Vilniaus B.Dvariono muzikos mokyklos fortepijono pedagogė D.Vyšniauskienė su sutuoktiniu Petru šiuo metu gyvena dviese – duktė Marija (23 m.) studijuoja Škotijoje, o sūnus Dominykas (35 m.), sukūręs šeimą, paliko tėvų namus.
P.Vyšniauskas santuoką palygino su keliu važiuojančiu vežimu – susituokus važiuojama dviese, laikui bėgant vežimas pasunkėja. Į jį įsėda vaikai.
Po to nepastebi, kaip jie išlipa iš vežimo. Bet ar jiems išlipus palengvėjo vežimas?
D.Vyšniauskienė įsitikino, kad susilaukus vaikų teko atsisveikinti su nerūpestingu „važiavimu“ dviese. Juk nuo vaiko gimimo dienos jie abu tapo tėvais visam likusiam savo gyvenimui.
Nors vaikai – jau suaugę, nėra dienos, kad tėvai su jais nebendrautų, nesidomėtų, kaip jiems sekasi.
Bet ir vienas kitam Petras su Dalia dabar gali skirti daugiau laiko.
Sekmadienį sutuoktinis gražiausias saksofono melodijas, kurios skambės koncerte „Serenados mylėti“, skirs žmonai. Ji bus tarp klausytojų Valdovų rūmuose.
Čia vasario 14-ąją liesis muzikos garsai – koncerto „Serenados mylėti“ metu skambės Jaunimo kamerinio orkestro (dirigentas Ričardas Šumila) atliekamos melodijos, garsiausio šalies saksofonininko P.Vyšniausko ir atlikėjos, fleitininkės Nedos Malūnavičiūtės džiazo improvizacijos.
– Ar judu švenčiate Valentino dieną savo šeimoje? – „Gyvenimo būdas“ pasiteiravo Petro ir Dalios Vyšniauskų.
Petras: Išskirtinio tos dienos minėjimo nėra. Kadangi ji – prieš Vasario 16-ąją, tai Valentino diena nublanksta prieš Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.
Dalia: Valentino dieną švęsdavome, kai buvome labai jauni ir Lietuvoje mažai kas žinojo apie tokią šventę.
Klausydavomės „Amerikos balso“ ir Vasario 16-ąją namuose tyliai sugiedodavome himną.
Prieš tai per radiją išgirdome ir apie vasario 14-ąją – Valentino dieną. Sužinojome, kad ji švenčiama pasaulyje: siunčiami atvirukai, dovanojami saldainiai, gėlės. Keletą metų su vyru taip pat tyliai šventėme Valentino dieną, bet kai ji atsirito į Lietuvą ir buvo pradėta masiškai švęsti, liovėmės ją minėti. Mums pasidarė nebeįdomu.
– Žmonai esate atlikęs serenadą arba skyręs kitokį meilę įrodantį kūrinį?
Petras: Mudu mokėmės Klaipėdos S.Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje.
Dalia – mano pirmoji meilė.
Tuo metu jau rašiau kūrinius, grojau mokyklos estradiniame ansamblyje.
Per šventes, šokius su ansambliu pagrodavome įvairių kūrinių, kai kurie jų būdavo skiriami mano būsimai žmonai. Aš jai nesakydavau nieko, bet vienąkart pasakiau garsiai, kad daina skirta Daliai. (Juokiasi.)
– Kada vienas kitam kritote į akį?
Petras: Mums buvo po trylika metų.
Dalia: Susipažinome būdami trylikos, o aš jį įsimylėjau kiek vėliau.
– Prisimenate savo pirmąjį bučinį?
Petras: Jūra, bangos, medis... ir pirmas bučinys. Susituokėme prieš 39 metus. Kitąmet minėsime santuokos jubiliejų.
Dalia: Vestuvių metines švenčiame ramiai, su vaikais. Kai kurios poros per santuokų jubiliejus atnaujina vestuvių įžadus bažnyčioje, o mes būdami dvidešimtmečiai tuokėmės bažnyčioje ir tų pačių įžadų laikomės iki šiol.
Štai jau ir sūnus sukūrė šeimą. Neseniai tapome seneliais – mūsų pirmajam anūkui Jonui dabar trys mėnesiai.
Dukra studijuoja seniausiame Škotijoje Šv.Andriejaus universitete anglų literatūrą.
– Kokie esate seneliai?
Dalia: Anūkas – didžiausia likimo dovana.
Tik tas, kuris turi anūkų, gali suprasti, ką tai reiškia. Visiškai pasikeitė gyvenimas. Sūnus su šeima gyvena visai šalia, todėl su šlepetėmis nueiname padėti jauniems tėvams, pasidžiaugti anūku.
Petras: Jo verksmas – geriausia muzika. Paverkia šiek tiek, kaip ir visi vaikai, bet daugiau šypsosi.
– Dviese sėkmingai perėjote visus santuokos etapus – patys tapote tėvais, tada seneliais. Koks sėkmingų santykių raktas?
Petras: Juk net anekdotai apie ilgai poroje gyvenančius sklinda. Paklausus, ar jie niekada nenorėjo išsiskirti, vienas sutuoktinių atsakė: ne tik išsiskirti norėjome, bet ir užmušti vienas kitą. (Juokiasi.)
Dalia: Kad ir kas būtų, vis vien kartu gyvename. Kur dėčiausi be savo vyro.
