Namuose kaukių apsuptyje bendrovės „JP architektūra“ lyderiai architektai Vilija ir Algirdas Kaušpėdai jaučiasi ramūs ir saugūs. „Šios kaukės įnešė į namus daug sodrumo ir tam tikros harmonijos, nes tai – puikūs meno kūriniai“, – pripažino A.Kaušpėdas.
Gera kaukė jaudina kitus žmones. Pokštininkas, juokdarys, dainininkas, poetas, verslininkas, architektas, visuomenės veikėjas, valstybės tarnautojas – daug įvairių vaidmenų A.Kaušpėdui teko atlikti per savo gyvenimą.
Ir nė vienas jų neleido užriesti nosies, pasiduoti didybės manijai.
Nuo visų pavojų, apsukančių galvą, saugojo ironija ir lyderio gebėjimai. Anksti supratęs, kad tinkama kaukė gali žadinti emocijas, A.Kaušpėdas turi sukūręs filosofiją, kaip įveikti sunkumus, pakilti iš finansinės duobės, kai krizė nušluoja tai, kas galėjo garantuoti ramią senatvę.
Tačiau nėra tokios afrikietiškos kaukės jo kolekcijoje, kurią norėtų užsidėti ir nusifotografuoti. Architektas nėra prietaringas, tačiau žino, kad to daryti negalima.
Pavyzdžiui, viena įspūdingiausių kolekcijos kaukių yra skirta pagerbti mirusiuosius – balta medinė ritualinė kaukė su paryškintais raudonais ir juodais bruožais atrodo kaip mirusios moters veidas. Punų genčiai iš Gabono ji simbolizuoja bendrumą su vėlėmis.
Šią kaukę parvežė pusę metų Nigerijoje dirbęs Vilijos sūnus, taip pat architektas Lukas. Paklausęs, ką atvežti iš šios šalies, jis internetu atsiuntė dešimtis nuotraukų iš Lagoso meno dirbinių turgaus.
Apstulbę nuo kaukių įvairovės ir negalėdami išsirinkti vilniečiai užsakė net dvidešimt kaukių – visos jos išsiskyrė meistrišku, kruopščiu, originaliu meniniu apipavidalinimu. Tai ir tapo kolekcijos pradžia.
Dabar A.Kaušpėdas kaukių turi ne tik namuose, bet ir biure. Viena jų – vilniečio skulptoriaus Tado Gutausko rankų darbas.
Kartu su profesoriumi Libertu Klimka gilinęsis į lietuviškų kaukių etnografiją skulptorius sukūrė daug Užgavėnių kaukių. Kaukę, vaizduojančią raganą, dovanojo Algirdui.
Ją galima užsidėti, bet architektui ši kaukė per maža.
– Kaip atsitiko, kad pradėjote rinkti kaukes? – paklausiau A.Kaušpėdo.
– Visada žavėjausi kaukėmis. Turėjau įprotį iš kiekvienos kelionės parsivežti po kaukę.
Tai populiarus suvenyras ne tik Afrikoje, bet ir Azijoje, Amerikoje.
Daugelyje kultūrų kaukės užima pagarbią vietą, o man įdomu tyrinėti, ką jos reiškia, kokia jų paskirtis ir istorija.
Kai atsirado galimybė atsivežti tikrų įvairiuose ritualuose naudotų kaukių iš Afrikos, nustebino jų meninis lygis ir meistriškumas.
Jei afrikietiškas kaukes palygintume su mūsų Užgavėnių kaukėmis, matytume, kad jos daug kruopščiau padarytos, akivaizdu, kad jos buvo branginamos, prižiūrimos, nekart perdažytos ir dažnai naudotos.
Iki šiol kaukės yra svarbios Vakarų ir Centrinės Afrikos genčių gyvenime.
Surinkome daugiau nei 200 kaukių iš Afrikos, bet ne visose šio žemyno valstybėse yra senos kaukių tradicijos. Neseniai su žmona grįžome iš Etiopijos, kur daug keliavome, sutikome Naujuosius metus, bet kaukės neparsivežėme. Etiopija priklauso Rytų Afrikai, kur nėra kaukių tradicijos.
– Kieno didesnė aistra rinkti Afrikos kaukes: jūsų ar žmonos Vilijos?
