Kiekviena tą patyrusi Moteris gali patvirtinti šį Didįjį gamtos stebuklą ir papasakoti savo istoriją. To paprašėme ir Ievos Mackevičienės – Motiejaus (1 m. 9 mėn.) mamos, Rolando iš žymiųjų Radistų žmonos ir buvusios grupės Pinup Girls narės. Pareigos specialiai išdėstytos šia eilės tvarka...
– Kas pasikeitė viduje po vaikelio gimimo, kokie stebuklai įvyko?
– Gimus Motiejui pirmą mėnesį buvo tiek fizinės ir emocinės veiklos, kad aš beveik ir nebeprisimenu, kaip mūsų šeima gyveno tada. Buvo ir euforija, buvo ir beprotiškai sunku, nežinojai, ką daryti. O paskui viskas gyvenime rado savo vietą.
Sakoma, kad gimęs kūdikis parodo, kokių savybių tau trūksta. Visiškai tam pritariu! Kūdikis šeimoje – geriausias gyvenimo mokytojas. Kartais pati lieku nustebusi, kokia geležine kantrybe dabar esu apsišarvavusi, nebereaguoju į tokias smulkmenas, kurios anksčiau atrodė labai reikšmingi dalykai.
Gimus vaikui supratau, kokia brangi yra kiekviena diena, kiek daug kasdien galima išmokti. Nėra vienodų dienų gyvenime, o rutinos yra tiek, kiek pats jos įsileidi. Beje, išmokau puikiai gaminti, pvz., iš bulvės ir morkos paruošti pačią skaniausią pasaulyje košę...
– O kaip gimė tavyje ta tikroji Moteris, atsiradus kūdikiui?
– Gimus kūdikiui, tavyje pasireiškia visai kitokios savybės. Tampi ir neapsakomai motiniška, ir beprotiškai rūpestinga. Anksčiau gal ir patikdavo vaikai, bet dabar, turint savo, norisi priglausti bet kurį, rodos, net tą, kuris gatvėje murzinas vaikšto, prieitum ir nuplautum. Kai mes būname su Motiejumi lauke ir skanaujame sausainius, jeigu tik aplinkui yra kitų vaikų, visada prieisime ir pasidalinsime sausainiais. Mano vaikas yra išmokytas su visais dalintis.
– Ar kitoks, sveikesnis, požiūris į maistą atsirado dar prieš nėštumą, vaikelio gimimą? (Prieš pokalbį Ieva pasidalino, kad su vyru laikėsi sulčių dietos – aut. past.).
– Anksčiau tokiais dalykais visiškai nesidomėjau, valgiau ką noriu, kiek noriu, nerūpėjo produkto sudėtis. Laukdamasi užsidariau namuose, apsikroviau knygomis ir, atrodo, visą internetą išnaršiau – kaip prižiūrėti vaikus, kas jiems geriausia įvairiapusiškai. Jau tada su vyru abu kartu nusprendėme pradėti sveikai maitintis, nes norint kažko pasiekti, reikia tą daryti visiems drauge šeimoje. Juk būtų labai sunku, jei vienas šeimos narys yra vegetaras, o kiti valgo tik mėsą. Taigi, kai gimė vaikas, savaime pradėjome naudoti ekologiškus gaminius. Nuėjus į parduotuvę pastebėjau, kad viską perku tik iš ekologinių prekių skyriaus.
– Kaip dabar save pradžiugini ir kaip randi laiko sau? Ar yra laiko pagalvoti, kad štai – čia mano vaikas, čia mano vyras, namai, o kur esu aš?
– Iš tikrųjų, gimus vaikui, labai lengva save pamesti. Sakoma, žmogus yra atradęs save, bet būna, kad dažnai save pameta. Gimus kūdikiui, gali užsidaryti tarp tų keturių sienų ir nieko nespėti, net nusiprausti. O jau išėjimas į parduotuvę traktuojamas kaip išėjimas į žmones. Bet aš esu linkusi viską planuoti nuo... iki – kurią valandą ir ką veiksiu per dieną. Kai Motiejui buvo maždaug 6 mėnesiai, pradėjau jį su savo tėčiu palikti, su močiutėmis.
Gali niekada ir nerasti to laiko sau, tik ant lovos gulėti ir nieko neveikti. Bet jei moteris nenori apsileisti, nenori pamesti savęs, turi rūpintis tiek išore, tiek vidumi. Man didžiausias savęs puoselėjimas yra bent kelios minutės, kai galiu pabūti viena tik su savimi.
Kiekvieną rytą keliuosi valanda anksčiau už savo vyrus, kad atsigerčiau arbatos, kavos, kad skirčiau tą valandą tik sau. Nesvarbu, ką veikiu – tiesiog sėdžiu ir galvoju, ar kalbuosi su savimi, skaitau kokį žurnalą, ar deduosi veido kaukę – ta valanda yra tik man skirta, rytas priklauso man. Dabar be auklės gyvename, vyras dirba dieną ir vakare, tai man sunkiau, nes visur esu tik su vaiku.
