„Dirbau pagal terminuotą sutartį, todėl po dvejų motinystės atostogų metų senajame darbe manęs niekas nelaukė.
Su vyru turėjome ir paskolų, ir lizingų. Pamenu akimirką, kai sėdėjau Lukiškių aikštėje ir verkiau jausdama, kad gyvenimas slysta iš po kojų. Tačiau užsidarius durims mūsų šeimai prasivėrė langas“, – optimizmo nestokojo vilnietė Erika Monkevič.
Suvokė nieko neturintys
Prieš gimstant dukrytei Erika dirbo vienoje didelėje telekomunikacijų kompanijoje. Ji užėmė geras pareigas, atlyginimas buvo pavydėtinas. Tačiau viskas pasikeitė tada, kai moteris išėjo į motinystės atostogas.
„Po beveik dvejų metų atostogų nuėjau į buvusią darbovietę susitvarkyti reikiamų dokumentų ir pranešti apie savo sugrįžimą, bet man buvo pasakyta, kad neturiu darbo vietos, neturiu, kur grįžti, nes dirbau pagal terminuotą sutartį. Į atostogas išėjau liepos mėnesį, o tų pačių metų gruodžio mėnesį baigėsi sutartis. Įmonės valdžia tiesiog nematė reikalo manęs informuoti“, – pasakojo moteris.
Kol Erika buvo motinystės atostogose, su vyru ir vaikais jie persikraustė gyventi į užmiestį. Šeima nė sapne nesapnavo, kad jų lauks tokios nieko gero nežadančios permainos. „Turėjome ir paskolą, ir daugybę lizingų.
Visas vyro atlyginimas būdavo paskirtas susimokėti sąskaitas, o mano – buičiai ir pramogoms. Tą akimirką suvokiau, kad nebeturime nieko, tik tuos varganus kelis šimtus litų, kurie lieka sumokėjus paskolas ir įmokas.
Atsisėdau su dukryte Lukiškių aikštėje ir ėmiau verkti. Kai šiek tiek palengvėjo, ėmiau racionaliai mąstyti, prisiminiau skambiausias frazes apie tai, kad gyvenime negali būti viskas blogai, ir kad kiekvieną kartą, užsidarius durims, prasiveria langas. Vyras namuose guodė, kad bus viskas gerai, tačiau aš nenurimau. Vis galvojau, kaip galėčiau save realizuoti“, – sakė Erika.
Pomėgis tapo pagrindiniu pajamų šaltiniu
Iš pradžių moteris galvojo susirasti darbą mieste, tačiau kai paskaičiavo kuro sąnaudas ir vaikų darželio mokestį, suprato, kad to daryti tikrai neverta, nes realių pajamų liktų vos keli litai. „Tada nusprendžiau imtis veiklos iš namų. Po pokalbio su viena mama, neriančia vaikui kepures, pagalvojau, kad ir aš galiu užsispirti ir išmokti tai daryti. Juolab, kad orai šalo, ir vaikui reikėjo šiltos kepurės.
Pirmąją nėriau labai ilgai, vis ardžiau ir vėl bandžiau, kol galiausiai man pavyko. Nunėriau net tris skirtingas kepuraites. Tomis pačiomis dienomis už akių užkliuvo skelbimas, siūlantis feisbuke susikurti puslapį. Nusprendžiau tai padaryti, ir jau penkerius metus gyvuoja puslapis „Sweet & Soft by EM“, – pasirinkimu džiaugėsi Erika.
Tačiau ne viskas buvo lydima teigiamų emocijų. „Vyras šiai idėjai nepritarė, liepė ieškoti normalaus darbo. Tačiau aš visada tikėjau tuo, ką darau. Žinojau, kad verslas su kepurėmis tikrai pasiseks. Taip ir įvyko. Žiemos pabaigoje, besikeičiant sezonui, užsakymai pradėjo piltis lyg iš kibiro.
Per mėnesį man pavykdavo užsidirbti apie 3000 litų, atmetus visas sąnaudas. Tai buvo pagrindinis mano pajamų šaltinis. Iš karto susitvarkiau biurokratinius reikalus, išsiėmiau individualios veiklos pažymą, kad nekiltų papildomų problemų. Kai tai padariau, galėjau vykdyti sąžiningą veiklą“, – sakė ji.
Stebisi pagalbos prašytojais
Nuo Erikos kepurių nėrimo pradžios praėjo penkeri metai. Ji džiaugiasi papuošusi daugybę vaikų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Anglijoje. „Kiekvieną kepuraitę, šaliką, blauzdines ar suknelę kuriame kartu su mamomis. Kartu renkame spalvas, deriname raštus. Juk jei nebūtų mamų, nebūtų kam nerti.
Džiaugiuosi, kad dabar ir vyras suprato, jog mano verslas ne tik teikia malonumą, bet ir neša pajamas. Tiesa, dabar nėrimas liko tik mano hobiu – pagrindinis mano darbas yra akių klinikoje. Sprendimas pradėti dirbti nuolatinį darbą ne namuose buvo priimtas apgalvotai. Tiesiog atėjo laikas, kai nebegalėjau dirbti iš namų. Ėmiau skaičiuoti laiką užsakymams, man darėsi gaila laiko išeiti išgerti kavos su drauge, nes vis užklupdavo mintys, kad geriau per tą laiką nerčiau. Supratau, kad privalau kažką keisti“, – pasakojo dviejų vaikų mama.
Šiuo metu ji gyvena svajonėmis – Erika trokšta įkurti krautuvėlę, kurioje prekiautų savo nėriniais. Moteris mintyse jau turi nusipiešusi vaizdinį, kaip ji atrodys, kur gulės tam tikros prekės. Ji teigė vakarais krautuvėlėje vaikus mokysianti nerti. „Žinau, kad tai vieną dieną įvyks – svarbiausia labai norėti ir tikėti. To paties norėčiau palinkėti visiems, kurie nuolat verkšlena, skundžiasi blogu gyvenimu arba skuba viešai prašyti pagalbos.
Tokių prašytojų pastaruoju metu labai daug. Susidaro įspūdis, kad tai tampa mada. Suprantu, kad yra situacijų, kai po gaisrų, ligų ar avarijų reikia žmonėms padėti, aukoti, tačiau tik ne tuo atveju, kai žmogus tiesiog nesistengia. Kiekvienas turime galvą ant pečių, todėl tikrai galima sugalvoti, ką veikti – nerti, megzti ar dekupažuoti.
Mano gyvenime tikrai buvo akimirkų, kai lengviausias sprendimas galėjo būti viešas pagalbos prašymas, tačiau apie tai aš negalvojau – tiesiog kiekvieną akimirką svarsčiau, ką turėčiau daryti, kad man ir mano šeimai būtų gerai. To norėčiau palinkėti ir kitiems, kuriems atrodo, jog jie papuolė į gilią duobę – išeitis visada yra, tereikia pasitikėti savimi ir atrasti mėgstamą veiklą“, – patarė E.Monkevič.
