Treti – kad ši šalis taip pat yra Europos Sąjungos narė, beje, ji labiausiai nutolusi nuo Lietuvos valstybė Europoje. Portugalijoje, kurios plotas 92 391 kv. km (Lietuvos – 65 300 kv. km) gyvena beveik keturiskart daugiau žmonių nei Lietuvoje – beveik 11 mln.
Štai iš šios šalies į Lietuvą, į Plungę, pagal savanorystės programą neseniai ir atvyko Vitoras Hugo de Pinho Marquesas arba, kaip sako Plungės viešosios bibliotekos darbuotojai, tiesiog Vitoras.
Netoli sostinės Lisabonos vakaruose esančiame Ueiraso mieste gyvenęs Vitoras vieną dieną susikrovė lagaminus, paliko tėvus, seserį, brolį ir 2015 metų lapkritį išvyko į Plungę. Buvęs geras mokinys, studentas, kelerius metus studijavęs inžineriją, vieną dieną suprato, kad nori daugiau... Biografija neilga, bet Vitoras – jaunas žmogus iš šalies, kurioje apie 40 procentų jaunimo neturi darbo. Tad neturėtų stebinti, kad nemažai jaunuolių patraukia į kitas šalis. Vieni dirbti, kiti – savanoriauti...
Savanoriavo Afrikoje, dabar – Lietuvoje
Kaip pateko į Lietuvą? „Net nežinau. Turėjau savanoriavimo patirties Angoloje, Mozambike (Afrika), Brazilijoje (Pietų Amerika). Buvo įdomi Rytų Europa.
Paskaitydavau apie ją internete, knygose, tačiau pamatyti realybėje buvo visai kas kita, – sakė Vitoras. – Žinojau, kad Lietuva yra viena iš šalių, kurios dar neseniai buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje.
Maniau, kad čia žmonės šalti, liūdni – panašiai kaip orai. Nutariau, kad atvažiuosiu į vietą ir daugiau apie juos sužinosiu. Internete pasidomėjau, kur yra Plungė, ir štai aš čia.“
Pasiilgsta namų
Vitoras su tėvais bendrauja dažnai. Jie net norėtų aplankyti jį Lietuvoje, tačiau jis nesutinkąs. Ne dėl to, kad nenorėtų parodyti šalies, bet dėl to, kad labai pasiilgsta namų. „Mano tėvai kovo mėnesį bus Kopenhagoje (Danijoje), ketinu juos ten aplankyti. Tėvai to nežino, tai bus staigmena“, – linksmai nusiteikęs sakė portugalas.
Ir kaip ta Lietuva?
„Skirtumai tarp Portugalijos ir Lietuvos – didžiuliai. Mieste, kur gyvenu, niekada nebūna sniego. Plungėje jo daug. Nors sniegas man patinka, šaltis – nelabai. Kasdien apsivelku storą megztinį, užsivynioju šaliką, apsiaunu šiltus batus. Žinau, kad čia amžinai nebūsiu, tad labai neliūdžiu, – juokdamasis apie klimato skirtumus pasakojo Vitoras ir pridūrė, kad labai džiaugiasi sniegu: – Tai kažkas kitokio, ypatingo, tai gražu.“
O ar lietuviai išties šaltoki ir liūdni? „Išankstinė nuomonė nepasitvirtino. Nors susipažinau su nedaug lietuvių, galiu tvirtai pasakyti, kad jie, ypač bibliotekoje, visi draugiški, pasirengę padėti. Netgi maistas tapo kažkoks savas. Jaučiuosi kaip namie“, – sakė savanoris iš Portugalijos. Anot jo, problemų kartais kyla, bet tik dėl kalbos: jis kalba portugališkai ir angliškai, o Plungėje dauguma – lietuviškai ir rusiškai.
Vitoras tikisi pramokti lietuvių kalbos. „Tik labai sunku. Ypač dėl galūnių. Jūs labai keičiate jas, pavyzdžiui, Plungė, Plungėje... Aš nelabai suprantu kodėl. Nors noriu išmokti lietuviškai, nelabai žinau, kur pritaikysiu šią kalbą“, – sakė Vitoras. Beje, pasak portugalo, įdomu ir tai, kad čia dauguma žmonių šviesiaplaukiai ir mėlynakiai, o pas juos – tamsiaplaukiai ir tamsiaakiai.
Svečią labai nustebino Naujųjų metų sutiktuvės Klaipėdoje. „Buvo labai daug fejerverkų. Man buvo labai keista, kad kiekvienas gali juos sprogdinti. Vaikai su tėvais ir net vieni gali daryti beveik viską. Portugalijoje fejerverkus leidžia tik municipalitetas“, – įspūdžiais dalijosi portugalas.
„Jūsų silkė man per stipri ir keista“
Vitoras neslėpė, kad jį nustebino kai kurie lietuviški patiekalai. Ypač silkė. „Man ji nelabai patiko. Portugalijoje žmonės valgo labai daug žuvies, ypač šviežios, tačiau jūsų silkė man per stipri ir keista.
