Negana to, Vilniuje 3D spausdinimo verslą plėtojanti moteris mėnesį praleido Malavyje – vienoje skurdžiausių šalių pasaulyje. Be elektros ir beveik be vandens gyvenusi lietuvė neišsigando tokios patirties ir kuruoja statybos projektą šioje Afrikos šalyje. Vilnietei į atmintį įstrigo ne tik unikalios technologijos namelių statybos Malavio provincijoje, bet ir Afrikos moterų būklė, neįtikėtina „valiuta“, kurią mokėjo vietos gyventojams už darbus, ir pakelėse parduodamos ant iešmų keptos pelės.
Po ilgų savaičių katorgą primenančio darbo po Afrikos saule lietuvės ir dar trijų jos draugų grupelė džiaugėsi ne tik pagaliau gauta sotesnio maisto porcija, bet ir tuo, kad baigėsi vaistų nuo maliarijos keliami košmarai.
Surinko 10 tūkstančių litų
Idėja vykti ten, kur žmonėms verkiant reikia pagalbos, A.Strazdaitei kilo jau studijų metais. Architektūros magistrantūroje Mančesteryje (Jungtinė Karalystė) studijavusi vilnietė jau antrame kurse mamai pareiškė: „Metu viską ir važiuoju į Filipinus.“
Tuo metu salyną kaip tik buvo sukrėtęs žemės drebėjimas. Tąkart išvažiuoti savanoriauti nepavyko, bet atkakli mergina nepasidavė.
Baigusi mokslus, 2012-aisiais ji pasišovė surinkti 10 tūkstančių litų labdaros projektui Nepale. Su bendraminčių grupele Aistė metus taupė pinigus, kuriuos kiti jos bendraamžiai dažniausiai išleidžia drabužiams ir vakarėliams.
„Mane žeidžia, kai vadina turtingų tėvelių dukrele. Viską dariau pati. Ir tuos 10 tūkstančių surinkti nebuvo lengva – pasaulyje tuo metu buvo ekonominė krizė. Tada supratau, ką reiškia savanorystė“, – patirtimi dalijosi lietuvė.
Pinigus A.Strazdaitė surinko ir su šešiolikos žmonių komanda nuskrido į Nepalą, kur padėjo atnaujinti kaimo mokyklas. Tačiau sugrįžus į Jungtinę Karalystę noras padėti žmonėms neišblėso. Taip kilo idėja važiuoti į Malavį.
Statė „bunkerius“
Vėliau, universitete laimėjusi projektą, ji su dar viena lietuve ir dviem britais 2015 metų vasarą iš Londono per Keniją išskrido į skurdžiąją šiltąja Afrikos širdimi vadinamą šalį Malavį. Ten grupę pasitiko Afrikos žiema, trunkanti nuo birželio iki rugpjūčio, – 35 laipsnių karštis ir jokio lietaus.
Architektų ir inžinierių grupelė pagal projektą vyko į Malavį statyti naujos technologijos būstų iš smėlio maišų. Tokiu būdu statyti namai yra tvirti, ilgalaikiai ir pigūs.
„Juokėmės su draugais, kad statome bunkerius“, – prisimena Aistė. Bet būtent tokia pagalba ir yra labiausiai reikalinga skurstančioms Afrikos dalims.
„Jų niekas niekada nemokė, kaip statyti namus. Jiems trūksta elementarių žinių. Todėl Afrikai labiau reikia įgūdžių mokymo nei grynos labdaros“, – teigė A.Strazdaitė.
O žmonės Malavyje yra labai smalsūs ir gabūs, bet neturi galimybės išmokti paprasčiausių dalykų.
Moterys – stiprios
Lietuvė Malavyje mėnesį gyveno ne tik be elektros, bet ir be lengvai pasiekiamo švaraus vandens.
Vietos žmonių šeimoje įsikūrę architektai vandens turėdavo atsinešti iš gręžinio.