– Žinoma, Vilijos, ji dažnokai pasėdi internete ieškodama informacijos apie kaukes. Jos virtualioje kolekcijoje – dešimtys tūkstančių kaukių, priklausančių šimtams skirtingų genčių. Vilija nuoširdžiai domisi Afrikos menu, apie jį yra sukaupusi daug knygų, artimųjų ratelyje skaito paskaitas apie genčių papročius. Namuose Vilijos nustatyta tvarka Afrikos kaukėmis nukabinėta ne viena siena.
– Ar nebaisu tokiuose namuose gyventi?
– Mes su žmona kaukių nebijome – mes gerbiame jas, jų meistrus, tų tautų papročius, išmonę. Gerbiame esybę, pavaizduotą tose kaukėse.
Mes grožimės kaukėmis. Neimituojame jokių ritualų, nenaudojame kaukių jokiais kitais tikslais – mes jas tik saugome, o jos saugo mus.
Mūsų namuose kaukės gyvena kaip meno kūriniai, kaip nuostabi Afrikos kultūros meno galerija.
Sakyčiau, kaukės teikia mūsų namams šilumą ir darną, todėl jaučiamės ramiai ir saugiai.
– Kaukės dažniausiai vaizduoja blogį, kuris turi atbaidyti tamsiąsias jėgas. Pavyzdžiui, lietuviškos kaukės neretai vaizduoja bedantę, susiraukšlėjusią raganą. Ar jūsų kaukėse, kurias atsivežėte iš Afrikos, taip pat daug blogio?
– Man sunku atsakyti, kuri kaukė bloga, o kuri – gera. Manau, neverta tokiu požiūriu jų skirstyti.
Mes neturime nė vienos kaukės, kuri būtų susijusi su vudu ritualais, linkinčiais kitam žmogui blogo.
Mūsų surinktos kaukės susijusios su genčių gyvenimu. Daugiausia tai mažų genčių kaukės. Turime žemdirbių, kurie dalyvauja tam tikruose derliaus, vaisingumo ritualuose, taip pat gyvulių augintojų, medžiotojų, karo kaukių.
Yra kaukių, kurios naudojamos genčių šventėse, pavyzdžiui, kai berniukai pirmą kartą išeina medžioti. Turime karo „generolų“ kaukių, kurios skiriasi nuo kitų kariškų kaukių tuo, kad jose yra net šešios poros akių. Yra kaukių, vaizduojančių įvairius gyvūnus, pavyzdžiui, antilopes, paukščius, gyvates.
Afrikoje kaukės turi ypatingą reikšmę – jos garbinamos, joms atnašaujamos aukos. Iki šiol gentyse tikima, kad su kauke šokantis asmuo praranda savo žemiškumą ir tampa dvasia.
Mus labiausiai domina kaukių meninis išradingumas.
Į tai kreipiame daugiausia dėmesio rinkdamiesi kaukes internete ir jas atsisiųsdami. Nėra taip svarbu, ar kaukė antikvarinė, ar nauja, – ji turi būti įdomi ir meniška.
– Kai einate į sceną, jūs irgi neatpažįstamai pasikeičiate. Kodėl veidą grimuojatės baltai ir atrodote taip, lyg būtumėme užsidėjęs kaukę?
– Esu įsitikinęs, kad scenai reikia personažų, joje turi vykti labai koncentruotas, gyvas meninis veiksmas.
Scenoje įmanoma pasakyti kur kas daugiau nei gyvenime ir reikia duoti daugiau nei gyvenime. Mano sceninė kaukė man leidžia pasakyti daugiau, nei galėčiau kasdienybėje.
Kalbėdamas apie kaukes galiu pasakyti, kad jos mane lydi nuolat.
Išsiversti be kaukių neįmanoma. Pernelyg apsinuoginęs žmogus nėra priimtinas kitiems asmenims, nes kiti reikalauja iš jo tam tikro socialinio vaidmens. Tam vaidmeniui atlikti ir reikalinga kaukė.
– Ar norite pasakyti – jei nebūtų kaukių, gyvenimas būtų pragaras?
– Kaukės yra neatsiejama kultūros dalis, nes mes elgiamės pagal tam tikrą kultūrinį protokolą. Kaukė leidžia žaisti pagal tam tikras žaidimo taisykles, gyvenimo scenarijų, o iškilus menas tai tik primena ir interpretuoja.
