Mergina tiki, kad atvirumu gali išgelbėti bent vieną vaiką, kuris kenčia nuo smurtaujančių tėvų: „Pernai lapkritį socialinės darbuotojos maldavo Linos C. papasakoti apie smurtą, bet sulaukė tik pašaipos. Moteris pašaipiai atrėžė, jog kalbos apie smurtą – tik išsigalvojimai“. Kodėl jos, MAMOS, dėl to, kad turėtų diedą, bet kokį, kad ir sadistą, iškrypėlį, alkoholiką, pasiruošusios paaukoti VISKĄ? Net SAVO VAIKUS. Atsakykite jūs man, prašau, ar atiduodanti mušti, nužudyti savo vaikus mama juos myli? Tas žudikas irgi sakosi mylintis savuosius. Sumestus į šulinį, sako, irgi mylėjo....
Kodėl jos meluoja ir moko savo vaikus meluoti ir galvoti, kad smurtas ir patyčios šeimoje yra NORMA? Tik nereikia pasakoti, kad vargšiukės pačios užaugo smurto aplinkoje, todėl neturi kito pasirinkimo. Nebūtinai. Pvz., nužudytų vaikų mama ir mano mama neaugo smurte.
Taip taip, ta pati mano mama, kuri, pamačiusi mano atvirumą apie patirtą šeimoje smurtą ir patyčias, man nei skambino, nei parašė, net nebandė susisiekti, o pati skubiai susirado žurnalistus ir puolė jiems NEIGTI viską, ką sakiau, dramatiškai klausdama: „Kodėl ji nori mane sutrypti?“ Kažkaip stebuklingai pamiršusi savo pačios išrautus didžiulius plaukų kuokštus, slepiamas mėlynes, nėščios skraidymą po butą nuo smūgių, nuolatines, nesibaigiančias patyčias ir žeminimus, bėgimą naktimis vienmarškine, pasičiupus mus su broliu pas senučiukę kaimynę į penktą aukštą, nuolat non stop atvirai sukamas pornuškes per tų laikų vidiaką prie vaikų....
Dar vardyti? Tęsti? Ir viskas tik dėl to, kad TURĖTŲ VYRĄ. Nesvarbu, kad sadistą, alkoholiką, iškrypėlį....
Nesu šios istorijos TIK stebėtoja rypuotoja. Per daug skaudžių sutapimų su mano pačios vaikyste /paauglyste. Mano patėviai taip pat smurtaudavo IR negirti, kaip ir šulinių asas. Vienas iš jų visai negėrė alkoholio ir buvo vegetaras. Bet tai netrukdė smurtauti. Kitas patėvis – laukdavau, kol vėl pradės girtauti ir įkris į daugiadienes. Tada būdavo lengviau pabėgti, nes jis būdavo mažiau piktas...
Jei nebūčiau buvusi pusiau žvėriukas ir priešinusis, mano istorija galėjo būti gerokai liūdnesnė....
Dar vienas sutapimas – kad ir kiek daužydavo ir maniškę mamą, kad ir kiek iš manęs ir jos tyčiodavosi, mama tai SLĖPĖ ir kur buvusi kur nebuvusi vėl pareidavo. Ir ne tik grįždavo, bet ir maldaudavo patėvio jos nepalikti. Liepė ir man maldauti grasindama nusižudysianti, jei neprašysiu.
Ir ką aš vaikas, o paskui jau paauglė galėjau padaryti? Springdama pykčio ir nuoskaudos ašaromis klūpėjau prieš savo smurtautoją ant kelių, taip, kaip liepė ji, bučiavau jam rankas ir prašiau mūsų nepalikti. Kad tik mama nemirtų.... Nes mamai visas gyvenimas ir jo prasmė – Diedas. Nesvarbu koks. Ir nesvarbu ką darantis su ja pačia ir jos vaiku.
Tiesa, yra dar vienas mano ir šios istorijos panašumas – JIE SAVŲ VAIKŲ NEMUŠĖ. Bet aš buvau svetimas, tai buvo galima. Ir dar su pasimėgavimu.
Istorijų skirtumas – aš ne šulinyje, aš išgyvenau ir apie tai galiu kalbėti. Kodėl visa tai viešinu? Kodėl kalbu apie tai, ką mums kultūriškai priimtina verčiau nuryti ir pamiršti? Kodėl nesustoju, net kai draugai piarščikai ir žurnalistai patarė palaukti ir patylėti, kol viskas užsimirš po mamos įnirtingo paneigimo spaudoje....