Malavyje vandenį nešioti gali tik moteriškos lyties atstovės ir berniukai iki 13 metų. Vyrai esą dirba kitokius darbus.
Tačiau nešioti sklidinus vandens kibirus – sunkus darbas!
Aistė nekart matė jaunas merginas, ant galvos nešančias dideles vandens talpyklas, o ant nugaros – kūdikį.
Dėl tokios mankštos Malavio moterys – itin tvirto sudėjimo ir įspūdingos stovėsenos. „Jos juokėsi iš mūsų, kad negalime ant galvos panešti vandens taip, kaip jos“, – pasakojo lietuvė.
Vis dėlto moterys Malavyje nėra tik namų šeimininkės. Bendruomenės susirinkimuose jos būna lygiateisės narės.
Tiesa, tradicijos konservatyvioje šalyje lemia, kad mergaitėms iki vestuvių skutami plaukai.
Visos moterys taip pat privalo vilkėti tik sukneles arba segėti sijonus. Tik ištekėjusios gali užsiauginti ilgas kasas.
„Tie sijonai, tiesą sakant, padėdavo. Dėl trumpų plaukų sunku atskirti, kur berniukas, o kur – mergaitė“, – juokėsi Aistė.
Mokėjo muilu
Sunkiai prieinamas vanduo lėmė ir architektų grupės prausimosi grafiką.
Aistė neslėpė – jie prausdavosi tik kartą per savaitę. Kasdien tiesiog pakakdavo nuo kūno nusipūsti smėlį, nes itin sausame ore tvyrojo dulkės.
Galvos trinkimas būdavo šventė. Kone aukso vertės sunkiai atsitemptą vandenį atvykėliai naudojo ypač taupiai, dar taupiau, jei jo jiems atgabendavo vaikai.
„Jie vis trindavo mūsų odą, žiūrėdami, ar spalva nenusiplaus. Nenusiplaudavo“, – šypsojosi šviesiai rudų plaukų ir mėlynų akių lietuvė.
O paklausta, kokiomis priemonėmis ji prausdavosi, A.Strazdaitė net nušvito. Labdaros organizacija, su kuria jie važiavo į Malavį, kaip dienos atlygį darbininkams buvo paruošusi muilo, kuris vietos žmonių itin vertinamas.
Turkio spalvos ūkinio muilo gabalėlius darbininkai labai taupydavo ir saugodavo.
Tiesa, už dienos darbus vyrai gaudavo ir pinigų: mažiau nei po eurą už dieną. Tai dideli pinigai Malavio provincijoje.
„Aš pati turėjau tiek ūkinio, tiek kvapiojo muilo iš namų. Kartą į skalbyklą – betono bloką su dviem skylėmis, esančią prie vandens gręžinio, netyčia pasiėmiau kvapiojo muilo.
Mane apspito vaikai, uostinėjo muilą kaip kokį stebuklą. Pasigailėjau, kad neatsivežiau daugiau“, – pasakojo A.Strazdaitė.
„Kuprinėtojų rojus“
Nors ir menkai išsivystęs, Malavis yra puiki ir saugi šalis kelionėms. Lietuvė sutiko ir turistų, daugiausia iš JAV. Atvykstančiuosius vilioja turizmo dar nepaliesta gamta ir gyvūnai.
Judėti tolyn nuo miestų ar kaimų būtina su vietos gyventoju, kuris dažniausiai būna ginkluotas šautuvu tam atvejui, jei žmones pultų laukiniai žvėrys.
„Vieną rytą visus mūsų pomidorus ištrypė drambliai, – prisimena Aistė. – Mes jų nematėme, bet pomidorų buvo gaila.“
Nors ir graži, Malavio gamta labai užteršta mėlynais plastikiniais maišeliais, kuriuos vietos žmonės naudoja be saiko ir meta bet kur, nes šiukšlių konteinerių paprasčiausiai nėra.
