Kūčių vakarą prie stalo juos kviečia ne artimieji, o kunigas, kuris jų nesmerkia, bet suteikia vilties, o to norintiems – ir kitą gyvenimo kelią parodo.
Pilkam vargui pilkas ir būstas
Prieš mėnesį į naują pastatą Teatro gatvėje susikraustę nakvynės namų gyventojai jau grįžo į įprastą ritmą.
Artėjant Kalėdoms modernus dviejų aukštų būstas buvo užpildytas iki paskutinės lovos. 40 žmonių talpinantys nakvynės namai prieš šventes turėjo 41 gyventoją.
Dar 20 lovų skirta vienkartinei nakvynei. Jos irgi nestovi tuščios. Į bendrą kambarį, kur geležinėse lovose pūpso klijuote aptraukti čiužiniai ir pagalvės, vakarais sugarma neturintys kur glaustis bėdžiai.
„Gal kad centre esame, dėl to daugiau susirenka? Vasarą miega kas kur sumano, o žiemą vis dėlto ieško pastogės“, – sako dar įkurtuvių rūpesčiais gyvenanti nakvynės namų vadovė Aurelija Skudienė.
Visos naujojo pastato vidaus patalpos išdažytos niūria pilka spalva. Ilgi pilki koridoriai, pilki kambariai tarsi dar labiau išryškina, kad čia glaudžiasi pilkos vargo pelės.
„Niekas mūsų neklausė, kokia spalva tokiai įstaigai tinkama, iš pradžių sienos buvo beveik juodos, dabar šiek tiek pašviesino. Džiaugiamės tuo, ką turime“, – sako A.Skudienė.
Vadovė rodo erdvų vonios kambarį, skalbyklą, tualetus. Retas iš tų, kas ateina tik pernakvoti, šiais patogumais naudojasi, dažno po vandens čiaupu už jokius pinigus nepakiši. Dėl to ant lovų ir patalynės nėra, o čiužiniai aptraukti neperšlampama danga.
Pinigų kaulija prie bažnyčios
Vienkartinės nakvynės prireikia įvairiausiais gyvenimo atvejais: žmona iš namų išmetė, tėvai už girtavimą išgrūdo, kitas pats viską per taurelę vėjais paleido ir liko basas nuogas gatvėje.
Kelinta naktis kartu su beviltiškiausiais pavargėliais nakvoja 24 metų vaikinas. Ryte jis atsikelia, nusiprausia ir išeina į „darbą“ – prie bažnyčios elgetauti, o vakare grįžta pernakvoti.
„Kaulyti pinigų iš bobučių jam sekasi, net ir mums suvaidina, kaip tai daro“, – liūdnai šypteli A.Skudienė.
Pirmą kartą jis nakvynės namų duris pravėrė būdamas vos 18-metis. Iki tol gyveno normalioje šeimoje, turėjo mamą, tėvą, sesę. Nuo paauglystės nesutarė su tėvu, paskutinį kartą susipyko dėl televizoriaus pultelio, įdūkęs tėvas nerinko žodžių, liepė nešdintis iš jo namų.
Vaikinas taip ir padarė, apsigyveno nakvynės namuose. Būdamas be šeimos ėmė sparčiai ristis žemyn, girtauti.
Socialiniai darbuotojai įkalbėjo gydytis nuo alkoholizmo, jis gulėjo profilaktoriume, paskui visus metus negėrė, buvo susiradęs darbą, nakvynės namuose turėjo kambarį.
„Išėjo, savaitę nesirodė, o tada atvežė policija girtutėlį, buvo praradęs viską, ką turėjo, net ir pasą. Ir vėl gyvenimas prasidėjo nuo nulio“, – apgailestavo A.Skudienė.
Į nakvynės namus buvo atėjusi vaikino mama ir sesuo, maldavo jo grįžti namo, bet šis, jau įjunkęs į valkatos gyvenimą, artimųjų globos kratosi.
Kalėdaitį lauš su likimo broliais
Erdviame prieškambaryje stovi papuošta eglutė, čia išsitenka ir stalų eilė bei suolai. Darbuotojai Kūčių vakarienei sukvies visus gyventojus.
Prie stalo kartu sės ir kunigas, visi drauge lauš kalėdaitį. Vaišės bus kuklios, iš kolektyvo asmeninių resursų ir to, kiek galės prisidėti patys gyventojai.
Anksčiau nakvynės namai bandė ieškoti rėmėjų, bet visuomenės reakcija išgąsdino. Žmonės sakė, kad aukotų vaikams ar seneliams, bet ne asmenims iš patvorių.
„Dabar ir nebeprašom, išsiverčiam patys. Visaip žmonėms gyvenimas susiklosto, dėl įvairiausių aplinkybių pas mus atsiduria“, – savo klientų nesmerkia A.Skudienė.
Kūčioms pas gimines išeis tik du ar trys gyventojai, visi kiti kalėdaitį lauš tokio pat likimo brolių draugijoje.
Nepasitiki nemokama operacija
Lipame į antrą aukštą, kur įsikūrę nuolatiniai nakvynės namų klientai.
