Kai prieš 25 metus vienoje Niujorko klinikų gimė kūdikis, tėvai jam davė moterišką vardą. Jie manė, kad tai mergaitė. Tačiau dabar Tyleris-Tyler jo net nenori sakyti.
„Šis vardas man kelia pasišlykštėjimą, nes buvo moteriškas“, – neslepia belytis asmuo.
Žurnalistai, prakalbinę šį savęs vis dar ieškanti jauną žmogų, pokalbį pradėjo nuo Franzo Kafkos novelės „Metamarfozė“, kuri prasideda tokiu sakiniu: „Pabudęs vieną rytą iš neramaus miego, Gregoras Zamza pasijuto pavirtęs siaubingu vabalu.“
Ko trokšta asmuo, ėmęs rašyti dvigubą savo vardą Tyleris-Tyler?
– Būdamas 12 metų prieš miegą troškau tik viena – rytą atsibusti kitame kūne. Bet vietoj to per naktį prasidėjo menstruacijos. Siaubas.
Jaučiausi nejaukiai savo kūne, nes žinojau, kad nesu mergaitė. Nenorėjau tapti moterimi.
Kai man pradėjo augti krūtys, pamaniau, kad būtent taip turi jaustis žmogus, kai jo organizme pradeda vešėti piktybiniai augliai.
– O kaip į jūsų elgesį reaguodavo tėvai?
– Kai mano tėvai išsiskyrė, aš su mama grįžau pas savo senelius į Boka Ratoną Floridoje, nes jai, vienišai motinai, būtų buvę per sunku išgyventi Niujorke. Mano mama – nagų dizaino specialistė, o iš šio darbo užsidirbsi nedaug pinigų.
Ji retai būdavo namuose, tad aš dažnai laiką leidau su seneliais.
Nepaisant to, po kurio laiko mama pastebėjo, kad man kažkas ne taip, nes skyriau sau itin daug dėmesio, buvau abejinga aplinkai, labai nepasitikinti savimi ir baikšti.
– Bet visi šie bruožai būdingi daugeliui vaikų.
– Taip, tai tiesa. Bet mano atvejis buvo kitoks: visuomet jaučiausi taip, lyg būčiau įlindusi į svetimą kūną.
– Visada norėjote atrodyti kaip berniukas?
– Šeštoje klasėje nusikirpau plaukus ir paprašiau mamos, kad galėčiau nešioti tik berniokiškus drabužius.
Jei būdavau kviečiama į gimtadienį „McDonald’s“, visuomet norėjau berniokiško žaislo iš berniukams skirto popierinio dovanų krepšelio. Pradžioje tai buvo tik mažmožiai.
– Norėjote tapti berniuku, po to – vyru?
– Kai įsimylėjau savo klasės mergaitę, jaučiausi ne kaip moteris, dėl to suvokiau, kad privalau tapti vyru.
Mano išsigelbėjimas buvo internetas, kur pirmą kartą perskaičiau apie transseksualus.
Ir tai man reiškė išsivadavimą iš visokiausių, neretai niūrių, minčių. Pagaliau radau tą žodį, kuris apibūdino mano lytį. Ir apibūdinimas „transseksualas“ padėjo suvokti, kodėl taip blogai jaučiausi.
Dienų dienas įvairiuose portaluose skaičiau kitų transseksualų mintis, klausiausi jų pasakojimų iš internete įkeltų vaizdo juostų.
– Dvidešimties nusprendėte pasivadinti Tyleriu-Tyler. Ar tai ir buvo viešas prisipažinimas?
– Taip. Jau studijavau Tenesio universitete, parašiau mamai elektroninį laišką, kuriame prisipažinau esąs transseksualas, bet dėl to jai nevertėtų jaudintis.
Neslėpsiu, man buvo kur kas lengviau jai parašyti, nei tai pasakyti žvelgiant į akis.
Kreipiausi į psichologą, vartojau hormonus, rengiausi kaip vyras, galvojau apie lyties keitimo operaciją. Maniau, kad privalau turėti lytį.
– O kas paskui įvyko?
– Nugrimzdau į depresiją, ramybės man nedavė klausimas: kodėl man liūdna? Juk kaip tik dabar turiu spinduliuoti iš laimės! Bet to nebuvo.
Iš pradžių gydytojai manė, kad dėl mano nuotaikų svyravimo kalti hormonai, bet paskui priėjo kitą išvadą: tiesiog nebuvau įsitikinęs, kad esu vyras. Dėl to lioviausi vartoti hormonus. Tik po trejų metų pagaliau suvokiau, kad esu belytis – nei vyras, nei moteris.
– Ir kaip įsivaizduoti lyties neturintį žmogų?
– Nešioju sijonus, kelnes, sukneles, dažau nagus, pinu kasas, bet jokiu būdu nesu moteris.
Taip pat nesu ir vyras. Nežinau, kas aš. Taip ir gyvenu. Tarsi priklausau transseksualų pogrupiui.
– Vien praėjusiais metais JAV policijos suvestinėse – 29 nužudyti transseksualai. Jaučiate aplinkinių pasišlykštėjimą? Jums buvo grasinama?
– Žmogžudystės jau tapo dienotvarke. Ypač medžiojami juodaodžiai transseksualai – tokie, koks esu ir aš. Žmonės, išliejantys man savo nepasitenkinimą, pademonstruoja du jiems būdingus bjaurius bruožus – homofobiją ir rasizmą. Šiuo požiūriu esu tobula auka.
– Vadinasi, esama atvejų, kai gresia pavojus?