Didelė atrakcija yra Niasos ežero pakrantės – jose turizmas labiau išplėtotas. Palei ežerą gausu nakvynės namų ir barų, kurie dažniausiai priklauso amerikiečiams.
Projekto pabaigoje nuvykusi į vieną tokių vietų architektų grupelė pirmiausia džiaugėsi maistu. Kiekvienas užsisakė po keturias porcijas – tokie buvo išalkę.
Maistas skendėjo aliejuje
Malavyje jie buvo nusprendę mėnesį valgyti tai, kuo maitinasi vietos žmonės, nes taip pigiau ir paprasčiau.
Tačiau greitai atvykėliai suprato, koks nemaistingas ir tukinantis yra jų maistas.
Įspūdį grupei iškart paliko pakelėse parduodamos ant iešmų suvertos keptos pelės.
„Pusryčiams gaudavome kukurūzų košės su šiek tiek cukraus, nes kukurūzai yra pagrindinis jų augalas. Pietums – tie patys kukurūzai, tik išvirti tiek, kad iš jų pasidaro gliti masė.
Ją vietos žmonės valgo rankomis“, – pasakojo Aistė. Vakarienei grupė gaudavo „pagerintą“ davinį – bulvių su ryžiais.
Tačiau visas maistas dažniausiai skendėdavo aliejuje, kurio ten sunaudojama net iki kelių litrų žmogui per savaitę: „Pavalgius visų lūpos spindėdavo. Jaučiu, kad grįžome pastorėję.“
Afrikiečiai taip maitinasi todėl, kad aliejus labai kaloringas ir nuslopina alkį.
Dėl prasto maitinimosi gatvėmis vaikšto vaikai išsipūtusiais pilvais. Mėsą Malavio gyventojai valgo tik švenčių progomis, o po langais augančių bananų neįperka. Didžioji dalis visų vaisių yra eksportuojama.
Rado gulinčią ant žemės
Vaikai atpirko visą ten patirtą vargą. „Būdavo, važiuoji dviračiu, jie pamato tave, visi vieni per kitus išbyra iš namelių ir bėga paskui vieną, du, net keturis kilometrus vis šaukdami „Azungo!“ (vietos kalba „Baltasis!“), – pasakojo A.Strazdaitė.
Malavio vaikai į svetimšalius nežiūrėjo kaip į bankomatą, tiesiog buvo smalsūs ir nuoširdūs.
Kartą ją persekiojo vaikai, labai susidomėję rašikliu jos kelnių kišenėje, kurį ji naudodavo įvairiems su statyba susijusiems užrašams.
Pervargusi lietuvė rašiklį atidavė vaikams ir nustebo, kad po kelių minučių, ištyrinėję nematytą daiktą, vaikai jį grąžino.
Į vaikus Malavyje žiūrima kitaip nei Vakarų pasaulyje. „Pavyzdžiui, jei pas mus gimsta vaikas, visi sveikina šeimą su didele laime, sėkme.
O Malavyje gimus vaikui aplinkiniai komentuoja jo sveikatą ir sveikina, kad vaikas gimė stiprus“, – teigė Aistė.
Vaikų mirtingumas šalyje – opi tema. Kas penktas vaikas neišgyvena iki penkerių metų. Juos pakerta ne tik ligos, bet ir užpuola žvėrys.
„Ten daug randuotų vaikų“, – sakė A.Strazdaitė, ant savęs rodydama, kur ir kokius randus turėjo jos matyti vaikai.
Kartą vieną mergaitę lietuvė rado gulinčią gatvėje. Būrelis netoliese buvusių vaikų išsigandusiai A.Strazdaitei ramiai paaiškino, kad mergaitei greičiausiai maliarija. Lietuvė buvo priblokšta tokios brutalios realybės.
Tabletes skyrė pagal ūgį
Ji ir draugai kasdien nuo maliarijos gėrė vaistus. Tik paskui suprato, kodėl kasnakt visa komanda sapnuodavo košmarus.
