Vienkiemyje netoli Nemenčinės (Vilniaus r.) su jaunesniu broliu Juliumi užaugusios Ieva ir Marta vaikystėje nepasigedo draugų. Nors arti nebuvo panašaus amžiaus kaimynų, trijulei būdavo smagu savo šeimoje.
Praeityje buvę irkluotojai Danielius ir Tatjana Lukošiai visus tris savo vaikus leido mokytis muzikos, nes sportuoti nebuvo sąlygų.
Todėl Nemenčinės muzikos mokykloje Ieva lankė fortepijono pamokas, Marta – smuiko, o Julius – klarneto. Dabar su muzika draugauja tik operos solistės karjeros siekianti M.Lukošiūtė, dainuojanti Lietuvos operos ir baleto teatro spektakliuose.
Jos sesuo Ieva tapo biomedicinos mokslų daktare, 27 metų brolis Julius dirba auditoriumi.
Nors gyvena atskirai, Marta ir Ieva neišskiriamos. Jiedvi susitinka mieste, jeigu tik turi keletą laisvų minučių papietauti ar pavaikštinėti po parduotuves. Seserys viena kitai patiki savo paslaptis.
Tačiau viena paslapčių paaiškėjo ir šio pokalbio metu – Marta pirmąkart prakalbo apie asmeninio gyvenimo pokyčius. Prieš du mėnesius Tel Avivo viešbutyje lietuvė susipažino su žydų verslininku Niru Matalonu, deimantų logistikos įmonės Antverpene (Belgija) vadovu.
Netikėtai įsižiebęs meilės romanas įgavo didelį pagreitį – užsienietis pasišovė vesti Martą.
Beveik prieš dešimtmetį Marta dainavo „Meilės valsą“ sesers vestuvėse – Ieva ir jos sutuoktinis Andrius tuo metu restorane „Neringa“ aplink monetų primestą baseiną sukosi valso žingsniu. Gali būti, kad šiais metais vestuvinį valsą šoks Marta su išrinktuoju Niru.
Kai susitikome pokalbio su seserimis joms mielas akimirkas primenančiame legendiniame sostinės restorane „Neringa“, jas atskirti buvo galima pagal plaukų spalvą. Dailiai nuaugusios moterys panašios kaip dvynės, tik Marta šiuo metu blondinė, o Ieva – brunetė. Bet ar dažnai jas painioja pažįstami?
Marta: Labai dažnai mus painiodavo viena buvusi mano dėstytoja iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos. „Martą mačiau troleibuse, nepasisveikino“, – tokia pastaba pasiekė pačią Martą po kelių dienų, kai dėstytoja apie tai prasitarė artimai jos draugei.
Bičiulė įsižeidusią pedagogę nuramino: „Turbūt ne Marta ten buvo, o jos sesuo.“ Išgirdusi tokį gandą paklausiau sesers, ar ji kartais nevažiavo troleibusu. Ir viskas paaiškėjo – Ieva sakė, kad į ją viena moteris labai žiūrėjo.
Ieva: Neseniai nepažįstama moteris gatvėje manęs pasiteiravo, ar aš – Martos sesuo. Minutėlę sutrikau.
Atsakiau, kad tai tiesa, bet ir paklausiau jos: „O jūs kas būsite?“ Pasirodo, tai buvo Martos kolegos žmona.
Lėktuve kartą užkalbino Kostas Smoriginas jaunesnysis, teiravosi, ar aš – Martos sesuo. Džiugu, kad mus retai supainioja, bet greičiau atpažįsta. (Juokiasi.) Man atrodo, kad mes visai nepanašios – pradėk nagrinėti, atrodo, esame skirtingos, bet kiti mus mato kaip seseris.
– Ieva, ar atliktumėte kokią nors ariją iš operos?
Ieva: Oi, ne. Kiekvienas turi balsą, bet ne kiekvienas gali dainuoti.
Jeigu žmogus duše padainuoja, negali savęs laikyti dainininku. Kiekvienos profesijos reikia mokytis. O aš net duše nedainuoju, nes nelabai moku kokių nors dainų. (Juokiasi.)
Marta: Giminių šventėse manęs prašydavo padainuoti, o Ievos – paskambinti fortepijonu.
– Ieva, Lietuvos antidopingo agentūros vadovo darbas jums nėra nuobodokas? Juk Lietuva – ne Rusija, kurią drebina dopingo skandalai.
Ieva: Skandalai nėra pagrindinis agentūros darbas. Skandalai sukuria tam tikrą visuomenės susidomėjimą, o darbas vyksta kiekvieną dieną, jis nuobodus nebūna.
Kiekvieną dieną planuojame testavimą: nuo to, ką testuosime, iki paties rezultato. Kai gauname rezultatus iš laboratorijos, sportininkams numatomos vienos arba kitos procedūros.
Neigiamas testas – gerai, teigiamas – blogai. Tų teigiamų testų ne tiek daug ir buvo. Bet statistika rodo, kad Lietuvoje teigiamų dopingo testų panašiai kaip ir kitose pasaulio šalyse – apie du procentus iš visų paimtų.
Dopingo šešėlis krinta ant įvairių sporto šakų atstovų – pasitaiko ir sunkiaatlečių, ir lengvaatlečių. Yra buvę ir krepšinyje.
Sportininkas diskvalifikuojamas. Dabar atletas netenka galimybės ketverius metus (anksčiau – tik dvejus metus) dalyvauti varžybose, praranda teisę gauti finansavimą. Be to, negali treniruotis su savo komanda.
– Neseniai dalyvavote Lietuvos sportininkų pagerbimo šventėje, kur susitikote su šalį garsinančiais atletais. Ar sportininkai nevengė jūsų draugijos?