Žemyn klibikščiuoja 76 metų Aleksandras. Vyras vos paeina, skundžiasi klubo sąnariais. Buvo išėjęs pas kažką į svečius, griuvo lifte ir susižalojo.
Aleksandras turi gausybę sveikatos problemų, bet nė už ką nenori eiti pas gydytojus, paniškai jų bijo.
Kadaise jis dirbo tekintoju autokompresorių gamykloje. Darbo stažas neilgas, nes 46 savo gyvenimo metus praleido įkalinimo įstaigose. Nusikaltimų sąraše – vagystės ir žmogžudystės.
Du kartus buvo vedęs, o dar ne vieną moterį šiaip turėjo.
Koridoriaus gale atviros durys į virtuvę. Joje trys viryklės, kriauklė, stalas maistui ruošti. Prie puodų sukasi du vyrai.
Į sieną atremtas ramentas, 58-erių Jonas sėdi ant kėdės ir kartkartėm pamaišo makaronų puodą.
„O ką gi daugiau virsi?“ – apie vos ne kasdienį valgį sako Jonas.
Jonas nakvynės namų naujokas, dar nespėjo susigaudyti, gerai čia ar blogai.
„Pirmą kartą esu po šiuo stogu. Ir kas galėjo pagalvoti, kad čia atsidursiu?“ – vis pasidejuoja jis.
Jonas sakosi esąs statybininkas. Turėjo žmoną ir du vaikus. Su šeima išsiskyrė be pykčių. Retkarčiais susitinka. Kalėdoms, deja, artimieji jo nelauks.
„Per šventes jie išvažiuoja į kaimą“, – nusukęs akis į langą sako jis.
Pastaruosius penkerius metus jis nuomojosi butą. Šeimininkai iškėlė sąlygą: jei nori toliau gyventi, savo lėšomis suremontuok būstą. Jonas remontą padarė ir jau kitą dieną atsidūrė gatvėje.
Sveikata pašlijusi, darbo nėra, kur dėtis, kai žiema ant nosies?
Dėl sudilusio klubo sąnario Jonas turi neįgalumą, gauna invalidumo pensiją.
Gydytojai liepia sąnarį keisti, bet vyras keistai žiūri į medikų paslaugas.
„Sako, man priklauso nemokamai, bet kai dykai darys, tai taip ir gausis. Gal įkiš bet ką. O pinigų operacijai neturiu.
Vienas pažįstamas vaikščiojo su lazda, o po sąnario keitimo operacijos atsisėdo į invalido vežimėlį. Kas, jei ir man taip nutiks?“ – nemokamos pagalbos kratosi Jonas.
Dovanojęs dukrai namą atsidūrė gatvėje
A.Skudienė pasakoja dar vienų neseniai nakvynės namuose prisiglaudusių žmonių istoriją. Šios įstaigos kaip paskutinio šiaudo griebėsi garbaus amžiaus pora.
Moteris 11 metų gyveno Rožyne, nuomojosi būstą kiemo pastate. Į nediduką butą ji priėmė bėdos ištiktą vyrą iš kaimynystės.
Pastarasis buvo didelio namo savininkas, bet liko skurdžiumi, kai visą savo turtą dovanojo dukrai. Dar nespėjo nudžiūti notaro parašas ant dovanojimo sutarties, kai dukra pareiškė tėvui, kad jam namuose vietos nebėra. Taip vyras atsidūrė pas geraširdę moterį jos nuomojamame būste.
Būsto savininkai, neįspėję nuomininkų, savo valdą pardavė, o naujieji šeimininkai porą tuojau pat iškraustė į gatvę.
„Vyrui atsirado daug sveikatos problemų, tvarkome dokumentus, jis tikriausiai išvažiuos į gydymo įstaigą“, – apie naujakurių likimą pasakojo A.Skudienė.
Panaši istorija nutiko ir 74 metų Onai. Ilgus metus ji dirbo spirito fabrike, vėliau paprasta darbininke šen bei ten.
Moteris su sutuoktiniu visą amžių gyveno nuomojamame bute, vaikų neturėjo. Sutuoktinis jau senokai mirė. Kai buto šeimininkė suseno ir pasiligojo, giminaičiai ją išvežė į senelių namus ir butą pardavė, nuomininkę iškraustė. Jos daiktus sukrovė tiesiog gatvėje.
„Turėjau ir nieko nebeturiu“, – rauda Ona.
Jai labai sunku kalbėti apie šį praradimą. Galimas daiktas, kad Ona nutyli kai kuriuos gyvenimo faktus. Kai jau buvo nakvynės namuose, nuomoto buto kaimynai senutei atvežė kelis jos likusius daiktus. Dabar viso gyvenimo turtas telpa į spintelę prie lovos ir vieną drabužių spintos lentyną.
Gerai būtų, kad prisimintų
Virtuvėje sukasi 45-erių Arūnas.
„Kai grįžau iš kalėjimo, mama buvo jau mirusi, o su broliais nesugyvenom, gatvėj juk nenakvosi“, – jis atvirai pasakoja, kaip atsidūrė po nakvynės namų stogu.