Pasirodo, vaistai nuo maliarijos itin stipriai veikia organizmą. Sugrįžus namo košmarai baigėsi.
„Po mūsų ten atvykusiai komandai nepasisekė – visiems teko ja persirgti“, – pasakojo A.Strazdaitė. Jos komanda rimtesnių sveikatos problemų išvengė, tačiau pas gydytoją kartą vis tiek teko lankytis.
Niasos ežere, kuriame griežtai draudžiama plaukioti, neištvėrę architektai kartą išsimaudė. Bijodami užsikrėsti kraujyje besidauginančiomis lervomis, jie dėl visa ko apsilankė pas vietos gydytoją, kur buvo išmatuoti paprasta liniuote.
Neaiškias tabletes jis pacientams skyrė pagal ūgį. „Aš buvau aukščiausia – gavau keturias tabletes“, – juokėsi A.Strazdaitė.
Pastebėjo laimę ir sutarimą
Skurdusis Malavis lietuvei paliko dvejopą įspūdį.
Varge, nežinioje ir ligose skęstantys žmonės vis tiek jai pasirodė laimingi. To galėtų pasimokyti ir lietuviai.
„Mes jaudinamės, kaip nusipirkti butą, kaip įsigyti prabangesnę mašiną. Tampame sraigteliais, pamirštame gyventi šia diena, kartais pasižiūrėti į dangų, pasigrožėti saulėlydžiu“, – įspūdžiais dalijosi A.Strazdaitė.
Malavyje, kitaip nei kai kuriose Europos dalyse, skirtingos religinės bendruomenės sutaria puikiai.
Aistė ne kartą matė, kaip šiltai ir nuoširdžiai bendrauja vietos krikščionys ir musulmonai.
„Kartą mačiau dvi senutes, kurių viena buvo krikščionė, o kita – musulmonė. Abi klibinkščiavo draugiškai susikabinusios“, – pasakojo lietuvė.
Namai – iš smėlio maišų
* Beveik du kartus už Lietuvą plotu didesniame Malavyje gyvena per 16 mln. žmonių. Žemiau pusiaujo esantis Malavis – buvusi Jungtinės Karalystės kolonija, besiribojanti su Tanzanija, Zambija ir Mozambiku.
* Malavis priskiriamas prie mažiausiai išsivysčiusių šalių pasaulyje. Dauguma šalies gyventojų gyvena provincijoje, o ekonomika paremta žemės ūkiu.
* Beveik visi šalies kaimai neturi elektros ir švaraus vandens. Iki artimiausio gręžinio žmonėms dažnai tenka keliauti po kelis kilometrus.
* Vidutinė gyvenimo trukmė palyginti nedidelė, vyrauja didelis vaikų mirtingumas, daug žmonių kenčia nuo AIDS.
* Dėl potvynių vasaros mėnesiais Malavyje gyventojai netenka savo iš šiaudų ir molio nusidrėbtų trobesių. Vandens srovės dažnai neatlaiko ir mūrinės trobelės, nes plytas vietiniai klijuoja prastu skiediniu.
* Iš smėlio maišų statomi namai stabilesni nei šiaudiniai ar mūriniai. Žaliava tokiems namams beveik nieko nekainuoja, nes iškasama vietoje. Iš smėlio maišų suręstų namų neėda termitai. Tokie namai pasižymi gera akustika ir termoizoliacinėmis savybėmis.
* Maišai pripildomi vietoje iškasto smėlio, suspaudžiami į bloko formas ir guldomi vienas ant kito tarsi plytos. Sienoms formuoti naudojami lakuoto medžio karkasai ir spygliuotoji viela. Tokios sienos gali būti statomos tiek ant įkastų pamatų, tiek ant lygios žemės. Vėliau konstrukcija gali būti padengiama molio, šiaudų ir chemikalų nuo termitų mišiniu.