Jau valgiau ir cepelinų, ir blynų, ir šaltibarščių – man jie patiko. Aišku, maistas sunkus. Lietuvoje labai daug patiekalų iš bulvių, kai kurie jų gaminami ilgai (pavyzdžiui, cepelinai). Todėl jie užšaldomi, o paskui dedami į karštą vandenį. Nežinau, ar tai gerai...“ – požiūrį į lietuvišką maistą išsakė portugalas.
Anot jo, stebina ir tai, kad čia mažai vaisių iš jo šalies (daugiausia iš Ispanijos).
Stebina miškai ir ežerai
Lietuva – šalis, kur daug gamtos. Daug didelių miškų, ežerų. To nėra Portugalijoje. Vitoras juokdamasis pastebėjo, kad čia kiekvienas miestas turi savo ežerą. Bent jau vieną. Beje, anot portugalo, pas mus daug lyja.
„Net žiemą lyja“, – stebėjosi savanoris.
Lapkritį į Plungę atvykęs portugalas jau spėjo aplankyti ir keletą Lietuvos miestų: Kauną, Klaipėdą ir Vilnių. Pasak jo, Vilnius – labai gražus miestas. Klaipėdoje sutiko Naujuosius metus. Pabuvojo ir Plateliuose.
„Čia labai graži gamta net dabar, įsivaizduoju, kokia ji nuostabi vasarą“, – įspūdžiais apie mūsų šalies gamtos grožį dalijosi Vitoras.
Didžiulis jaunimo nedarbas
Ne per seniausiai kilusi krizė palietė visus. Ne išimtis – ir jo šalis. Pasak Vitoro, jaunimo nedarbas jo šalyje siekia apie 40 procentų! Todėl jauni žmonės, nematydami ateities Portugalijoje, išvyksta kitur. Daugiausia į Angliją, Prancūziją...
Šalyje yra ir kitų didelių problemų. Pavyzdžiui, pabėgėlių iš Afrikos, karo niokojamų šalių antplūdis. Anot portugalo, jiems reikia padėti, tačiau įvykiai Paryžiuje, Stambule verčia manyti, kad ne visi pabėgėliai yra geri žmonės ir bėga nuo smurto savo šalyje.
Savanorystė labai populiari
Geometrines figūras, architektūrinius objektus piešti mėgstantis portugalas sakė, kad savanorystė jo šalyje labai populiari. „Gerai, kad jauni žmonės gali išbandyti naujus dalykus. Yra labai daug savanorystės sričių: darbas su vaikais, paaugliais, daiktų, maisto rinkimas.
Portugalijoje daug žmonių perka daiktus prekybos centruose, bet ne sau. Atiduoda savanoriams. Daiktai paskirstomi šeimoms, kurioms jų reikia. Universitete buvo savanorių grupė, įkurta studentų. Ją sudarė jauni žmonės ne tik iš mano universiteto. Mes dirbome savanorių darbą nuo lapkričio iki rugsėjo. Iš pradžių savanoriavome vietinėse institucijose Lisabonoje.
Dirbome su senyvais žmonėmis, vaikais, šeimomis, kurios turėjo problemų, jaunomis mamomis su vaikais. Vaikams padėdavome mokytis, ruošti namų darbus. Tai darydavome po paskaitų. Vėliau vykome savanoriauti mėnesiui į penkias šalis. Šios šalys – buvusios Portugalijos kolonijos, todėl čia kalba portugališkai. Tau nereikia kalbėti angliškai, kalbi gimtąja kalba, ir tave supranta. Dirbau Brazilijoje, Angoloje, Mozambike...“ – pasakojo Vitoras.
Kas laukia ateityje?
„Nežinau. Kartais pamąstau, kodėl gi nepasilikus čia. Ne Plungėj, bet, pavyzdžiui, Vilniuje. Aš tikrai mėgstu šią šalį. Gyvensiu Lietuvoje iki rugsėjo. Nežinau, ką darysiu toliau, ką pasirinksiu. Tai viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau savanorystės veiklą. Norėjau susitikti su įvairiais žmonėmis, vykti į užsienį, pamatysi įvairių dalykų“, – apie ateities planus svarstė Vitoras ir pridūrė, kad šiuo metu reikia gyventi tuo, ką veiki dabar.
Jis nori būti reikalingas plungiškiams, todėl siūlosi padėti kuo galįs: „Jei žmonės nori susitikti su mumis, savanoriais, kaip naujais žmonėmis mieste, jie yra laukiami. Aš vedu anglų kalbos klubo užsiėmimus bibliotekoje.
Jie vyksta kiekvieną antradienį 17.15 val. (pradedantiesiems) ir trečiadienį, taip pat 17.15 val. (pažengusiesiems). Jei žmonės nori mokytis, kalbėti, gerai praleisti laiką, kviečiu prisijungti prie mūsų.“