Pietų miego jis nemiega, visą dieną mes ant kojų. Kai sūnui suėjo vieneri ir nustojau žindyti, atradau dar vieną būdą, kaip palepinti save – ėmiau sportuoti. Tai geriausias galvos išvalymo būdas. Sportuoju anksti ryte, tad grįžusi dar iki atsikeliant mano vyrams, jau būnu išsikrovusi, pailsėjusi ir puikiai nusiteikusi. Visas rytas mano ir, svarbiausia, produktyviai išnaudotas.
– Kokie kiti motinystės atradimai?
– Jaučiuosi stipriai pasikeitusi per pastaruosius metus. Atsiradęs tas ypatingas rūpestingumas – norisi visus globoti. Atrodo, nuvažiuotum į vaikų namus, tuos vaikus susirinktum ir pas save į dviejų kambarių butą parsivežtum. Toks nepaprastas motinystės instinktas.
Iš tikrųjų, visą laiką sakydavau, kad moteris yra ta stiprioji lytis, o vaiko gimimas tą tik patvirtino – ji yra tiek stipri, kad sunku suvokti.
Mūsų šeima laiminga, o kiek yra nelaimingų šeimų, kur vaikai serga, kiek mama turi ištverti, kokia turi būti stipri prie savo sergančio vaiko arba jei vyras palieka – viską moteris turi viena iškęsti. Tai moteris yra stiprioji lytis. Aišku, vyrams reikia sakyti, jog stiprioji lytis yra jie, bet... visi tiesą žino, manau... (juokiasi).
– Kiekviena moteris juk yra kovotoja dėl savo laimės... Turbūt, gyvenant tokioje šeimoje, kaip jūsų, kur viskas yra gerai, galima ir sakyti, jog štai – čia ta harmonija, ta pilnatvė, kurioje kasdien maudaisi...
– Taip, laimė ir harmonija yra šeimoje, kur vyras ir žmona ypač gerai sutaria, kur yra pagarba vienas kitam, trokštamas ir laukiamas ateinantis kūdikis, o tu juo rūpiniesi ir žinai, kad jis yra sveikas – taip, čia yra ta didžioji moters laimė.
Karjera, pinigai – visa tai, aišku, svarbu moteriai, bet tai gali ateiti ir išeiti. Vieną dieną gali kas nors atsitikti, gali netekti sveikatos, netekti darbo, bet jei geri santykiai su vyru, turi vaiką, niekas iš tavęs jų neatims. Tai ir yra didžiausia laimė – šeima – būtent čia reikia daugiausiai dirbti.
– Ar pakanka laiko vyrui? Ar gal jam norisi kartais vyriškai paburbėti, kad viskas dabar sukasi aplink sūnų, kad šis yra visiškai okupavęs mamos dėmesį...
– Kai buvau nėščia, prisiskaičiau visokių straipsnių apie tai, kaip gimus vaikui tu vyrą ir visus kitus pamiršti, kad reikia prisiruošti maisto į visokius krepšelius, nes nebus laiko gaminti – tai visiška nesąmonė. Pilna knygų tema kaip nepamiršti vyro, kai turi vaiką... Na, kaip tu gali pamiršti savo vienintelį vyrą?
Niekada mano vyras nėra burbėjęs, kad aš per daug dėmesio skiriu vaikui ar pašaliniams dalykams, o jį primiršau.
Turime tradiciją kartą per mėnesį vaiką palikti močiutei ir vieną ar dvi dienas likti dviese, be jokių pamąstymų atsisėdus o, įdomu, ką dabar mūsų vaikas daro? Esame susitarę, kad išėję kartu, apie vaiką nieko neklausinėjame, nes žinome, kad su močiute jis visada yra saugus ir viskuo aprūpintas, netgi gauna tai, ką mama ar tėtis dažniausiai draudžia...
Tarpusavio santykiai šeimoje daugiausia priklauso nuo moters. Juk ji – šeimos židinio sergėtoja. Aš stengiuosi, kad mano vyrui būtų gera grįžti į namus, kad juose jis pailsėtų emociškai ir fiziškai. Tiek aš, tiek vyras nesame konfliktiški, o jeigu pastebime kylančią problemą, svarbiausia ramiai viską išsiaiškinti. Mūsų namuose labai retai kyla barnių ar būna pakeltas balso tonas, mes dažniau juokiamės... Ir sakome: Duok Dievuli, kad kartu galėtume pasenti.
– Kiek metų jau praleista kartu?
– Dabar jau eina penkti...
– Galbūt galvoje pamažu dėliojasi naujų veiklų planai?
– Kartu su artima drauge, taip pat auginančia vaiką, nusprendėme, jog norisi daugiau veiklos, ir sugalvojome idėją – gaminti savo šeimoms vienodus rūbelius. Kadangi mes, moterys, rūpinamės savo šeimos stiliumi, nusprendėme pradėti kurti tai, ko neradome pirkti parduotuvėse.
Sukūrėme Say Yes To Mom prekinį ženklą, ir nors šia veikla užsiimame dar tik keletą mėnesių, mūsų gaminamus vienodus visai šeimai džemperiukus jau spėjo pamėgti mamos, gyvenanačios ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Labai džiaugiamės galėdamos savo klientams duoti tai, ko jie, kaip patys sako, visur seniai ieškojo, bet nerado.
