka darbą, tai turintis išeiti ir iš patalpų – taip jam aiškinusi direktorė.

„Skaudu tai ar neskaudu, blogai ar neblogai, bet buto laikyti muziejuje negalima“, – tvirtino P.Blaževičius.

Jis pripažino, kad Laisvės kovų istorijos muziejaus eksponatai yra puikūs, bet pridūrė, esą reikia šiuolaikiškos ekspozicijos. Tad reikia ir naujų žmonių.

„Liūdnas reikalas pažiūrėjus, kiek muziejus lankytojų sulaukia“, – kalbėjo vedėjas.

P.Blaževičius tikino vertinantis A.Dručkaus nuopelnus ir žmogiškai jį suprantantis, bet dėl jo iškraustymo iš muziejaus patalpų problemos, jo manymu, nėra.

Nežmoniška išmesti senukus

Tarybos narys konservatorius Almantas Blažys prisiminė, kad renovuojant muziejaus pastatą jis buvo rajono meras. Dabartinės valdžios užmojai, kad A.Dručkus jau turėtų savo vietą užleisti jaunesniems ir energingesniems, jį nustebino.

„Būtų nežmoniška ir nepadoru senukus išmesti, juk A.Dručkus suaugęs su muziejumi“, – kalbėjo jis.

Be to, tokio užsidegimo, šviesios atminties A.Dručkui galėtų pavydėti daugelis jaunuolių. Tuo gali įsitikinti kiekvienas muziejaus lankytojas – nežinodamas vedėjo amžiaus, neįtartum, kad šis tiesus it styga, faktus iš atminties beriantis žmogus artėja prie 90-mečio.

„Mūsų siūlymas bus leisti A.Dručkui ir toliau dirbti muziejininku bei gyventi tose pat patalpose. Vėliau gal išsispręs savaime – kai jam pačiam dirbti bus per sunku, gal bus pasiūlytas butas Obeliuose, o gal taryba galėtų jam padaryti išimtį ir neiškraustyti“, – svarstė politikas.

A.Blažys sakė, kad iki sausio rasti butą Obeliuose neįmanoma. Neaišku, kokia pasiūla, butas turėtų patikti ir A.Dručkui, o kur dar pirkimo procedūros. Be to, taryba turėtų svarstyti skiriamas lėšas.

Padarė žiaurią klaidą

Koalicijos „Už laisvę augti“ narys Vytautas Masiulis vadovavo rajonui įkuriant Laisvės kovų istorijos muziejų. Buvęs meras apie dabartinės valdžios ketinimus A.Dručkų atleisti iš pareigų ir iškraustyti iš muziejaus nieko nežinojo.

„Kai įkūrėme muziejų, tai buvo asmeninė kolekcija. Iškraustomas iš buto, jis būtų viską pasiėmęs. Dovanojant valstybei, turėjo būti pagalvota apie saugiklius. Išeina, kad žmogus buvo gražiai apgautas“, – kalbėjo politikas.

V.Masiulis yra įsitikinęs, kad A.Dručkus padarė žiaurią klaidą teisiškai neužsitikrindamas savo ateities.

Jo manymu, rasti Obeliuose tinkamą butą kažin ar įvykdoma užduotis, nebent dabartinė valdžia įkištų A.Dručkų į kokį urvą.

„Nežmoniška taip elgtis, juk A.Dručkus rizikavo dėl kiekvieno eksponato. Tai pinigais neįkainojama, reikia sąžinės turėti“, – kalbėjo jis.

Be to, ir kur surasi geresnį gidą – kiekvienas daiktas turi atskirą istoriją, bet ją geriausiai žino pats A.Dručkus. O naujas muziejininkas greičiausiai ją tik iš lapelio perskaitys.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.