Mokosi kalbėti lietuviškai
Netoli Miroslavo, Alytaus rajone, įsikūrę ūkininkai įsigijo 30 hektarų žemės ir dabar augina mėsinius galvijus angusus ir avis. Kai sugenda traktorius ar nutinka kitokia bėda, Karlas (48 m.) pats traukia pas kaimynus prašyti pagalbos – visą gyvenimą Australijoje praleidęs vyras bando su jais susikalbėti lietuviškai.
Jo žmona Vaida (47 m.) yra kilusi iš Panevėžio, tačiau naujų namų šeima nutarė ieškoti Dzūkijoje.
Vaidos ir Karlo namais tapo šimtamečių liepų alėjos juosiamas Obelijos dvaras.
Čia kiekvieną savaitgalį iš sostinės sugrįžta Lietuvių namuose besimokantys trys jų vaikai – Elena (18 m.), Rasa (16 m.) ir Zigfridas (14 m.).
1861 metais statytas dvaras jau atgijo, tačiau savininkų laukia dar daug darbų. Kai ūkininkai įsikėlė, grindys buvo tiek sutrešusios, kad sykį sėdėdamas ant kėdės Karlas nuvirto, nes įlūžo grindų lenta.
Ir kiti dvaro pastatai buvo apgriuvę, teko išvežti daug šiukšlių, reikėjo iškirsti krūmus, išvalyti tvenkinį, nupjauti dvimetrinę žolę.
Dabar apleistus pastatus ir sodą primena tik nuotraukos.
Australijoje, Naujajame Pietų Velse, Peteraičiai taip pat turėjo ūkį, augino vynuoges ir galvijus. Jų vienkiemis buvo nutolęs nuo Sidnėjaus apie 300 kilometrų. Vaidos ir Karlo vaikai tik namuose galėdavo girdėti kalbant lietuviškai.
Vynuogininkystės mokslus krimtęs Karlas tikisi, kad jo žinios pravers ir Lietuvoje.
Obelijos kaime vyras taip pat pasodino kelias vynuoges – Karlas tikisi, kad jos kada nors sunokins uogų.
Grįžimas į Lietuvą Karlui padėjo geriau pažinti savo kilmę.
Karlo senelio tėviškė – Raugelių kaimas Šilutės rajone. Jame – ir Peteraičių giminės kapai.
Karo audros išblaškė Peteraičių giminę.
Karlo tėvas gimė Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje. 1949 metais jo šeima išplaukė į Sidnėjų.
Karlas gimė Naujojoje Zelandijoje – į šios šalies kurortą jo tėvas atvyko paslidinėti. Ten sutiko moterį, kuri tapo jo žmona. Vėliau šeima persikėlė į Australiją.
Lietuviška žiema nelabai patinka Karlui – šeriant gyvulius nuo šalčio styra rankos. Bet vyras vis tiek nusiteikęs optimistiškai.
– Ar nebuvo minčių grįžus į Lietuvą įsikurti kokiame nors mieste?
Karlas: Lietuvos didmiesčiuose daug gražių moterų, kurios skiria daug dėmesio makiažui. Gal ir gražu, bet Australijoje žmonės siekia daugiau natūralumo, nori gyventi ekologiškai.
Australijoje daugelio žmonių svajonė turėti savo namą, bet ne visiems pasiseka. Gyvenimas kaime teikia daugiau privatumo, galima turėti žemės, atsipalaiduoti nuo miesto tempo ir puikiai leisti laisvalaikį su šeima.
Australijoje turėjome 16 hektarų žemės, auginome vynuoges ir galvijus. Bet iš žemės ūkio negalėjome verstis – abu turėjome darbą. Labai daug dirbome.
– Kaip judu susipažinote?
Vaida: 1995 metais Karlas atskrido iš Australijos į Lietuvą susitikti su savo giminėmis. Atsitiktinai susitikome Vilniuje, tuomet populiarioje picerijoje „Ritos slėptuvė“. Karlas prie manęs priėjo ir paklausė, ar kalbu angliškai. Jau buvau baigusi urbanistikos mokslus Vilniaus Gedimino technikos universitete.
Karlui papasakojau apie Vilnių, parodžiau ir Panevėžį. Jo atostogos baigėsi ir jis išskrido. Bet mūsų draugystė nenutrūko.
Karlas: Man tada buvo 26 metai, prisimenu, kad Vilniaus oro uoste mačiau daug ginkluotų vyrų – apsaugos darbuotojų. Jų buvo daug, visi jie stambūs ir nė vienas nesišypsojo. Net jei jie būtų buvę be ginklo, niekas nebūtų drįsęs prie jų prieiti.
Vaida: Tų pačių metų gruodį išvykau į Australiją atostogų, o kitų metų lapkritį atšventėme vestuves.
Australijoje labai griežti imigracijos įstatymai. Porą metų laukiau nuolatinės gyventojos statuso – visą tą laiką mane turėjo išlaikyti Karlas. Negalėjau nei dirbti, nei mokytis.
Gyventi tarp vynuogynų buvo romantiška, turėjome porą lenktyninių, bet, kaip juokaujame, į pensiją jau išėjusių žirgų. Kasdien juos vaišindavau duona ir obuoliais.
Teko pačiai prisigalvoti veiklos: piešiau, skaičiau, dirbau darže, sportavau ir daug bendravau su Karlo šeima.
Po poros metų buvo pripažintas mano lietuviškas diplomas, todėl galėjau tęsti mokslus kolegijoje, braižyti pagal specialybę.
Vėliau auginau vaikus, o kai jauniausias pradėjo lankyti mokyklą, įsidarbinau braižytoja-dizainere vienoje statybų projektavimo įmonių. Ten dirbau 5 metus iki pat grįžimo į gimtinę.
