„Kai man buvo 10, kartu su grupe kitų mergaičių bažnyčioje prisiekiau iki vestuvių neprarasti nekaltybės, – sakė S.Pugsley. – Taip, man buvo tik 10. Buvau ketvirtokė, dar žaidžiau su lėlėmis ir su įsivaizduojamais draugais gerdavau arbatą. Maudydamasi vonioje apsimesdavau, kad esu undinė.
Vis dar maniau, kad berniukai bjaurūs, ir nė neįsivaizdavau, kad man patinka ir mergaitės. Mėnesinės man prasidėjo tik po 4 metų. Ir svarbiausia – nė neįsivaizdavau, kas yra seksas.
Bažnyčia mane mokė, kad seksas skirtas susituokusiems žmonėms. Jei žmogus mylisi nesusituokęs, jis nusideda, yra purvinas, ir jo laukia pragaras. Būdama maža sužinojau, kad esu atsakinga išlikti tyra savo būsimam vyrui. Tačiau, pasak Biblijos, jo nevaržė panaši atsakomybė išlikti nekaltam. Aš, kaip krikščionė, turėčiau jam atleisti visas praeities klaidas ir pilnai jam atsiduoti.“
Nekaltybė tapo tapatybe
Samanthai buvo daugybę kartų sakoma, kad jei ji išliks tyra, jos santuoka bus palaiminta Dievo – tačiau jei ji išklys iš tiesaus kelio, lauks tik tragiškos skyrybos.
Mergaitė tuo tikėjo.
„Nieko keisto, – prisipažino S.Pugsley. – Buvau maža ir pasitikėjau tais žmonėmis. Visi žinojo, kad daviau nekaltybės priesaiką. Apkalbos – baptistų bažnyčios lankytojų džiaugsmas. Tėvai didžiavosi mano dvasingu sprendimu. Visa bažnyčia plojo dėl mano tyrumo.
Daugiau nei dešimtmetį didžiavausi savo nekaltybe.“
Bažnyčia S.Pugsley tik skatino – jie teigė, kad tai įkvėps kitas mergaites sekti jos pėdomis.
Jei pokalbis pakrypdavo ta linkme, ji džiaugdamasi pasakojo, kad davė tyrumo priesaiką.
Tai tapo visa merginos tapatybe paauglystėje.
Nekaltybę prarado po vestuvių
Kai S.Pugsley sutiko savo būsimą vyrą, ji iš karto pareiškė, jog mylėsis tik po vestuvių – ir jis sutiko, kadangi tai buvo jos kūnas, jos pasirinkimas, ir jis ją mylėjo.
„Prieš susituokdami draugavome 6-erius metus, – prisiminė moteris. – Jaučiau kaltę, kai darydavome ką nors seksualesnio. Vis mąsčiau, kur ta riba, kurios negalima peržengti. Ar jam galima liesti mano krūtis? Ar galime vienas į kitą žiūrėti nuogi? Nežinojau, kas yra pakankamai seksualu, kad mano santuoka būtų pasmerkta, o aš keliaučiau į pragarą.
Nesveikas pasididžiavimas, baimė ir kaltė padėjo man laikytis priesaikos iki vestuvių. Dažnai sulaukdavau sveikinimų, kad taip ilgai išlikau nekalta. Buvo įvairių komentarų – ir susidomėjusių, ir gana bjaurių. Kai kurie žmonės juokėsi, kad po vestuvių ceremonijos būsime labai užimti. Buvau ideali krikščionė.
Vestuvių naktį praradau nekaltybę, kaip ir žadėjau būdama 10-ies.“
Ji prieš tą momentą stovėjo viešbučio kambaryje tik su apatiniais ir galvojo, jog jai pavyko, ir ji yra gera krikščionė.
„Nebuvo angelų choro ar šviesos iš dangaus, – sakė S.Pugsley. – Kambaryje buvome tik mes su vyru, prezervatyvais ir tūtele lubrikanto.“
Jautėsi besielgianti nuodėmingai
Mylintis skaudėjo. Moteris žinojo, kad taip bus – visi jai sakė, kad taip bus pirmą kartą užsiimant seksu.