Petras: Svarbiausia – nekeisti kito žmogaus. Aš tik mokiausi iš žmonos, nebandžiau jos keisti.
– Ar namuose repetuojate, kalbatės apie muziką?
Petras: Beveik nesikalbame apie darbą.
Dalia: Stengiamės to nedaryti, bet kartais to nepasiseka išvengti. Esame vienas kitam pasižadėję negroti namie.
– Ar norėjote, kad vaikai nenutoltų nuo muzikos?
Dalia: Darėme viską, kad jie nutoltų, bet jie nenutolo. Uždrausti jiems nieko negalime, nes vaikai – ne nuosavybė, jie – asmenybės.
Kalbėjome su vaikais, ar tikrai verta gyvenimą susieti su muzika. Sūnaus ne kartą klausėme, ar jis tikrai nieko kita daugiau nenori, tik muzikos? Sakėme: neturėsi ko valgyti, tau bus labai sunku, tam turėsi skirti visą gyvenimą. Ar tikrai to nori? Jis atsakė: tikrai.
– Tapęs trimitininku sūnus turi ką valgyti?
Dalia: Turi ką valgyti. Tačiau kiekvienas jaunas žmogus, rinkdamasis menus, turėtų apie tai pagalvoti. Einant į meną būtina turėti tikrą pašaukimą. Jeigu jo nėra, nebūsi laimingas.
– Dukra taip pat ragavo muzikos?
Dalia: Ji muzikos mokykloje baigė fortepijono klasę. Ji daug galvojo apie muziką, mums pavyko ją kuriam laikui atkalbėti.
Petras: Žmogus eina ten, kur geriausiai jaučiasi. Todėl 2011-aisiais su savo vaikais įkūriau „Vyšnių trio“ – su sūnumi grojame, o dukra dainuoja.
Pasirodymus rengiame nedažnai, pagal galimybes – tiek, kiek leidžia dukros mokslai, atostogos. Esame parengę dvi programas – džiazo ir liaudiškos muzikos.
– Į kiekvieną „Vyšnių trio“ ir vyro koncertą einate?
Dalia: Neturiu tokios galimybės. Į kiekvieną koncertą gali eiti tik tų vyrų moterys, kurios niekur nedirba. Esu gana užsiėmusi, bet jei tik galiu, visada einu į vyro ar šeimos koncertą.
Renginiai vyksta vakare, mano darbo laikas – taip pat vakare. Kai baigiu darbą, koncertas jau būna baigtas. Dėl tos priežasties ne visus koncertus esu klausiusi.
Kai buvau jauna, lydėdavau vyrą į Maskvą ar į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas). Tais laikais, kai buvome jauni, dar nebuvo galima šiaip sau važiuoti toliau už tuometės Sovietų Sąjungos ribų. Tada buvome studentai. Kas tuo metu gali rūpėti?
– Praeityje daugiausia koncertavote užsienyje, dabar dažniau – Lietuvoje. Kodėl taip atsitiko?
Petras: Tai mane labai džiugina, nes nereikia niekur trankytis.
Daugiau nei pusę gyvenimo praėjo lėktuvuose, nes buvo labai daug kelionių.
Anksčiau mažai kur galėdavau groti Lietuvoje – tik didžiuosiuose miestuose: Vilniuje, Kaune. O dabar visokiausių festivalių atsirado netgi kaimuose.
– Mėgstate keliones ar esate sėslūs?
Petras: Aš esu sėslus. Kur nors keliauti man – kančia. Net ir į gastroles vykdamas visus rūpesčius atidėlioju iki paskutinės dienos – svarbiausia man pasiimti saksofoną ir pasą.
O važiuoti prie jūros ir gulėti ant smėlio man baisu. (Juokiasi.) Bet žmona dabar mane pradeda prie to pratinti.
Dalia: Man labai patinka keliauti. Turbūt užtrokščiau, jeigu visada reikėtų sėdėti vienoje vietoje. Nesuprantu sėsliųjų.
Jeigu pasitaiko proga, o ir likimas ją dažnai padovanoja, neatsispiriu kelionėms. Ne visada kartu keliaujame. Jeigu vyras nenori, vykstu viena.
– Dėl ko abu dažniausiai ginčijatės?
Dalia: Tuo metu kokios nors buities smulkmenos sukelia neigiamų emocijų, bet iš toli pažiūrėjus tokie ginčai – bereikšmiai.
Mes, kaip ir visi žmonės, pykstamės dėl vaikų auklėjimo. Visada randame dėl ko nesutarti.
– Bet jie jau suaugę. Ar juos dar reikia auklėti?
Petras: Vaikai – visam gyvenimui.
Dalia: Nuo pirmos kūdikio gimimo akimirkos visam gyvenimui tampama motina ir tėvu. Visada apie juos galvoju. Auklėjimo nevadinu moralizavimu: grasinimo pirštu.
Kalbantis galima išsiaiškinti pasaulėžiūros klausimus.
– Petrai, ar galima įsivaizduoti jus namie su dulkių siurbliu?
Petras: Gaunu žmonos užduotį išsiurbti bute dulkes, todėl mane su šiuo prietaisu įsivaizduoti galima. (Juokiasi.)
Bet mano profesija neleidžia kilnoti sunkių daiktų, dirbti sunkiai. Kai kartą kaime suskaldžiau pusę sunkvežimio malkų, negalėjau tris mėnesius groti saksofonu, nes buvo sustingę pirštai.