Kodėl vis tiek kalbu net tada, kai TAI YRA NEPATOGIOS IR NEMALONIOS TEMOS? Net kai dabar aš Lietuvoje, pasak komentatorių, „NEDĖKINGA, SAVO TĖVŲ NEGERBIANTI IR JUOS APJUODINUSI DUKRA, KAD IR KAS TEN PRAEITYJE BUVO“. Juk kalbėti apie tai NEPADORU. Juk NEGRAŽU PURVINUS SKALBINIUS IŠ NAMŲ NEŠTI. Nors tas purvas ir žudantis.
Man šis praeities šleifas visiškai nenaudingas ir nereikalingas. Pagal visas piaro ir visuomenės padorumo taisykles verčiau reikia tylėti ir šypsotis dantis sukandus, nes juk tiesiog sėkmingi žmonės daug šaunesni!
Kalbu garsiai ir viešai, nes aš nesu tiesiog sėkminga. Nes aš irgi kilusi iš šūdo ir purvo, iš smurto ir neapykantos, kelis kartus vos nenumiriau būdama vaikas ir paauglė. Daug žiauriai sunkiai dirbau, kad būčiau tuo, kasesu dabar. Ir už tai esu dėkinga tikrai ne mamai ir ne patėviams.
AŠ JAUČIU PAREIGĄ APIE TAI KALBĖTI. Nes jei savo atvirumu IŠGELBĖSIU nors vieną vaiką nuo smurto, nuo savižudybės neapsikentus smurto ir patyčių artimoje aplinkoje ir įkvėpsiu jį siekti kažko daugiau, nei dabar mato ir turi, jei nors vieną mamą pakviesiu atsižvelgti ne tik į save, bet ir į savo vaiką, jei nors vieną kaimyną paskatinsiu būti neabejingą, – mano istorija ir mano išgyvenimas turės prasmę.
Į žiniasklaidą kreipėsi artimieji
Lrytas.lt primena, kad po vienos televizijos laidos, kurioje E.Purauskytė atvirai papasakojo apie savo skaudžią vaikystę, į žurnalistus kreipėsi renginių organizatorės artimieji, kurie viešai paneigė Erikos kalbas ir pateikė visiškai kitokią merginos vaikystės versiją.
Sofija (Erikos mama. – Aut.past.) netvirtino, kad Erikos vaikystė ir bendrai šeimos gyvenimas buvo puikus. Ji pripažįsta, kad galbūt padarė klaidų. Dabar ji kaltina save dėl visko, kas įvyko, ir dėl to, kad Erika taip kalba, tačiau labiau už viską ją skaudina neteisybė. „Erika minėjo, kad visa giminė iš jos juokėsi, vadino pelene. Na, kas gi ją taip vadino? Pamenu, buvo etapas – Erikutei buvo gal 10 metų ar daugiau, ji nenorėjo šukuotis. Negalėjau jos per prievartą sušukuoti ir nuprausti, todėl ne kartą iš artimųjų yra gavusi pastabų, kad reikėtų susitvarkyti. Tačiau ar tai kažkas bloga?
Aš turiu daugybę nuotraukų, kuriose – besišypsanti Erika su mano siūtais drabužėliais. Nebuvo grožybių pirkti, todėl viską savomis rankomis jai siuvau – ir sijonėlius, ir liemenes, ir karnavalinius rūbus. Turiu daugybę atvirukų, kuriuos man rašė duktė su meilės prisipažinimais, su žodžiais, kad mane myli ir kad esu jai brangiausia bei svarbiausia“, – graudinosi mama.
Ji prisiminė, kad nors Erika vaikystėje buvo itin maištinga, tačiau po mokyklos ji dienas leisdavo pas mamą darbe bibliotekoje. Jos kartu gerdavo arbatą, užkandžiaudavo, ruošdavo pamokas, skaitydavo knygas. Vėliau ji panoro daugiau laiko praleisti pas draugę, kuri gyveno prie pat mokyklos. Maištautoja Erika, pasak mamos, dažnai prisigalvodavo įvairiausių nesąmonių. „Gal viena tokių – ir viešas mūsų apšmeižimas?“ – retoriškai klausė Sofija.
Po šio straipsnio Erika buvo nekalbi ir nepanoro komentuoti viešų mamos pasisakymų: „Kalbėkit su mano mama. Aš nieko nekomentuosiu. Tegu ji šneka, ką nori. Čia yra jos reikalai, kodėl aš turėčiau kalbėti? Aš neprivalau“, – tada sakė ji.