Kalėjime sėdėjo ne vieną kartą, paskutinį sykį už vagystes gavo pusantrų metų, bet už gerą elgesį išėjo pusmečiu anksčiau.
„Jis labai geros širdies, paslaugus, kruopštus, visad noriai kimba į darbus, jei reikia ką padėti“, – įnamį giria A.Skudienė.
Arūnas kadaise įgijo staliaus dailidės specialybę, profesija paklausi, bet susirasti nuolatinį darbą nesiseka.
„Kai kur nenori priimti, nes neturiu vairuotojo teisių, kiti reikalauja mokėti anglų kalbą, tretiems gal kliūva, kad sėdėjęs“, – sako Arūnas.
Per Kalėdas bandys susitikti su broliais. Kol mama buvo gyva, visi penki broliai susiburdavo pas ją.
Pasiteiravus, ką paskutinį kartą yra gavęs dovanų, Arūnas prisimena kvepalus. Bet įspūdingiausią dovaną gavo paauglystėje, kai susidėję vyresnieji broliai jam nupirko mopedą.
„Nuo mažų dienų svajojau būti kariškiu, patiko žaisliniai kardai, šautuvai ir kitokie ginklai, bet dėl akių traumos net į kariuomenę neėmė“, – apgailestauja Arūnas.
Dabar apie dovanas vyras nebedrįsta svajoti.
„Ką reikia, pats turiu“, – sako ir priduria, kad vis dėlto būtų malonu netikėtai gauti nors ir smulkmeną.
Kalėdų Senelio prašytų darbo
Į virtuvę kišteli galvą 49 metų Virginijus ir pakviečia užeiti į jo kambarį.
Gyvena trise, bet kambario draugų nėra. Kambarys asketiškas, trys lovos, spintelės, stalas ir rūbų spinta.
Virginijus – seniausias nakvynės namų gyventojas, pirmą kartą slenkstį peržengė 1990 metais ir nuo tada čia gyvena su pertraukomis, kai grįžta iš įkalinimo įstaigų. Jose už vagystes praleido 18 metų.
Paskutinį kartą iš kalėjimo grįžo 2000-aisiais.
„Jau 16 metų nebebuvau ten patekęs. Viskas, atsibodo, tegu sėdi jaunesni. Noriu gerą darbą susirasti, esu šaltkalvis, galiu dirbti pagalbiniu, turiu jėgų ir ištvermės, bet darbdaviai kažkodėl manęs neima. Pasižiūri į veidą ir randa priežasčių nesamdyti, kartais sako, kad esu per senas. O jei surengtų išbandymą, daugeliui jauniklių nosį nušluostyčiau“, – kalba jis.
Virginijus verčiasi iš atsitiktinių darbų.
„Turėjau 3 kambarių butą, žmoną, dukras dvynes. Išsiskyriau dėl gėrimo ir kalėjimų“, – pasakoja Virginijus.
Kai paskutinį kartą matė savo mergytes, joms nebuvo nė metukų. Dabar viena gyvena Anglijoje, kita viename Aukštaitijos mieste, yra ir anūkų. Žinios apie artimus žmones jį pasiekia per svetimus, nei buvusi žmona, nei dukros nenori jo matyti.
„Kartą prieš Naujus metus skambinau, sakiau, noriu susitikti, susitaikyti, bet man buvo pasakyta neskambinėti ir į jų namus nekelti kojos“, – atvirauja Virginijus.
Vyras prisipažįsta, kad savo dukroms niekad gyvenime nėra pirkęs dovanų.
„Kai vaikai augo, kalėjime sėdėjau“, – paaiškina jis.
Sunku prisiminti, ar pats kada yra dovanų gavęs, nebent ankstyvoje vaikystėje. Mylimiausi tėvų dovanoti žaislai buvę meškiukas ir voveraitė.
Virginijus mokėsi 4-oje vidurinėje mokykloje. Turėjo brolį, gyveno šis dorai, bet dabar jau miręs.
Paskutinį kartą sėdėdamas kalėjime Virginijus pasidarė didelio voro tatuiruotę. Likimo bendrai aiškino, esą toks ženklas padės nebepatekti už grotų. Tatuiruotė ant plaštakos viršaus irgi turi įspėjančius simbolius: nemylėk merginų, kortų ir alkoholio, tada gyvensi gerai.
Turėti mylimą moterį Virginijus vis dėlto nori. Anksčiau eidavo į šokius, tikėjosi ten rasti žmoną.
„Jei neturi pinigų – tu ne vyras. Pasakydavau, kad neturiu darbo, gyvenu nakvynės namuose, ir viskas, esi nereikalingas. Būdavo, visą vakarą šokam, palydžiu namo, pakviečia pas save kavos, išsikalbam, atvirai pasakau, kaip yra, prisipažįstu, kad taurelės nevengiu.
Kitą savaitgalį kviečiu šokti, o ji jau „nebepažįsta“, net šokti neina“, – skundėsi vyras.
Paklaustas, kokio Kalėdų stebuklo norėtų sulaukti, Virginijus atsako: „Darbo. Nuolatinio darbo.“
