Pernai Kūčias, Kalėdas, savo gimtadienį ir vardadienį A.Jurevičius praleido po žeme, kai jo laikiną būstą požeminiame bunkeryje netyčia užvertė traktorius.
Penkias paras be dienos šviesos, maisto ir vandens ištvėręs vyras jau šnekėjosi su dvasiomis ir buvo praradęs viltį likti gyvas.
Bet jį išgelbėjo likimo broliai benamiai, pasigedę bičiulio ir sunerimę, kur jis, neturintis artimų žmonių, galėtų glaustis.
Viena koja aname pasaulyje jau buvęs 34 metų vyras ryžosi keisti gyvenimą. Jis tris savaites nuo alkoholizmo gydėsi Klaipėdos priklausomybės ligų centre, o dabar gyvena Šilutės reabilitacijos centre.
Pagalbos ranką dabar jam ištiesė bičiuliai – buvę komandos draugai, su kuriais kažkada žaidė krepšinį Plungėje ir Klaipėdoje.
– Kaip jaučiatės, po ilgų girtavimo metų tris savaites gyvendamas visiškai blaiviai? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.Jurevičiaus.
– Tiesą sakant, kol kas sunku įvertinti, nors nuolat apie tai svarstau. Kartais atrodo, kad gyventi nuolat apsvaigusiam nuo alkoholio buvo lengviau. Gyvenau ta diena, neturėjau problemų. Užsuka kas nors, išgeri – ir gerai.
Pasižiūri: stovi dar keturi buteliai alaus – viskas gerai. Kai tie baigiasi, žiūrėk, vėl kas nors užeina su buteliu naminukės. Ir vėl gerai. Tiesiog rojus.
O dabar, kai gyvenu blaiviai, – ratu sukasi daugybė problemų.
Net keista – pasirodo, ir aš turiu problemų.
– Ar suvokiate, kad buvote patekęs į labai sudėtingą situaciją?
– Tik dabar supratau, kokiame dugne buvau atsidūręs. Ilgi metai be blaivybės dienų. Negėriau tik tas penkias paras, kai buvau užverstas žemėmis.
Dabar nėra lengva, bandau susivokti. Susigaudyti savyje man daug padėjo Priklausomybės ligų centro psichologai, socialiniai darbuotojai.
– Nejaugi anksčiau niekada nebuvo kilusi mintis mesti gerti?
– Kartais apie tai pagalvodavau, bet neturėjau su kuo pasikalbėti, į ką atsiremti.
– O kas pasikeitė dabar?
– Po to pragaro, kurį patyriau atsidūręs po žeme, mane susirado buvę draugai krepšininkai – Svajūnas Sukackas, Stasys Pakalniškis, Donatas Kvedaras, Alfredas Kaniava. Jie visi – mano buvusio trenerio Genadijaus Glikmano auklėtiniai.
Iš spaudos sužinoję, kad prisikėliau iš mirusiųjų, susirado mane garaže pas bičiulį ir sako: „Arba keliesi ir mes tau padedame, arba ritiesi į dugną.“
Susimąsčiau – nusiristi daug pastangų nereikia, ten jau buvau, nebenoriu.
Man juk ne 80 metų, kad negalėčiau nieko pasiekti, o tik 34-eri. Manau, dar galiu gyvenime ką nors nuveikti.
Tai priklauso tik nuo manęs – niekas kitas to nepadarys.
Draugai mane lanko, atveža būtiniausių dalykų.
Jie susitarė su Priklausomybės ligų centru dėl gydymo, surado reabilitacijos centrą.
– Kodėl Klaipėdoje buvote įsikūręs karo laikų gynybiniuose įtvirtinimuose, požeminiame bunkeryje, o ne garažuose ar kituose apleistuose statiniuose kaip daugelis benamių?
– Svarbiausia, kad nelytų ant galvos ir nepūstų vėjas. Norėjau būti nuo nieko nepriklausomas, o tuose garažuose, kuriuose gyvena kiti, renkasi įvairių žmonių. Man kartais reikia vienatvės.
Bunkeryje šalia Šilutės plento įsikūriau, kai už alkoholio vartojimą buvau išmestas iš Gargždų nakvynės namų. Po žemėmis gyvenau kokius tris mėnesius.
– Kas nutiko tą lemtingąją gruodžio 23-iąją?
– Jau buvau suplanavęs, kaip su draugais kitą dieną švęsiu gimtadienį, išgersiu.
Tas traktorius aplink bunkerį važinėjo jau kelias dienas, tik vėliau sužinojau, kad jis lygino teritoriją, nes savininkas ruošiasi parduoti sklypą.
Stovėjau bunkeryje keli metrai nuo įėjimo, kai staiga aptemo, į angą prikrito žemių. Pamaniau, nieko tokio, atsikasiu.
O kai pabandžiau, supratau, kad reikalai prasti: mat ten ne žemė, o molis, kurio nagais niekaip neišgremši. Bandžiau kapanotis, bet veltui. O telefonas kaip tyčia buvo išsikrovęs.
– Kaip jautėtės ir ką veikėte tas penkias dienas po žeme?
– Sunku nupasakoti. Įsivaizduojate, kokia tamsa, – pirštą prie nosies pridedi ir jo nematai.
Nei maisto, nei vandens. Iš pradžių vaikštinėjau, paskui susiriečiau į kamuoliuką, kažkokį plastiką užsitempiau.
Nesuvokiau laiko. Žinojau, kad pats nieko negaliu padaryti. Jei įvyks stebuklas, kiti gal ims manęs ieškoti.
Nežinau, kiek laiko praėjo, kai pradėjau regėti žmonių šešėlius, – gal tai buvo mirusiųjų vėlės.
Vienas prieina, sakau, labas, bet su manimi nesišneka.
Tiesiu ranką pasisveikinti, o ranka tą kūną kiaurai perskrodžia. Klausiu, kur išėjimas? Jis veda mane, tarsi matau šviesulį, bet paaiškėja, kad ten tik ventiliacijos vamzdis.
Širdis daužosi, pasirodo kitas, ir vėl tas pat. Jau buvau palaidojęs save.
Net nežinau, ar čia sąmonė buvo aptemusi, ar sapnavau. Vieno vyro paprašiau, kad pakviestų mano močiutę. Ir ji atsirado šalia. Abu stovėjome ir verkėme. Ji sakė, kad gyvena kitame pasaulyje.
Baisu buvo. Jausmas, švelniai tariant, nekoks – aklina tamsa ir jokios vilties. Pats nieko negali padaryti – tik lauki.
Tas sunkus jausmas iki šiol manęs nepalieka – kartais sapnuoju košmarus, pabundu išpiltas šalto prakaito.
– Ką jautėte išvydęs dienos šviesą, kai šalia garažuose gyvenantys likimo draugai pakvietė tą patį traktorininką ir atkasė angą?
– Tą pačią dieną atšvenčiau – išgėriau, reikėjo kaip nors įtampą sumažinti. O kai atvažiavo buvę krepšinio komandos draugai, po pokalbio su jais suvokiau, kad tai – mano antrasis gimimas, kad kitos tokios galimybės man niekas nebesuteiks.
Suvokiau, tai – Dievo ženklas, kad tai jis mano bičiuliams apšvietė protą ir liepė manęs ieškoti.