Ieva: Aš mėgstu sportą. Dirbti į Antidopingo agentūrą atėjau, kad saugočiau sporto grožį. Sportas pažadina gražiausias žmogaus savybes – valią, draugiškumą, palaikymą, atsidavimą.
Sportininkai turi suprasti, kad sportas turi būti švarus.
Todėl Antidopingo agentūros jie nelaiko savo priešu. Su visais šalies sportininkais bendrauju, bet tiek, kiek reikia darbui. Asmeninių draugysčių su jais nepalaikau.
– Jums tiktai taip atrodo, kad sportas – grožis. Tai – kruvina konkurencija. Todėl kiti ir griebiasi dopingo, kad rungtynėse išplėštų medalį.
Marta: Bet pagailėkime tų sportininkų, kurie nevartoja dopingo.
Ieva: Visada yla išlįs iš maišo, jeigu kas nors vartos draudžiamuosius preparatus. Dopingo mėginiai laikomi dešimt metų, juos ištirti galima bet kada.
Juk atsiranda naujų dopingo atpažinimo metodų, todėl laboratorijoje galima atlikti naujus tyrimus. Net amerikiečio dviratininko Lance’o Armstrongo nuodėmės išlindo ne iš karto.
– Teigiate, kad iš meilės sportui dirbate Antidopingo agentūroje. Kokiai sporto šakai prijaučiate?
Ieva: Labai daug bėgioju. Kiekvieną dieną nubėgu apie penkiolika kilometrų, o savaitgaliais – per dvidešimt kilometrų. Praėjusį rudenį nutariau, kad jau laikas bėgti maratoną.
Prieš tai daugiausia buvau nubėgusi 32 kilometrus, todėl apskaičiavau, kad Vilniaus maratoną galėčiau įveikti per keturias valandas. Rezultatu likau patenkinta – į finišą atbėgau per 3 valandas 51 minutę.
Kaip pirmam gyvenimo maratonui visai neblogai. Po finišo jutau didžiulį pasitenkinimą – juk tai padariau aš. Džiaugiausi, kad mano organizmas buvo ištvermingas, nes prieš bėgimą nevartojau jokių maisto papildų.
– Nesigailite, kad netapote bėgike?
Ieva: Dabar jau per vėlu gailėtis. Visąlaik labai norėjau sportuoti, bet arti nebuvo sporto mokyklos.
Tačiau tėtis, fizinio lavinimo mokytojas, sugalvodavo fizinio aktyvumo užduočių – lauke žaisdavome futbolą, žiemą slidinėdavome. Nuo šešiolikos metų pradėjau bėgioti.
– Marta, ar jums sportas prie širdies?
Marta: Kartais užlipu ant bėgimo takelio. Bet lauke nebėgu, nes šaltis ar dulkės kenktų balsui. Tris dienas iš eilės galiu bėgti, bet ketvirtą negaliu net žiūrėti į bėgimo takelį.
Tačiau dabar teks bėgti dažniau, noriu to ar ne. Po pusantro mėnesio, kai Lietuvos operos ir baleto teatre reikės dainuoti princesės Eboli ariją operoje „Don Karlas“, antrojoje dalyje vilkėsiu tik naktinius marškinius. Figūra turi būti nepriekaištinga.
– Bet jūs ir be bėgimo esate labai liekna.
Marta: Kokį moters kūną slepia apdarai, žino tik Dievas ir jos vyras. (Juokiasi.)
– Kokie vyrai jus supa?
Ieva: Šalia manęs – pats nuostabiausias vyras, bendraamžis finansų analitikas Andrius. Jis – mylintis, rūpestingas, geras. Mus kadaise supažindino kolegė. Vienas kitam iškart patikome, pradėjome susitikinėti. Jis su manimi ilgų distancijų nebėgioja, tačiau lankosi treniruoklių salėje.
Atžalų neturime. Kol kas rūpinamės tik kate Tifani.
Marta: Pamestinukę katę aš jiems padovanojau. Kai nuvežiau ją, Ieva pasakė: „Nereikia, Marta.“ Nuėjau pas Andrių į kambarį ir sakau: „Andriau, čia tau.“ Jis dabar džiaugiasi, nes Tifani tapo geriausia jo drauge.
– Marta, jūs netekėjusi, bet tokią žavią moterį, neabejoju, supa vyrai.
Marta: Turiu draugą ir to neketinu slėpti, nors anksčiau viešai nesidalydavau savo meilės nuotykiais. Su Niru kartu esame vos du mėnesiai. Susipažinome Tel Avive, kai su Lietuvos operos ir baleto teatru buvau gastrolėse.
Niras gyvena Antverpene, į Tel Avivą jis tuo metu buvo atvykęs aplankyti savo motinos, kuri gulėjo ligoninėje. Jis buvo apsistojęs viešbutyje, kuriame gyveno ir lietuvių atlikėjai. Niras mane keletą dienų stebėjo restorane, po to kartu pusryčiavome.
Pirmą pažinties dieną Niras iškart pasakė, ko nori. Mane tai sužavėjo. Jeigu jis nebūtų taip tiksliai išdėstęs savo ketinimų, gal dabar ir nebūtume kartu.
Vyras pareiškė, kad norėtų mane vesti. Nors norėjo vakare pakviesti į pasimatymą, pasakiau, kad dainuosiu spektaklyje. Jis susirado, kur visa tai vyks, ir atsiuntė man gėlių.
Po pažinties Izraelyje Niras jau triskart viešėjo Lietuvoje. Kartu lankėmės Prahoje, Paryžiuje. O po „Don Karlo“ premjeros Vilniuje kitą dieną išvyksiu į Bankoką – iš ten su Niru keliausime į Samujaus salą (Tailandas) atostogauti.