„Tačiau niekas nesakė, kad po to užsidariusi vonioje verksiu dėl man tuo metu nesuprantamų priežasčių, – prisipažino ji. – Tas pats laukė ir medaus mėnesį. Verkiau, nes jaučiau, kad seksas yra nešvarus, nuodėmingas ir blogas dalykas, nors ir jau buvau susituokusi.
Kai grįžau namo, negalėjau niekam pažiūrėti į akis. Visi – tėvai, bažnyčia, draugai, bendradarbiai – žinojo, kad nebesu nekalta. Visi žinojo, kad aš suteršta. Nebebuvau ypatinga. Nekaltybė tapo tokia didele mano asmenybės dalimi, kad nebežinojau, kas esu be jos.
Ir vėliau nepagerėjo. Vengiau nusirenginėti prieš vyrą. Stengiausi jo per dažnai ar per karštai nebučiuoti. Bijojau eiti gultis – kas, jei vyras norės mylėtis?“
S.Pugsley klausydavo, kai vyras norėdavo sekso. Moteris norėjo, kad jis būtų laimingas – ji jį mylėjo, be to, visą gyvenimą girdėjo, jog ji privalo pildyti savo vyro įgeidžius. Tačiau ji nekentė sekso.
„Kartais prieš miegą verkdavau, nes norėjau, kad seksas man patiktų, – prisipažino S.Pugsley. – Maniau, kad tai nesąžininga, Viską dariau teisingai. Daviau priesaiką ir jos laikiausi, tačiau nesulaukiau tos palaimintos priesaikos, kurią man žadėjo.
Taip gyvenau beveik 2 metus, bet neišlaikiau. Negalėjau to tęsti. Viską papasakojau vyrui. Jis buvo pasibaisėjęs, kad leidau jam save liesti, kai to iš tikrųjų nenorėjau. Vyras liepė prižadėti, jog daugiau neleisiu jam daryti nieko, ko iš tikrųjų nenorėčiau. Nustojome mylėtis. Jis skatino mane apsilankyti pas psichologą – tą ir padariau.“
Mieliau būtų nelaukusi
Tai buvo pirmas žingsnis link pagijimo.
„Dešimtmetės nori tikėti pasakomis, – teigė moteris. – Jie man sakė, jog Dievas mane labai mylės, jei duosiu šią priesaiką. Jie sakė, kad jei mylėsiuosi tik po vestuvių, gyvensiu su nuostabiu krikščioniu vyru ir gyvensiu ilgai ir laimingai. Tačiau laukimas neatnešė laimės. Tai tik dešimtmetį mane kontroliavo ir privertė lankytis pas psichologą. Jaučiausi tarsi būčiau svetimame kailyje – taip gėdijausi savo kūno ir seksualumo.
Nebevaikštau į bažnyčią ir nebesu religinga. Kai ėmiau gyti, supratau, kad negalėčiau būti ir religinga, ir seksuali. Pasirinkau seksą.
Kiekviena diena yra kova: turiu prisiminti, kad mano kūnas priklauso man, o ne bažnyčiai. Turiu nuolat prisiminti, kad man buvo tik 10, kai daviau priesaiką, ir tai nėra mano dalis šiandien. Kai myliuosi su vyru, darau tai tik todėl, kad noriu – o ne todėl, jog jaučiuosi privalanti tenkinti jo troškimus.“
S.Pugsley dabar mano, kad visa nekaltybės idėja yra skirta kontroliuoti moterišką seksualumą.
„Jei galėčiau atsukti laiką atgal, nelaukčiau, – sakė ji. – Mylėčiausi su savo būsimu vyru ir už tai neičiau į pragarą. Būtume susituokę anksčiau.
Tačiau negaliu grįžti į praeitį, bet galiu pasidalinti savo patirtimi. Tavo kūnas priklauso tau, o ne bažnyčiai. Tavo seksualumas yra tik tavo – o ne kitų – reikalas.“
Parengė Dorotėja Noreikaitė