– To nepavadinčiau tiesiog pavojumi, bet dažnai jaučiuosi nejaukiai.
Pavyzdžiui, naktį metro arba visiškai svetimiems paklausus: „Tu turi penį ar vaginą?“
– Kaip jūs reaguojate į tokius klausimus?
– Tomis dienomis, kai esu geros nuotaikos, atšaunu: „Kodėl nepasiteiraujate, kaip sekasi arba koks mano vardas?“ Jei nuotaika bloga, parodau didįjį pirštą. Kieno koks reikalas, ar turiu vaginą, ar penį!
– Tarp transseksualų didelis savižudybių skaičius.
– Taip, beveik 50 procentų jų nusižudo. Daugelis neatlaiko juos slegiančios įtampos, negali ištverti savo būsenos.
Be to, siaubingai daug bedarbių, benamių, skurdžių.
Kodėl taip yra? Atsakymas labai paprastas: žmonės, kurie viešai prabyla apie kitokią lytinę orientaciją, vis dar priklauso atskirtųjų kategorijai.
– Atrodo, kad Amerika gerąja prasme pranoko kitas šalis. Štai anksčiau vyru buvusi populiaraus televizijos serialo „Oranžinė – nauja juoda“ žvaigždė Laverne Cox buvo nominuota prestižiniam „Emmy“ apdovanojimui. Niujorko meras yra už tai, kad gimimo dokumentuose būtų galima pakeisti lytį to net nepadarius operacijos būdu. Baltųjų rūmų lankytojams įrengti lyčių požiūriu neutralūs tualetai.
– Žinoma, Amerika užėmė pradininkės poziciją.
Bet daugelyje islamo šalių transseksualai dar ir dabar baudžiami mirtimi.
– Jeigu reikia į tualetą, kokį pasirenkate – moterų ar vyrų?
– Jei tik įmanoma, vengiu viešųjų tualetų, nes nenoriu provokuoti jokių priešiškumų.
– Kaip pavyksta nepasinaudoti viešaisiais tualetais? Juk jei, pavyzdžiui, esate vakarėlyje, tenka kada nors į jį nueiti.
– Mano atsakymas nuskambės keistai, bet vakarėliuose nesilankau, negeriu jokio alkoholio, nevartoju narkotikų. Nekenčiu tuščių kalbų, esu labai rami asmenybė ir gyvenu uždarą gyvenimą.
Labiausiai patinka vienumoje sėdėti parke, stebėti paukštelius ar daugiadryžes voveres. Be to, rašau eilėraščius. Žmogiški išsišokimai ir nesaikingumas man svetimi.
– Bet draugaujate su garsia atlikėja ir aktore Miley Cyrus, o ji garsėja kaip pašėlusių vakarėlių mergina.
– Ji neverčia švęsti kartu. Miley – pakantus ir man labai daug padėjęs žmogus. Mus supažindino vienas draugas. Miley turi gerą širdį. Jos įsteigtas labdaros fondas padeda jaunimui, neturinčiam namų, ji gina homoseksualų, lesbiečių ir transseksualų teises.
– Priešingai nei daugeliui kitų žmonių, jums prireikė daug laiko, kad suprastumėte, kas esate. Ar tai liūdina, ar kelia įtūžį?
– Man svetimos abi šios emocinės būsenos, nes mano patirtas gyvenimas yra vienintelis man žinomas.
Jei, tarkim, mane būtų apiplėšę, galbūt įtūžčiau ir kam nors jausčiau neapykantą. Bet juk galima pasigesti tik to, kas žinoma.
– Iki šiol partneriais buvo moterys ar vyrai?
– Nė su vienu šių lyčių atstovu neturėjau sekso.
– Dar niekada gyvenime neturėjote lytinių santykių?
– Ne. Esu aseksuali asmenybė.
– Kodėl taip nusprendėte, jei niekada neturėjote lytinio partnerio?
– Kokiu būdu moteris pajunta, kad ji heteroseksuali, jei niekada nėra turėjusi sekso su moterimi? Nes to netrokšta.
– Žengiate ne tik modelio ir aktorystės keliu, bet dar ir skaitote pranešimus mokyklose. Ką patariate tėvams, kurie pastebi, kad jų vaikas yra aseksualus ar transseksualas?
– Patariu į savo vaiką nežvelgti kaip į turintį problemų. Jei mergaitė nenorėtų nešioti moteriškų drabužių, o trokštų trumpos šukuosenos, tuomet tėvai turėtų pritarti jos norui.
Ir jie turėtų tai daryti ne su pasibjaurėjimu, o suteikdami savo vaikui jausmą, kad viskas yra gerai. Jis nėra nesveikas, o priimtinas toks, koks yra.
– Bet veikiausiai iš tokio vaiko bus šaipomasi.
– Vaikas labiau kentės apsirengęs ne tuo, kas jaučiasi esąs, nei išjuoktas kitų, patikėkite manimi. Geresniame pasaulyje mergaitės eitų į mokyklą apsirengusios berniukų drabužiais ir niekas iš jų nesišaipytų.
Mano mama matė, kaip aš kentėjau ir kokia didelė įtampa mane slėgė, kai teko susisieti su viena lytimi. Nuo to laiko taip nesielgiu ir esu laimingas žmogus. Mano mama – taip pat.
– Kai dabar prieš miegą užsimerkiate, ko trokštate?
– Prabusti.
Ir ne moterimi, ne vyru, ne vabalu, o tiesiog žmogumi Tyleriu-Tyler.