– Buvo sunku ištverti karščius Australijoje?
Vaida: Pamenu vasarą, kai karštis siekė 45 laipsnius.
Tai buvo didžiausia sausra daugiau kaip per 200 metų.
Vanduo Australijoje greit džiūsta ir nuslūgsta, yra sūrus, todėl žemė turi būti nuolat drėgna, nes jei ji išdžiūsta, susidaro druskos kristalų.
Dėl sausros vos nepražuvo ir mūsų vynuogių derlius, nes šalyje buvo taupomas vanduo.
Pirmiausia jis buvo skiriamas žmonėms, vėliau galvijams, o tiktai tada, jei jo upėse būdavo pakankamai, buvo galima laistyti daržus, vynuogynus, ganyklas ar sodus.
Gyventojai buvo įspėjami net nepjauti žolės, nes menkiausia kibirkštis galėjo sukelti gaisrą.
– Kada nutarėte grįžti į lietingąją Lietuvą?
Vaida: Su Karlu juokaudavome, kad sulaukę pensijos gyventi vyksime į Lietuvą. Kai paaugo vaikai, nutarėme, kad jie turi geriau išmokti lietuvių kalbą. Stengėmės juos namuose mokyti gimtosios kalbos, nes aplink mus visai nebuvo lietuvių.
Tada gyvenome vienkiemyje, iki Sidnėjaus, kur šeštadieniais veikė lietuvių mokyklėlė, buvo toli. Kaimo vietovėse beveik nebuvo interneto ryšio, jautėmės atskirti nuo lietuvių.
Laiškus savo tėvams į Lietuvą rašydavau ranka. Jautėmės izoliuoti nuo Lietuvos, nors keliskart čia leidome atostogas.
Mūsų duktė kartą prasitarė, kad nori su drauge, kurios tėvai kilę iš Rumunijos, parašyti tokį darbą „Šeštokės gyvenimas Lietuvoje, Rumunijoje ir Australijoje“. Todėl per atostogas Lietuvoje susiradome Lietuvių namus, kur mokosi tautiečių vaikai iš viso pasaulio.
Mus su vaikais mokyklos darbuotojai šiltai priėmė.
Pamanėme, kad būtų neblogai savo vaikus leisti vienus metus lankyti šią gimnaziją, kad jie pasimokytų senelių gimtosios kalbos, pažintų papročius, tradicijas, praplėstų akiratį.
Aš su vaikais išvykau į Lietuvą, o Karlas liko namuose. Jam buvo sunku. Todėl vėliau nutarėme visi persikelti į Lietuvą.
– Ar vaikams buvo lengva pritapti?
Vaida: Nebuvo lengva, nes gimnazija buvo labiau skirta rusakalbiams vaikams. Kai atvykome, joje beveik nebuvo angliškai kalbančių mokytojų. Aš pati pusmetį gyvenau Vilniuje – nuomojausi butą prie mokyklos, kad galėčiau padėti vaikams.
Bet dabar jau visi sunkumai pasimiršo. Vaikai mokosi Vilniuje, į Obelijos kaimą atvyksta tik savaitgaliais autobusu.
– Ar Obelijoje nesijaučiate vieniši?
Vaida: Australijoje labai stengėmės bendrauti, su vaikais vykdavome į įvairias šventes, mokėmės tradicinių šokių. O Lietuvoje tik per valstybines šventes susirenka saviveiklininkai ir jų šeimos nariai – to mums mažai. Gerai, kad yra folklorinis ansamblis „Slabadėlė“, lankau jo repeticijas, dainuoju duetu, padedu vesti renginius. Be šios veiklos būtų labai liūdna.
Esu saugios kaimynystės bendruomenės pirmininkė. Visus kaimo gyventojus pasikviečiu pas save, nes neturime bendruomenės namų.
Karlas: Australijoje yra vietovių, kur per kelis šimtus kilometrų nerasi namo. Bet žmonės nesijaučia atskirti, nes jie labai bendruomeniški – jei reikia pagalbos, būna kaip vienas kumštis.
– Daugelis piktinasi, kad Lietuvos kaimas prasigėrė. Ką manote apie tai?
Karlas: Man 48 metai, bet matau kur kas jaunesnių už save vyrų, nesugebančių kuo nors užsiimti ir pasirūpinti savimi. Dažnai jie eina kaip zombiai, nes būna apsvaigę nuo alkoholio. Mūsų kaime trūksta jaunų moterų, gyvena daug našlių.
Man keista, kai matau 35–45 metų vyrus, kurie glaudžiasi pas savo tėvus ir maitinasi iš jų pensijos. Kiti net nesugeba susitvarkyti dokumentų dėl pašalpų. Tokio amžiaus vyrai Australijoje – pačiame jėgų žydėjime, o Lietuvoje jie net nemoka būti savarankiški.
– Ar sulaukiate talkininkų, kai ūkyje reikia pagalbos?
Karlas: Iš tokių pagalbininkų jokios naudos. Po trijų valandų darbo jiems jau ko nors trūksta, todėl ima kaulyti pinigų. Kartą pasikvietėme žmogų, kad dalgiu nušienautų žolę prie tvenkinio.
Po kelių valandų jis dingo kaip į vandenį – gavo pinigų, bet nepabaigė savo darbo.
Jaunos moterys nenori gyventi kaime, visos veržiasi į užsienį, Obelijos kaime beveik neliko nuotakų. Liūdna, nes nėra ir jaunų šeimų – nėra kam prižiūrėti vyresnio amžiaus žmonių.
Laisvė daug kam atvėrė vartus į pasaulį, bet mes tik tada būsime nepriklausomi, kai galėsime pasitikėti savimi ir vieni kitais.
