Daržinėje – žmogaus ūgio lėlės, papuoštos blizgiais drabužiais. Tai – Trijų Karalių apsiaustai. Kiek jų yra sukūrusi, M.Pelėdienė prisipažino neskaičiavusi. Jos skirtingų Trijų Karalių drabužių kolekcijų yra Baisogalos, Krekenavos, Gudžiūnų, Žagarės, Šeduvos bažnyčiose.
M.Pelėdienės daržinėje – ne tik Trijų Karalių apsiaustai. Palubėje kabo „lietuvaitė“ tautiniais drabužiais, o kampe – nei žiemą, nei vasarą neišardoma prakartėlė. O pensininkės namuose – Kryžių kalnas ir šventųjų paveikslais nukabinėtos sienos.
Liepė vidinis balsas
Sukioti piršto prie smilkinio skaitant apie M.Pelkėdienės pomėgius nereikėtų. Senolė – šviesaus proto, kurio galėtų pavydėti daugelis. Tiesiog ji daug kuo domisi, o keistoka galinti atrodyti kūryba praskaidrina gyvenimą, mat šis Baisogaloje prie geležinkelio stoties, kur retkarčiais pradunda traukiniai, nėra labai linksmas.
Vieną iš apsiaustų pasimatavo ir fotografas Vladas Ščiavinskas. Besišypsanti šeimininkė patarė į rankas paimti ir trimitą – tada būsiąs tikrai panašus į Kasparą, Merkelį ar Baltazarą.
Anksčiau M.Pelėdienė bažnyčioje rengdavo procesijas. Vieną vasaros dieną jai, vaikštinėjančiai šventoriuje prieš iškilmes, kažkas tarsi pakuždėjo: „Pasiūk Karaliams drabužius.“
Moteris sutriko – juk ji nemokanti siūti. Lankė kursus, iš braižybos geriausius pažymius gaudavo, bet kai reikėjo lėlei suknelę pasiūti – nieko neišėjo. Tai kaip ji pasius? Kai vidinis balsas trečią kartą paragino, moteris ryžosi pradėti darbą. Ir geriausiai išėjo.
Daržinėje – ne tik prakartėlė, bet ir palubėje kybantis lietuvaitės manekenas. Buvo pasėjusi rugių, kad jų varpų galėtų padėti lėlei po kojų, bet katės, bjaurybės, pėdus išvartė. O prakartėlėje – lyg bažnyčioje. Guli kūdikėlis Jėzus, jį kvapu šildo gyvuliai, lanko Trys Karaliai. Skirtumas tik toks, kad prakartėlė iš daržinės neišnyksta ištisus metus.
Atneša šventųjų paveikslus
Medžiagoms, papuošimams M.Pelėdienė išleidžia nemenką pensijos dalį. Jų reikia ir už šventųjų paveikslus atsilyginti. Mat M.Pelėdienės namuose jų – kelios dešimtys.
Kai žmogus numiršta ir namai lieka tušti, artimieji žino, kad šventųjų paveikslus priglaus M.Pelėdienė. Juk neišmesi jų. Pensininkė jų neima už dyką, stengiasi atsilyginti.
Viename paveiksle Marija, pensininkės žodžiais, „iš terbos išimta“. Dėvėtų drabužių parduotuvėje pastebėjusi medžiaginį maišelį su Švenčiausios Mergelės Marijos atvaizdu, Minolija jį nieko nelaukdama nusipirko. Iškirpo, pritvirtino prie kartono ir išėjo paveikslas.
M.Pelėdienė tvirtai tiki – ją globoja šventasis. Tik kuris – ji nežino. Tai liudija ir vienas įvykis. Prieš keletą metų moteris norėjo nusitempti kelis rąstus iš krūvos. Pajudino viršutinius ir visi ėmė kristi. Stovėjo užsimerkusi, net galvos rankomis nespėjusi prisidengti laukdama, kol užmuš. Po to pramerkė akis – aplink rąstai suvirtę, bet nė vienas jos nepalietė, net neužkabino.
Kambaryje ant komodos – Kryžių kalnas. Panašus į tą, kur prie Šiaulių. M.Pelėdienė surenka kryžius ir kryželius, nė vienam neleidžia pražūti. Pensininkė įsitikinusi – numesti kryžių yra nuodėmė.
„Aš Dievo neišmetu į lauką“, – prisipažino moteris, kuriai kryžių, kaip ir paveikslų, atneša aplinkiniai žmonės.
Rodydama į Marijos statulą kambario kampe, M.Pelėdienė prisiminė dar vieną pamokančią istoriją. Šventosios statulą per pokario tremtį vienam lietuviui pavyko net į Sibirą nusivežti. Ten ji saugojo šeimą sunkiais metais. Grįždamas jis Marijos neužmiršo, parsivežė statulą į Lietuvą.
Sovietmečiu tas Sibiro tremtį iškentęs žmogus kreipėsi į Minoliją – statulos namuose jis negali pasistatyti, nes už tai grėsė nemalonumai. M.Pelėdienė pasisiūlė Mariją priglausti savo namuose – ji nieko nebijanti.
Praėjus keturioms dienoms po to, kai statulą perdavė M.Pelėdienei, buvęs tremtinys nukrito nuo laiptų ir mirė. „Nebebuvo kam saugoti“, – samprotavo baisogalietė. Daugybė tuščių namų
Kaip kaimynai žiūri į jos pomėgius? M.Pelėdienė atsiduso: „Penkios gryčios iš eilės – vien bobos.“ Suprask: šalia jos namo – penkios trobos, kuriose tik našlės gyvena. Vyrai išmirė, daugiausia dėl gėrimo, vaikai – užsieniuose. Tad niekam ji Trijų Karalių apsiaustų ar Kryžių kalno nerodanti.
„Mes numirsime, ir Baisogala bus tuščia. Tas pats laukia ir kitų kaimų“, – nelinksmai dėstė šiaip jau optimizmo neprarandanti moteris.
Bet nuvijusi juodas mintis šalin, M.Pelėdienė prisiminė, kad jos tėvai, dėdės buvo muzikantai, o ji pati jaunystėje – šokėja. Gal iš čia tas neišsenkantis linksmumas?
Muzikantai buvo pašėlę žmonės. Per vakaruškas Liaudiškių kaime sulipdavo ant šiaudinio namo stogo ir grodavo.
Viena senutė Krilavičienė tais senais laikais atėjusi įspėjo: „Vaikai, tiek daug nešokite ir nedainuokite. Kaimą išdainuosite.“ Pranašystė išsipildė – dabar gimtasis Minolijos Liaudiškių kaimas tuščias.
